Pažinti tikrovę per ašaras (Švenčiausiosios Trejybės iškilmė A, Pirmoji Komunija)

Sakyta 2026 m. gegužės 31 d., Švenčiausiosios Trejybės iškilmė (A metai; Iš 34, 4b–6. 8–9; 2 Kor 13, 11–13; Jn 3, 16–18), vidurdienio Mišios su vaikų Pirmąja Komunija, Josvainiuose. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Spalio mėnesį, kai pradėjome pamokėles ruoštis Pirmajai Komunijai, galvojome: gegužė – kaip toli, kaip reikės išlaukti visą tą žiemą. Ir štai ta akimirka atėjo, sakytum, nepastebimai. Ką veikėme per tą laiką? Buvo pamokėlės: tikybos mokytoja mokė tikėjimo tiesų, savarankiškai mokėmės maldų. Sakytum, nieko nauja: vaikui atsiskleidžia pasaulis. Jis lanko mokyklą ir atranda, kad pasaulis nėra vien jo kambarys, jo kiemas. Biologijos pamokoje jis supranta, kad yra kitų gyvų būtybių, kad yra mikro- ir makropasaulis, kad visi susiję gyvybiniais ryšiais, vieni be kitų negali gyventi. Pamažu jis atras, galbūt per astronomiją, kad mus supa begalinė visata. Galų gale per geografijos pamokas atranda, kad šiame pasaulyje yra ne tik Josvainiai, bet ir kitos šalys, žemynai. Mes visi esame suinteresuoti, kad vaikas pažintų tikrovę, pasaulį. O per tikybos pamokėles mes bandėme atskleisti vaikeliui dvasinį pasaulį, Dievo tikrovę. Viskas remiasi nematomais dalykais. Ir bandėme paaiškinti tai, prie ko žmogus pats savaime nelabai prieitų, – tai, ką Dievas mums atskleidė per savo apreiškimą. Kaip sunkiai mokėmės tos ilgosios maldos „Tikiu Dievą Tėvą Visagalį“! O tai yra santrauka to, koks pasaulis mums atsiskleidžia.

Šiandien, aštuntąją savaitę po Velykų, minime Švenčiausiosios Trejybės iškilmę. Dievas mums atsiskleidė kaip vienas trijuose asmenyse – trijų mylinčių dieviškų asmenų bendruomenė, taip glaudžiai tarpusavyje susijusi; ir visas pasaulis pilnas Švenčiausiosios Trejybės ženklų, daugybė dalykų mums tai liudija. O svarbiausias dalykas – koks yra ryšys, santykis: dieviški asmenys yra mylinčių asmenų bendruomenė. Ir mes nuolat tai jaučiame savo širdyje, savo gyvenime: esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, todėl visą gyvenimą labiausiai mums rūpi santykis, ryšys su kitais, su kitais Dievo kūriniais, ir galų gale turime rūpintis ryšiu su Viešpačiu. Taigi vaikučiai moka pažinti tikrovę, o mes, savo ruožtu, mokėmės pažinti dvasinę tikrovę – kad jie neturėtų dvasinės tuštumos, kad gautų moralinį stuburą. Kaip svarbu, kad žmogus negyventų dvasinėje tuštumoje, kad turėtų tikrą, teisingą tikėjimą!

Kitas dalykas: bandėme pažinti tikrovę, bet ji mums dar nėra labai aiški – daugelio dalykų daugiau nežinome, negu žinome. XIX amžiuje žmonės, atradę garo mašiną, sakė: viskas, mes žmonijos aukštumoje, pasiekėme viską technikos srityje. Po šimto metų žvelgiame į juos ir sakome: akmens amžius – kas ten ta garo mašina, mes sėdime prie kompiuterių, naudojame technologijas. O po šimto metų žmonės sakys: tie žmonės dar akmens amžiuje gyveno, kokius jie ten kompiuterius naudojo. Taigi suprantame, kad daugiau nežinome, negu žinome: mums vis atsiskleidžia nuostabi tikrovė, bet dar daugiau apie ją nežinome. Todėl ir tikėjimas, kurį siekiame perduoti, yra elementarus, pirminis; ilgainiui žmogus per gyvenimą turės pamažu vėl prieiti prie Dievo paslapties ir ją atskleisti.

Vienas pamokslininkas kažkada yra sakęs, kad tikrovę pažįstame per ašaras – per tai, ką išgyvename stipriai. Kas tik su juokeliu, su šypsena, tai nelabai ir tikrovė. Prie tikrovės prisiartiname per ašaras, kai tenka apsiverkti, kai tenka ašaras parodyti, – ar tai būtų mūsų gyvenimo įvykiai, ar kažkas kita. Kada mes su ašaromis prisiartinsime prie Dievo tikrovės, prie šventosios Komunijos tikrovės? Yra, kas tai patiria. Ir mes jums linkime: kai kuriuos svarbiausius tikrovės dalykus atrandame ir pažįstame būtent per ašaras. Štai vaikeliui sunkiai sekėsi mokytis, mokėsi per ašaras, ir žiūrėk – suprato vieną ar kitą dalyką. Ir gyvenime neretai, kol nebūna ašarų, daugelio dalykų nesuprantame.

Todėl šiandien, minėdami Švenčiausiąją Trejybę, tą didžiąją mūsų paslaptį, iš kurios visi ateiname: dar prieš tai, vaikeliai, kai jūsų tėveliai dar nebuvo susitikę, dar nebuvo vienas kito pamilę, Dievas, Švenčiausioji Trejybė, jau turėjo jus mintyje – jūs jau buvote jo planuose. Jis pirmasis jūsų norėjo, jus sukūrė iš meilės. Todėl net jeigu žmogus nejaučia meilės iš kitų, tebūna tikras, kad Dievas, jį mylėdamas, jo troško, jį sukūrė, pašaukė ir jį palaiko. Kada mes tą Dievo meilės tikrovę išgyvensime iki ašarų? Kaip ten bebūtų, šiandien priimsite šventąją Komuniją – Dievo artumo ženklą: Dievas norėjo su mumis gyventi, mus nuolat lankyti, gaivinti. Linkiu, kad gyvenime eitumėte prie šventosios Komunijos irgi su ašaromis, patyrę tą nuostabią dievišką tikrovę, Jėzaus artumą, jo meilę mums. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *