Sakyta 2004 m. spalio 3 d., XXVII eilinis sekmadienis (C metai; Hab 1, 2–3; 2, 2–4; 2 Tim 1, 6–8. 13–14; Lk 17, 5–10). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Apaštalai Viešpaties prašė: „Padidink mūsų tikėjimą.“ Stebimės tokiu jų prašymu, tarsi jie nebūtų tikintys. Jie buvo tikintys, tačiau, būdami arti Kristaus, suprato, jog jų tikėjimas yra per menkas. Suprato, jog tikėjimas yra pamatas, ir jei tas pamatas silpnas, sunku kalbėti apie krikščioniško gyvenimo iššūkių pakėlimą, juo labiau apie sėkmingą Evangelijos skelbimą. Prašydami „Viešpatie, padidink mūsų tikėjimą“, apaštalai išreiškė nuolankią išmintį. Jie suprato, ką Dievas gali duoti žmogui, kad jis taptų laimingas: ne sveikatą, ne ilgą gyvenimą, ne turtus, o tikėjimą.
Tikėjimas gali būti kaip mažo vaiko. Vaikas turi savo asmeninį gyvenimą, žaislų, žaidimų pasaulį, gyvena su tėvais. Tačiau šalia tėvų vaikas žino, jog, kada tik jam ko reikės, galės kreiptis į savo tėvus. Panašiai ir mūsų tikėjimas kartais turi šitą kūdikišką laikyseną. Turime savo pasaulėlį su savais žaisliukais. Kartais atrodo, jog tai sudėtingi, komplikuoti žaidimai. Ir kaip tas mažas vaikas savo žaislų pasaulyje, esame tarsi su Dievu, tačiau tik šalia jo. O jei kažkas blogo atsitinka tame mūsų pasaulėlyje, tuomet šaukiame: „Dieve, gelbėk!“ Toks tad yra mūsų pasaulis ir šalia esantis Viešpats.
Vaikai auga, pasiekia brandą, palieka savo žaislus, stoja prieš tėvą veidas į veidą ir sako: „Tėti, noriu kartu su tavimi dirbti. Tu turi savo planus, aš mielai prisijungčiau prie tavo darbų. Manau, jog tu elgiesi išmintingai, ir aš dabar nieko geriau negaliu sugalvoti.“ Nuo to momento prasideda bendradarbiavimas. Tėvas sako: „Gerai, sūnau, turiu tau keletą darbelių. Dirbkime, statykime kartu. Tai bus mūsų abiejų bendras darbas – ir mano, ir tavo.“ Štai toks tikėjimas yra visai kitoks nei vaiko tikėjimas. Tai tikėjimas, kuris veda į bendradarbiavimą. Tuomet kiekvienas darbo pasiekimas tampa bendradarbiavimo su Dievu vaisiumi. Matome, jog dažnai mūsų darbai viršija mūsų galimybes, todėl kreipiamės į Dievą.
Tokio štai tikėjimo ieškojo apaštalai. Kristuje jie suvokė, jog turi įvykti kažkas svarbaus, jog jie turi pasikeisti. Jei kaip krikščionys augame, tuomet siekiame bendradarbiauti su Dievu. Žmogus, kuris bendradarbiauja su Dievu, padaro daugybę didžių dalykų, kurių pats vienas niekaip negalėtų pasiekti. Ką tik daryčiau, nedarau to vienas, bet su Dievu: aš paimu vieną kryžiaus galą, jis – kitą. Jei tik jis apleistų, tuoj griūčiau ir netekčiau jėgų. Tai ne gera savijauta, tai ne pakilūs Dievo išgyvenimai, ne mažo vaiko troškimas nuolat matyti savo tėvus, bet suvokimas, jog artimai bendradarbiaujame su Dievu.
Apaštalų pamokyti, kasdienybės kelyje nuolat prašykime: „Viešpatie, padidink mano tikėjimą. Leisk suprasti, kiek daug laimės su tavimi bendradarbiaujant.“
Parašykite komentarą