Sakyta 2008 m. lapkričio 9 d. (Laterano bazilikos pašventinimas, A metai)
Lapkričio devintoji kas metai yra pastovi diena, kai meldžiamės už visą Bažnyčią, suvienytą aplink apaštalą Petrą, jo įpėdinį Popiežių. Daug visokių simbolių Šventajame Rašte pristato Bažnyčią. Šiandien keletą iš jų girdėjome. Tai upelis. Iš pranašo Ezechielio knygos girdėjome mistinį pasakojimą. Angelas atvedė Ezechielį į šventyklą, iš po jos slenksčio tryško vanduo, tekėdamas į rytus. Bažnyčia – kaip srovė. Turbūt visi žinote tą posakį „plaukti palei srovę“. Žmogui kitaip neišeina. Esame tos pačios žmogiškos prigimties, esam bendruomenė, kultūra, tauta. Mes turime eiti su visa žmonijos srove, su tautos srove. Bet štai iškyla klausimas, į kokią srovę įlipsime. Kartais prieš blogą srovę reikia plaukti. Ir tai yra nelengva – gyventi priešpriešoj su žmogumi, su bendruomene, su tauta.
Rytai – Dievo simbolis. Iš Rytų ateina išganymas. Mūsų patirtis truputį kitokia – iš Rytų visada ateina mums problemos. Bet tikėjimo prasme iš Rytų teka saulė, Jėzus yra iš Rytų. Rytai mums simbolizuoja žmonijos aušrą, reiškia palaiminimą. Nors istorine, praktine, mūsų patirties prasme Rytai visąlaik mums buvo tokia grėsmės pusė. Bet ne apie tai. Mes neišvengiamai esam kažkurioj tai srovėj. Mes galim atsidurt nusidėjėlių srovėj. Žiūrėkite, gyvenimiškai paprasta atsidurti tam tikrų žmonių tarpe ir jie tave nuneša ne į tą pusę. Ačiū Dievui, jeigu šeima mūsų yra teisingoji srovė ir mus stumtelna gera linkme. Duok Dieve, kad mūsų draugai būtų šaunuoliai, artimiausia aplinka irgi būtų ta geroji srovė. Ypatingai jaunam žmogui tai yra aktualu. Paauglys, jaunuolis – jau nebėra vaikas, bet dar nėra suaugęs. Paauglių tarpe yra toks troškimas – vienytis tarpusavyje, jie sukuria savo bendruomenes, ieško savo tapatybės, išbando savarankiškumo ir laisvės galimybes, ribas. Draugų kompanija ypatingai jauną žmogų gali pakreipti ne ta linkme.
Mūsų tokia prigimtis, kad mes pasiduodame kažkokiai srovei. Įbrendam į kokią tai srovę ir ji mus neša. Kalbant apie Bažnyčią – mes irgi esam srovė. Bet tai srovė, kurią sukūria ne tik žmonės, kuri yra paties Viešpaties kildinta. Iš šventyklos kylanti srovė trykštanti į Rytus, į dangaus karalystę, į Dievo artumą. Krikšto vanduo ir sudaro mums tą srovės galimybę. Štai ką rašo pranašas Ezachielis: „Kur tiktai tas vanduo srovena į drumzliną vandenį, į nesveiką vandenį, padaro jį sveiką. Kur toji upė pasiekia, ten visa kas juda, kruta gali gyventi. Jūros vanduo pasveiksta. Kur tik ta srovė pasiekia, visa atgija.“ Vėl gi simbolinis kalbėjimas, reiškiantis, kad iš Jėzaus širdies plūstanti gyvenimo srovė, tiesos, meilės srovė visa atgaiviną, kur tik ji pasiekia. Štai kodėl svarbu sekmadienį švęsti. Eiti šventųjų Sakramentų. Mes ir vėl, ir vėl panyrame į tą Jėzaus srovę, mus atgaivinančią. Leidžiam, kad Jėzus mus ne tik atgaivintų, nuplautų, bet taip pat neštų teisinga linkme. Kartais, iš tikrųjų, daug dedam pastangų, kad gyvenimas būtų prognozuojamas. Vistiek kažkas atsitinka nenumatyto ir mūsų gyvenimo laivelį nubloškia kita linkme. Bet tas, kuris yra arti Viešpaties, net jeigu ir nesupranta tuo metu savo gyvenimo krypties, yra tikras, kad Viešpats jo nepaliks, ves, padės, vadovaus. Susiduriame su faktoriais, kurių negalime valdyti. Istorijos negalima valdyti, visuomeninių procesų. Ką aš vienas padarysiu? Nieko beveik kad… Esam kartais laikmečio, situacijų, galbūt, net aukos.
