Sakyta 2023 m. lapkričio 5 d., XXXI eilinis sekmadienis (A metai; Mal 1, 14 – 2, 10; 1 Tes 2, 7–13; Mt 23, 1–12), 11.30 val. Mišios; dalyvavo svečiai piligrimai. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Mieli parapijiečiai, svečiai, piligrimai. Nuolat girdime visuomenei skelbiamus pranešimus apie daromus reitingus: kas populiaresnis, kas mažiau, koks prezidento reitingas, koks Seimo. Kartais reitinguojant sulyginamos net institucijos, ir pasirodo, kad žmonės labiau pasitiki gaisrininkais negu Bažnyčia. Nors, žvelgiant iš mokslinio taško, lyginami nelygintini dalykai: juk vienaip pasitikime gaisrininkais, kitaip – Bažnyčia. Gaisro metu kreipiamės ne į Bažnyčią, o į gaisrininkus. Bet kai dega siela, gaisrininkai nieko nepadės – reikia kreiptis į Bažnyčią. Kaip ten bebūtų, žmonės rūpinasi savo geru vardu ir gerai daro: reikia stengtis turėti gerą vardą žmonių tarpe. Matome, kaip blogas vardas gali žmogui pakenkti gyvenime. Žiūrėkite: kaliniai jau atkentėjo bausmę, išėjo į laisvę, o kaip jiems sunku toliau gyventi su blogu vardu – vis tiek jais nepasitikima, jų vengiama, jiems sunku įsidarbinti. Turėtume duoti žmonėms šansą, bet, kaip matome, Dievas žmonėms atleidžia, o žmonės vieni kitiems ne visada atleidžia arba niekada neatleidžia. Taigi ir mes patys turime būti labai atsargūs, kad nesuterštume nevertai, neteisingai kito žmogaus gero vardo. Neprisidėkime prie apkalbų, prie melo, prie blogo kito žmogaus įvardijimo, jeigu nesame tikri, jeigu nesame atsakingi. Nedalyvaukime apkalbose, nes tai dalyvavimas svetimose nuodėmėse.
Šiandien girdime paties Viešpaties Jėzaus išaiškinimą ir papeikimą fariziejams, Rašto aiškintojams ir tautos seniūnams, nes jie siekia gerų reitingų, siekia gero vardo, visiškai neturėdami tam pagrindo. Jie norėjo būti gerbiami, vertinami, išgirsti, bet visiškai neturėjo vertės, nebuvo to nusipelnę: nors platinosi maldos diržus, nebuvo pamaldūs; nors visus mokė, patys to dieviško mokslo nesilaikė. Todėl Jėzus juos vadino veidmainiais ir peikė. Ir radikaliai pasakė fariziejams ir Rašto aiškintojams: jūs norite būti mokytojais, bet negalite būti mokytojais; norite vadintis tėvais, bet neturite tėviškų savybių; norite rodytis tautos lyderiais, bet neturite reikiamų kompetencijų, nes vieną kalbate, kitą darote. Tą pačią problemą matome ir mūsų politikų gretose: rūpinasi reitingais, bet nesirūpina tų reitingų pagrįsti tikrais, nuoširdžiais tarnavimo žmonėms darbais.
Gyveno mūsų tarpe toks Tėvas Stanislovas – vienuolis, maldingas, šventas žmogus, kunigas, – kuris apie tai yra pasakęs, kaip žmogaus gyvenime viskas turėtų eiti. Pirmiausia turėtume būti mokiniai: turėtume noriai mokytis, net ir sulaukę amžiaus, net ir turėdami kvalifikacijas, noriai semtis gerosios patirties, kaip šiame pasaulyje gyventi, kaip darbuotis. Žinote juokelį apie paukščius. Štai strazdas – kokį sunkų, sudėtingą darbą atlieka pindamas lizdą: iš vytelių supintas tarp šakų, kaip gražiai jis tą lizdą padaro. O balandis numeta porą šakelių – šiukšlynas vietoj lizdo – ir dar burkuoja: moku, moku, moku. Taip kartais, žvelgiant iš paukščių gyvenimo, sakytume: viską moku, viską žinau. O ką tu žinai? Pasirodo, tik pagarbos mėgėjas. Jūs, jauni žmonės, irgi turite pagundą sakyti: viską moku, viską žinau. O ką tu iš tikrųjų moki, viską supratai? Iš tikrųjų dar turi ko mokytis gyvenime. Todėl visi turime būti noriai ir labai uolūs gyvenimo mokiniai – mokytis ne tik mokykloje, bet ir gyvenime, ir ypač saugotis tos puikybės, kai nežinodamas manai, kad žinai. Yra žmonių, kurie turi „televizinį“ išsilavinimą: apie viską žino, apie viską pasisako, o mokytis nenori. Tai pirma klaida gyvenime – kai žmogus nenori mokytis.
Antras dalykas, kurio mums reikia, – noras pasitarnauti kitiems žmonėms. Labai lengva ponauti, bet palaukite – esame pašaukti vieni kitiems pasitarnauti, būti vieni kitiems naudingi. Yra tokių, kurie nori ponauti, o tarnauti nenori. Todėl Jėzus mums tai uždraudžia. Trečias dalykas – būti broliais ir seserimis. Ką reiškia brolis? Tai kažkas savas, ar ne? Kad esame lygūs, tos pačios garbės, kad mus jungia brolystė, o jei ne brolystė, tai bent draugystė. Bet yra žmonių, kurie nenori būti broliais, nenori pripažinti kito žmogaus vertės, nori būti aukščiau visų, išpuikę. O tai klaida. Ir tik kai jau esame mokiniai, esame tarnai vienas kitam, esame broliai ir seserys, tada jau galime kalbėti, kad galime būti tėvais ir motinomis. Tėvystė ir motinystė atsiskleidžia atsakomybe, rūpesčiu mums pavestaisiais, pašaukimu ginti, globoti, auklėti, saugoti. Štai taip mes krikščioniškai suprantame gyvenimą. Todėl Jėzus sako: nesivadinkite nei mokytojais, nei tėvais; kas nori būti didesnis, tebūna visiems tarnas. Kai siekiame, pretenduojame būti kažkuo, bet nenorime prisiminti pareigos mokytis, pareigos tarnauti, pašaukimo būti tarpusavyje broliais ir seserimis ir pašaukimo būti tėvais ir motinomis, tada visuomenė va taip ir sutrinka.
