Sakyta 2023 m. rugpjūčio 30 d., XXI eilinės savaitės trečiadienis (1 Tes 2, 9–13; Ps 139; Mt 23, 27–32), rytinės (7:40) Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šiandien pirmajame skaitinyje girdėjome ištrauką iš apaštalo Pauliaus Laiško tesalonikiečiams – apie jo širdies rūpestį skelbiant Evangeliją ir taip pat jo rūpestį būti pavyzdingam tiems, kuriems skelbė Evangeliją: kad tai, ką skelbė, būtų ne tik žodis, bet ir liudijimas, kiltų iš apaštalo vidinių įsitikinimų, jo vidinių nuostatų, dorybių ir jo konkretaus gyvenimo. Psalmė tęsia tą mintį: Dievas mus pažįsta ir yra ištyręs mūsų širdis, žino, kas mes tokie esame, kam esame pašaukti, ir galbūt taip pat žino, kaip mums nesiseka; žino ir mūsų klastingas mintis, ir mūsų veidmainiškumą. Ir štai tą mintį toliau plėtoja Evangelijos skaitinys: girdėjome, kaip Viešpats Jėzus peikia fariziejus už jų veidmainystę – fariziejus ir sadukiejus, dviejų religinių žydų partijų atstovus. Čia jis pasitelkia kapų simbolį: […] kad jie gyvena nuodėmėje, nes yra atsiskyrę nuo Dievo, gyvena neteisume.
Kristus paima pavyzdį iš labai paprastų, konkrečių dalykų, iš žydų papročių. Kaip žinome, mirusiuosius jie laidodavo olose, o po metų laiko, kūnui sunykus, kaulus surinkdavo į atskirą indą – kokią dėžutę ar ąsotį – ir tada padėdavo į kitą vietą: tarsi iš pradžių kūno palaidojimas, o paskui kaulų palaidojimas. Taigi, kaip matome, pirmasis kapas galėjo būti kintamas: šiandien vienas palaidotas, po metų, kai jo kaulai išnešami, gali būti palaidotas kitas. Kad žmonės nesumaišytų, kuris kapas yra užimtas, tuos kapus pažymėdavo baltai, padažydavo: šis kapas užimtas. Mat Mozės įstatymo šviesoje ritualinį susitepimą reiškė ne tik prisilietimas prie numirėlio, bet ir prie kapų. Ypač fariziejai ir sadukiejai rūpinosi pažymėti kapus prieš didžiąsias religines šventes, kai izraelitai traukdavo į Jeruzalę pagrindiniu keliu, o kelias į Jeruzalę iš abiejų pusių buvo prilaidotas kapų. Kad žmonės rituališkai nesusiteptų, žymėdavo užimtus ir tuščius kapus. Iš čia Jėzus ir paėmė palyginimą: jūs esate pabaltinti kapai, pilni nešvarumų.
