Sakyta 2026 m. rugsėjo 13 d., XXIV eilinis sekmadienis (A metai; Sir 27, 30 – 28, 7; Rom 14, 7–9; Mt 18, 21–35), vidurdienio Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Pykčio, įsižeidimų, neapykantos klausimas mūsų gyvenime išties labai svarbus. Matome, kad konfliktai nuolat įsibrauna į žmonių santykius – ne tik žmonių, bet ir valstybių, tautų. Iš čia kyla karai, susipriešinimai. Štai matome šalia mūsų vykstantį karą ar kad ir Vidurinėje Azijoje vykstančius karus, kurie neturi išrišimo. Kuo jie baigsis? Arba susitaikant, arba susinaikinant. Neapykanta neturi pozityvios išeities, ji visuomet veda į susinaikinimą. Šiandien Viešpats Dievas per savo žodį mums duoda temą pagalvoti: ar nesu kartais įklimpęs į neapykantos pinkles, ar nestatau gyvenimo ant neapykantos?
Man prisiminė vienas juokingas įvykis. Susipyko du kaimynai, ir įžeistasis kreipėsi į teismą. Teisėjas nusprendė, kad kaimynas jį neteisingai apšmeižė, esą jis blogas žmogus, ir liepė atsiprašyti. Ir užrašė ant lapelio, kaip reikia atsiprašyti: „Jonas – geras žmogus. Taškas. Atsiprašau.“ Ir dabar reikia atsiprašyti, jis skaito iš lapelio, bet perskaito taip: „Jonas geras žmogus? Atsiprašau…“ Ir štai tai, kas turėjo būti atsiprašymas, tapo tolesniu neigimu, tolesniu įžeidimu. Kaip matome, sunku mums taikytis. Ką gi dabar daryti? Apaštalas Petras klausia: gal septynis kartus atleisti? Ir tada skaičiuoti, rašyti ant lapelio: va, jau septynis kartus atleidau, aštuntą nebeatleisiu. O Jėzus sako: septyniasdešimt septynis kartus. Tai ką dabar – vėl rašyti, rinkti sąrašą, kiek kartų aš tam žmogui atleidau?
Pažvelkime į tautų istoriją, į praeitį. Visos pagoniškos tautos žinojo keršto taisyklę, ir ta keršto taisyklė buvo be išeities. Iš kartos į kartą ėjo pareiga atkeršyti už kažkada praeityje nužudytą protėvį. Tokiu būdu pliekėsi giminės, tautos, nežinodamos nei ramybės, nei išeities. Šią savaitę gavau pranešimą, kad Kėdainių rajono kultūros centrai rengia lygiadienio paminėjimą ant pagoniško piliakalnio kažkur Kėdainių rajone – prisiminti gražiąsias praeities tradicijas. Iš kur tos tradicijos paimtos? Patys susigalvojo, susikūrė ir skelbia, kad čia gražiosios senovinės tradicijos. O kokios buvo tradicijos šiame krašte prieš tūkstantį metų? Grįžkime mintimis: kas čia gyveno? Pirmiausia Lietuva buvo Europos tundros zona, čia augo neperžengiami miškai. Esame dėkingi tarybinei valdžiai, kad padarė melioraciją, todėl dabar sausiau, o Vidurio Lietuva skendėjo pelkėse, buvo šlapynės. Čia gyveno miškų, girių žmonės, baltai. Ir mes galvojame, kad jie buvo tokie romantiški: per ugnį šokinėjo, po raselę braidė, ąžuolus apsikabinę spaudė į glėbį ir taip toliau. Nieko panašaus. Dar Herodotas, antikos laikų istorikas, mini šiuos kraštus kaip androfagų kraštą, kitaip sakant – žmogėdrų kraštą. Išlikę istoriniai šaltiniai liudija, kad čia ypatingai vyravo neapykantos, keršto taisyklė: pliekiasi kaimai su kaimais, anas upės krantas su šituo upės krantu, gentys, kunigaikštystės. Lietuva buvo pasidalijusi, ir tik Mindaugo kardo ir kraujo jėgos dėka tos besivaidijančios gentelės buvo suvienytos ir tapo realesne jėga. Ką tai mums liudija? Kad besivaidijantys, susikiršinę, neapykantoje gyvenantys žmonės niekada nebus stiprūs. Jie visą laiką bus pasidaliję; tai nepasitarnauja net politine, visuomenine prasme. Tai štai tegul sau pasitinka lygiadienį – kokiu ten pagrindu… Pagonybę mes žinome. Atėjusi krikščionybė ilgai kovojo su keršto taisykle, su žmogaus žudymu už bet ką, dėl menkiausios priežasties. O tai buvo visuotinai įsigalėjęs žiaurumas, stipresniojo valdžia, nesiskaitymas su paprastu žmogumi.
