Sakyta 2010 m. kovo 14 d. (IV Gavėnios (Laetare) sekmadienis, C metai)
Mūsų tikėjimas yra patrocentrinis (father-centric), nes Kristus labiausiai rūpinosi savo Dangiškuoju Tėvu, kad mes Jį pažintume, jis veda mus pas Jį. Evangelijos palyginime Jėzus kalba apie tėvą, iš kurio išėjome ir pas kurį grįžtame.
Kaip gerai, kad yra į kur grįžti. Kosminiai laivai grįžta į stotį žemėje, po darbo grįžtam į namus, suklydęs sūnus grįžta pas tėvą. Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia išeiti nežinia kur, ir neturėti kur grįžti?
Šios dienos evangelijos pasakojimas yra ne tiek apie fizinį sugrįžimą, kiek dvasinį. Žmogus migruoja ne tik fiziniu būdu, tačiau migruoja ir jo sąmonė, tapatybė. Biblija kalba apie žmogaus tapatybę.
Pažvelkime, kas darosi su sūnumi, kaip jis keičiasi. Pradinė būsena: jis yra tėvo sūnus, nes pas jį gimė, gyveno, buvo jo mylimas. Išėjęs iš tėvo namų ir pasisavinęs gyvo tėvo palikimą jis pareiškia, jog tėvas jam miręs. Tai reiškia santykių nutraukimą.
Prasideda sūnaus tapatybės esminiai pokyčiai, jis degraduoja: išvaisto materialinius turtus ir savigarbą, pabaiga tokia: jis visiškas skurdžius, ėda kiaulių jovalą (maistą), yra labai pažemintas. Bet paskui įvyksta lūžis, pasikeitimas ir prasideda jo tapatybės pokytis kita linkme.
Biblija daug kalba apie žmogaus santykį su Dievu ir žmogaus tapatybę. Yra keli variantai, kuriuos apibendrino Bažnyčios Tėvai:
-
Svetimas vergas, t.y. pagonis, vergaujantis stabams ir demonams, Dievui svetimas žmogus;
-
Nupirktas vergas, t.y. Dievo išgelbėtas, išlaisvintas, priklausantis Dievui;
-
Tarnas, t.y. bendradarbiaujantis su Dievu ir gaunantis jo atlygį;
-
Sūnus, t.y. meilės ryšiu susijęs. Yra tik vienas Dievo Sūnus – Jėzus Kristus, o mes esame įsūnyti.
Paklydėlis sūnus pradeda savo kelionę pas tėvą.
Girdėjau vieno ortodoksų kunigo pasakojimą apie skirtingus krikščionis. Protestantai – tai nupirktieji, išlaisvintieji vergai, kurie džiaugiasi nuteisinimu, vis sako: sulaukėme malonės, laisvės. Įsivaizduokime kaip Kalifornijos gubernatorius suteikia malonę kaliniui: gubernatorius kaliniui nei tėvas, nei brolis, jis džiaugiasi gavęs laisvę, eina savo keliais.
Katalikai – tai tarnai, kurie visą laiką tikisi atlygio: rojaus, nuopelnų, atlaidų ir pan.
Va o mes ortodoksai – esame Dievo sūnūs, nes Dievą mylime.
Mane tas pasakojimas prajuokino. Bet tiesos tame yra. Krikščioniškoji religija sako: tavo pašaukimas būti Dievo vaiku, sūnumi, dukra. Visi kiti variantai yra netobuli. Išlaisvinto vergo tapatybė, tarno tapatybė ir Dievo sūnaus tapatybė.
Vergas tik priklauso, tarnas tik tarnauja, o sūnus myli tėvą, yra jo sūnus ir drauge su juo gyvena ir darbuojasi.
Taigi, kiekvieno iš mūsų laukia galbūt ilga dvasinė migracija: tapatybės pasikeitimas, nuo vergo iki sūnaus.
Parašykite komentarą