Veidmainystės klausimas mūsų gyvenime, be abejo, yra klausimas: kas aš esu savyje, koks aš esu autentiškas? Žinoma, mumyse slypi ir geroji mūsų pusė, ir gimtosios nuodėmės pažeistoji asmenybės dalis. Be abejo, niekas nenorime pasirodyti iš blogosios pusės, parodyti savo nešvarumų, savo kaulų, savo mirštančios, sergančios sielos apraiškų. Todėl stengiamės vis dėlto pasirodyti iš geresnės pusės. Bet šiandien žmonės, ypač jaunimas, sako: noriu būti betarpiškas pats sau ir nenoriu būti tobulas, noriu būti toks, koks esu; būsiu ir nenormalus, galbūt nestandartinis, bet noriu būti savimi, betarpiškas pats sau – ir savo nuodėmėms, ir savo sugedimui, ir savo vidinėms problemoms. Jau net nebesigėdijama, bet netgi didžiuojamasi savo ligomis ir kažkokiu savo dvasiniu pagedimu. Todėl klausiame Viešpaties: kaip mums dabar būti, kas aš iš tikrųjų savyje esu, kaip nebūti veidmainiu? Šių dienų žmonės galvoja, kad nebūti veidmainiu reiškia nebijoti savo nuodėmių ir atvirai jas demonstruoti. O mes stengiamės savo blogosios pusės geriau nerodyti ir, kaip Jėzus sako, gėdingesnes vietas pridengti – taigi ir kažkokias savo sielos ydas šiek tiek pridengti tomis geromis savybėmis, kurias turime. Žmonės galvoja, kad jie yra savimi tada, kai yra tokie, kaip jaučiasi. Tuo tarpu Kristus mums sako: tu esi savimi tada, kai esi panašus į Pirmagimio paveikslą, į Jėzų Kristų. Dievas sukūrė tave pagal savo paveikslą ir panašumą, todėl savo tikrojo „aš“ turime ieškoti Dieve, ypač Kristuje: sekti Kristumi ir yra tavo tikrasis „aš“ – būti panašiam į Kristų. Be abejo, kiekvienas turime savo variantą, kaip esame panašūs į Kristų, esame savimi, turime savo prigimtinių savybių. Taigi pasirodo, kad tai, kaip jautiesi, nėra tikrasis tu. Galbūt kažkiek ir esi toks, kaip jautiesi: jeigu jautiesi nuodėmės supurvintas, vadinasi, taip ir yra; bet jeigu, malonės pašventintas, jautiesi Dievo išaukštintas, vadinasi, ir taip yra. Štai mūsų tikroji tapatybė. Be abejo, kur kas lengviau tikėjimą, dorybę, meilę suvaidinti, negu tikrai jas praktikuoti. Bet vis dėlto, sakyčiau, žmogui nebūtina rodyti savo blogųjų savybių: reikėtų jas pridengti gerosiomis – geru išauklėjimu, mandagumu, etiketu. Nebūtina būti, kaip šiais laikais raginama, betarpiškam pačiam sau ir demonstruoti savo ligas, dvasines ligas.
Pabaigai – toks tarsi anekdotas. Kažkur skaičiau tokį pavyzdį: vienas vietinis biznierius laidojo savo brolį – žmogų, kuris ir girtavo, ir nelabai krikščioniškai gyveno, ir buvo konfliktiškas. Ir prieš laidotuves sako kunigui: malonėkite, kunige, užsiminti pamoksle, kad jis buvo geras ir šventas žmogus. Kunigas sako: atsiprašau, bet kaip aš galiu meluoti – mes visi žinome, kad jis nebuvo nei geras, nei šventas. Tas sako: jeigu jūs to nepadarysite, jeigu gerai neatsiliepsite apie mano brolį, mano pažadėta parama bažnyčios remontui bus atšaukta. Be abejo, žinote, kaip sakoma: Dievas amžinas, ir remontai amžini – parapijoje tie remontai nuolatinė bėda. Tai kunigas sako: na ką gi, jeigu jau taip spiri mane, padarysiu, kaip prašai. Atėjo laidotuvės, ir jis sako: štai laidojame mūsų parapijietį. Visi žinome, koks jis buvo: girtuoklis, palaidūnas, blogas, triukšmingas, konfliktiškas, tinginys. Bet ką noriu pasakyti: palyginti su jo broliu, kuris sėdi šalia jo karsto, jis tikras šventasis. Štai ir pasakė tai, ko buvo prašytas, – palyginęs su broliu. Aišku, visada galime save su kuo nors palyginti ir sakyti: va, tu esi už mane blogesnis, o aš, palyginti su kitais, geresnis. Todėl visiems mums tas iššūkis – supanašėti su Kristumi, atrasti save tikrus Viešpatyje, tokius, kokius jis mus sukūrė, su gerosiomis mūsų savybėmis. Ir ne visada pasiduokime tai nuojautai, tam jausmui: kaip jaučiuosi, toks ir esu. Ne visada tai tiesa. Dievas mums atskleidžia tikrąjį mūsų pačių paveikslą Kristuje ir jo šventuosiuose. Amen.
Parašykite komentarą