Kaip ten bebūtų, gyvenimą reikia statyti ne ant neapykantos. Bet ką daryti, jeigu išgyvenome neteisybę, tikrai rimtą blogį, skriaudą? Niekas nesako, kad turime pritarti blogai darančiam: turime ir teisę, ir pareigą priešintis piktadariui. Bet ši taisyklė galioja daugelyje gyvenimo sričių, ypač šeimoje: konfliktai neišvengiami, bet geriau jų vengti. O koks konfliktas gerai išspręstas? Jeigu mes patys pagerėjome, jeigu kitą pagerinome ir jeigu reikalą, dėl kurio pykomės, pagerinome. Štai koks pozityvus, teisingas sprendimas: susikirtome, bet ilgainiui pagerinome. O ką daryti, jeigu reikalas nepagerėjo, jeigu kitas žmogus nepagerėjo? Bent aš pagerėjau – tai jau bus laimėjimas. O beviltiškų konfliktų, kur matome, kad nepagerinsime nei reikalo, nei žmogaus, nei savęs pačių, reikia vengti. Tada reikėtų prašyti Dievo išminties išvengti tokių beprasmių, į niekur vedančių konfliktų. Bet piktadariui iš tikrųjų reikia priešintis.
O kas yra atleidimas? Atleidimas yra nauja pradžia, naujas sukūrimas. Kaip Dievas, mums atleisdamas, padeda vėl pradėti iš naujo ir pradeda naujai kurti mus, mūsų gyvenimą, taip ir mes, atleisdami, siekiame atkurti tai, kas buvo gera, ir duoti naują pradžią naujam gėriui, naujai perspektyvai. Tuo tarpu neapykanta niekur neveda – tai aklagatvis. Kartais mums atrodo, kad neapkęsdami padarysime kažkam bloga. O neapykanta ypač nuodija tą, kuris tą jausmą puoselėja. Žinome, kad neapykantoje gyvenantis žmogus praranda sielos ramybę, pats save nuodija mintimis, kraujo spaudimu, bloga medžiagų apykaita, visokiais nerviniais ir raumenų spazmais. Dabar mada eiti į masažą, tai kineziterapeutai sako: oi, kokie pas tamstą įsitempę raumenys – turbūt kažko gyvenime nekenčiate, kažkam neatleidote. Štai taip viskas ir darosi. Neapykanta mus susargdina. Todėl Kristus sako: būk mano pusėje – danguje tokio jausmo nėra. Tik pragare yra tas jausmas, neapykanta, ir vietoj to, kad kas nors gero iš to kiltų, viskas eina tik žemyn.
Jeigu reikia spręsti sunkius gyvenimo klausimus, darykime tai pasitelkę išmintį, kantrybę, maldą. Be abejo, kartais reikia ir stipresnio žodžio, kartais galbūt ir švelnaus delno prisilietimo prie veido – ką padarysi, yra įvairių kalbų, įvairių kalbėjimo būdų, – bet su mintimi, kad norime reikalus gerinti, o ne bloginti. Išganytojas mums kalba, kad atleisti reikia septyniasdešimt septynis kartus: tai yra visada duoti šansą, visada būti geros vilties, visada kovoti už geresnę reikalų versiją, už savo paties ir kito žmogaus galimybę. Nepaliaukime vilties, ir net jeigu kartais reikia pasipriešinti piktam žmogui, visada planuokime, turėkime omenyje ir siekime, kad net ir tas pasipriešinimas išvestų mus visus į geresnę išeitį. Amen.
Parašykite komentarą