Sakyta 2004 m. rugsėjo 9 d., XXIII eilinės savaitės ketvirtadienis (Lk 6, 27–38). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
„Jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia.“ Ką į tai atsakytų žmonės, atsitiktinai užkalbinti, pavyzdžiui, gatvėje? Išgirstume įvairių atsakymų: „Neįmanoma.“ „Nesugebėčiau, per sunku man tai morališkai ir psichologiškai.“ „Absurdas.“ Arba: „Tai labai graži idėja, romantika iš poezijos srities.“ Arba: „Bandžiau, bet nepasiteisino – kiti ėmė tuo naudotis.“ Arba, tarkim: „Pilieti, stovėkite ant žemės, tikrovė yra žiauri.“
Nereikia per daug gudrauti ir išvedžioti. Jei negali čia ir dabar suvokti šio Jėzaus įsakymo ir jo išpildyti, vadinasi, dar esi anapus Dievo pasaulio, vadinasi, stovi priešais užvertus dangaus vartus, prieš paslaptį, kuri tau dar nėra atsiskleidusi. Greičiausiai tavo siela dar nepažino Dievo meilės, nepažino, kuo Dievas yra. Gal ir nesi dėl to kaltas, o gal ir esi.
„Jums, kurie klausotės, aš sakau“ – Kristaus žodžiai. Viešpatie, bandome įsiklausyti ir suprasti, bet širdyje lyg kažkoks barjeras. Maža to, dalis manęs tam priešinasi, jaučiuosi per silpnas šiam iššūkiui. Nenuostabu: juk priešo meilė ateina iš tikėjimo ir yra Dievo dovana, yra naujo požiūrio dalykas. Taip elgdamasis tu gali įsivaizduoti, ką Viešpats jaučia mums ir kaip jis elgiasi su mumis, kurie jo akivaizdoje esame nusidėjėliai ir piktadariai.
Praktinės išvados nėra tokios paprastos ir kartais lengvos. Dažnai mes maišome du dalykus: krikščionišką meilę ir simpatiją. Mylėti kitą žmogų, net ir priešą, privalome, jei norime būti panašūs į Dievą, jei norime susitapatinti su juo ir priimti jo karalystės tikrovę. Ką reiškia mylėti? Mylėti – tai elgtis su kitu teisingai, parodyti jam geranoriškumo, laiminti, linkėti išganymo, ir ne tik linkėti, bet šitaip ir elgtis. Tuo tarpu nėra jokios pareigos kiekvienam jausti simpatiją. Kiekvieną dieną sutinkame įvairių žmonių: vieni mums iškart patinka, kiti nelabai.
Kristus, reikalaudamas iš savo mokinių mylėti savo priešus, nereikalauja iš mūsų, kad taptume naivūs ir silpnadvasiai. Kartais tiesa ir meilė reikalauja griežtumo ir pasipriešinimo blogiui. Meilė – tai ne nuolaidžiavimas blogiui. Tačiau kai pykstame ir priešinamės blogiui, turime išlikti aukščiau blogio, tai yra nepasiduoti neapykantai, kerštui, nepasiduoti norui kitą žeminti. Jėzus mums davė švento pykčio pavyzdį, kai, paėmęs virvę, vijo iš šventyklos gyvulių prekeivius ir pinigų keitėjus, vartydamas stalus barė juos, jog iš šventyklos, iš Dievo namų, padarė prekybos namus. Kartais ir krikščionys turi parodyti tam tikro tvirtumo ir ryžtingumo, kartais ne tik žodžiu, bet ir pakeltu balsu ar veiksmu adekvačiai pasipriešinti akivaizdžiam blogiui, neužmirštant, žinoma, jog blogis nugalimas ir švelnumu.
Artimo, juo labiau priešo, meilė ne mūsų jėgoms – natūraliai tam neturime jėgų. Dievas yra meilė, kurią apreiškia Kristus ir kuri Šventosios Dvasios galia plinta ir auga tikinčiųjų širdyse. Tai Dievo dovana, kurią privalome ir galime pasiekti, jei norime būti išganyti. Artimo ir priešo meilė yra indikatorius, parodantis, kaip arti esi prisiartinęs prie Viešpaties Dievo ir tapęs į jį panašus.
Parašykite komentarą