Be abejo, tų, kas savinasi neužpelnytą garbę, reikšmę ir kokią kitą vietą, visada buvo ir visada bus, bet taip neturėtų funkcionuoti visuomenė. Ypač čia, kur gyvename paprastą gyvenimą – nesame nei prezidentai, nei premjerai, esame atsakingi už savo šeimą, savo vietovę, savo parapiją. Sakytume, viskas čia apribota, bet kartais matome tokį nepagrįstą žmogaus susireikšminimą: jis įsivaizduoja esąs kažin kas, o tarp realiai nėra niekas – tik fantazuotojas. Nėra tikro įrodymo, kas jis toks: jis neįrodė, neparodė savo nuopelnų, savo pasiekimų, tik fantazuoja. Tenka kartais matyti žmonių, kurie labai daug kalba: jie viską žino, viską supranta, visiems turi patarimų. Ir štai viena tokia moteris, ypač mėgstanti pasigirti, vis pasakodavo, kaip ji moka agurkus rauginti, kaip išmano gėles, kaip jas prižiūrėti, kaip visus dalykus išmano. O paskui paaiškėjo, kad visi agurkai stiklainiuose jau pelėsiais apėjo, kad darže dagiai auga, kad lašiniai sukirmijo. O visiems turi patarimų, viską išmano. Tai, matote, neužtenka kalbėti – reikia parodyti pavyzdį. Pavyzdys yra geriausia kalba.
Taip ir šeimoje, mieli tėveliai: prieš jums kalbant, jūsų vaikai pirmiausia žiūri, kaip gyvenate, kokį pavyzdį duodate. Tai paprasta: kaip lapė veda lapiukus į medžioklę, kad išmokytų juos medžioti, taip ir tėveliai – kur vaikus vedate, kokį pavyzdį duodate, tokie jie ir bus. Jeigu vedate į koncertus, turėsite muzikalius vaikus. Jeigu vedate vien tik į sportą, turėsite sportiškus vaikus. Jeigu nevedate į šventovę, į bažnyčią, į maldą, nebus dvasingų žmonių – būkime realistai. Kur vedate, kokį pavyzdį duodate, taip viskas ir bus. Todėl labiau patikime pavyzdžio kalba negu tuo, kad kažkas kažką kalba. Ir todėl turime labai rūpintis, kad matytume gerų pavyzdžių savo aplinkoje, nes jeigu nėra gerų pavyzdžių, nėra ir geros patirties.
Taigi Jėzus mus šiandien perspėja dėl tuščios garbės, dėl nenusipelnytų nuopelnų, kuriuos norėtume sau priskirti. Jis draudžia mums būti veidmainiais, tuščiagarbiais: jeigu jau nori būti vertingas, prašom – parodyk tai. Būdamas mokinys, visą laiką besisemiantis geros patirties, gerų žinių, gerų atradimų; turėdamas tarnaujančio žmogaus nusiteikimą, padėdamas visiems, kam įmanoma – kiekvienas galime kam nors pasitarnauti; turėdamas brolišką nusiteikimą kitų žmonių atžvilgiu, o tada tėvišką ar motinišką nusiteikimą – štai taip išpildysime Dievo įstatymą, štai taip sukursime normalius gyvenimo pamatus. Ypač skaudu matyti, kai žmogus skęsta tinginystėje, skęsta gyvenimo netvarkoje, o taip giriasi, taip kažką filosofuoja, apie viską turi ką pasakyti. O gyvenimo pavyzdžio nėra, nėra įrodymo, parodymo: o ką gi tu pasiekei, ką nuveikei, kokios tavo vertybės – kaip tu gyveni, ką darai, ko sieki? Todėl nepasiduokime pagundai tuščiai, kaip malūnas sparnais, mostaguoti, suktis, barškėti. Mūsų kalbos – kaip tuščios girnos, tuščios pagyros, iš kurių nieko neišplaukia, kurios nieko neliudija ir nieko neįrodo. Todėl Viešpats kviečia mus į sąžiningą gyvenimą, kad galėtume ne tiek girtis, kiek iš tikrųjų turėti pasiekimų; ne tiek atrodyti, kiek būti; ne tiek kažką kalbėti, kiek pagrįsti tai, ką kalbame.
Žmogus turi būti iš tikrųjų vertingas. Žmogus turi būti, kaip Jėzus sako, medis, nešantis gerus vaisius. Yra Evangelijos pasakojimas apie figmedį, kuris buvo labai lapuotas – labai sodrūs lapai, o nė vieno vaisiaus. Jėzus vieną kartą atėjo – nerado vaisių, kitą kartą atėjo – nerado vaisių, dar kartą – prakeikė, ir jis nudžiūvo. Taip ir mes galime atrodyti tokie gražūs, su puikių lapų laja – tai yra kalbų, – o vaisių nėra. Ir štai Viešpats Jėzus atidengė to medžio vertę: tuščia egzistencija be jokių vertybių. Taigi būkime ne tik lapų pilni medžiai, bet būkime ir gerų vaisių pilni.
Parašykite komentarą