Bet žinome, kad į šio pasaulio srovę yra įėjęs, srovena Viešpaties palaiminimas. Kur tik ta srovė Viešpaties pasiekia, pasiekia drumzliną vandenį – visa pasidaro sveika. Taip, kad ir mes turim vilties, jog būdami krikšto srovės nešami, tai yra gyvendami krikščioniškai, nebūsime nublokšti šio pasaulio įvairių reiškinių ir tendencijų. Dievas mus ves ir mūsų neapleis. Patys vieni, be Bažnyčios, labai sunkiai išlaikysime savo krikščionišką tapatybę. Sunkiai atsispirsime pasaulio įvairiems reiškiniams.
Štai kodėl mes esame Bažnyčia, kodėl šiandien už ją meldžiamės, kad mūsų tapatybė, mūsų supratimas ir vienybė stiprėtų. Nesame vien tik anoniminiai kažkokie, suėję į vieną būrį. Norisi, kad tas mūsų būrys būtų dar ir tarpusavyje draugiškas, solidarus, kad krikščionis remtų krikščionį.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais ypatingai tai pasireiškė. Krikščionių bendruomenė darė didžiulę įtaką. Daug kas ja stebėjosi, ir pagonys norėjo priklausyti tai bendruomenei, todėl, kad ši bendruomenė į visuomenę nešė sveikatą. Jei kas esat susipažinę su Romos imperijos tuo laikotarpiu, tomis tradicijomis, kultūra, socialiniu gyvenimu, įsitikintumėt, kad buvo tai drastiška visuomenė, suvienyta jėga, prievarta. Daug socialinės neteisybės, daug visokių problemų. Tuo tarpu krikščionių bendruomenė funkcionavo priešingai. Ten nebuvo skurstančio, ten nebuvo apleisto žmogaus, ten žmonės gyveno visai kitokiais principais. Imperatorius Konstantinas, galvodamas apie savo imperijos atnaujinimą, atgaivinimą, pamatė, kad moraliai šalis, šita visuomenė, yra išsekusi. Taip, kad jau nebėra vidinių jėgų kažkam daugiau. Jis labai susidomėjo krikščionių gyvenimu ir tame pamatė savo šalies atgimimo viltį. Po trijų šimtų metų persekiojimo krikščionys tapo legalizuoti. Ir maža to. Kaip drastiškai persekioti, taip dabar buvo visos teisės suteiktos iki tokio lygmens, kad pakėlė į valstybinės religijos statusą.
Aišku, čia kiti vertina šitą situaciją truputį kitaip. Šėtonas bandė krikščionis žiaurumu sunaikinti, kadangi nepavyko, tai juos legalizavo, padarė valstybinės religijos statusą turinčią ir kitokiu būdu įsiskverbė į krikščionių tarpą ir Bažnyčią pradėjo vidiniai griauti. Plūstelėjo nesusipratėlių banga, plūstelėjo valstybinė politika ir visi kiti dalykai. Ta Viešpaties šventoji srovė tapo labai atmiešta nuodėmės, bet vistiek, nepaisant šitos aplinkybės, mes žiūrime į krikščionybės istoriją daugeliu atvejų ten kur ji buvo kaip krikščionybė, ne kaip politika, bet kaip krikščionybė, kaip Jėzaus kelias, kur prisilietė, ten buvo sveikata. Ten nešė pažangą.
Norisi, prisiminus tą praeitį tikėti, kad ir dabar, mes, krikščionys, patys atgiję, sustiprėję, nešami Jėzaus srovės, tapsime mūsų visuomenei tuo gydančiu vandeniu. Tame drumzliname nesusipratimų gyvenime atnešime skaidrumą, pastovumą. Daugelis srityse vis pas mus drumsčiasi. Dingsta struktūra, pastovumas, tiesos. Maždaug kiekvienas yra teisus ir nei vieno kalto. Maždaug viskas yra gerai, ar tai išeina taip, ar kitaip… Ar čia vaikas gyvas, ar nužudytas, maždaug viskas tas pats. Įvairiomis prasmėmis krikščionybės srovė įsilieja į mūsų visuomenę ir turėtų atnešti skaidrumo.
Tačiau vieną aišku. Tai ne mūsų srovė. Tai Jėzaus kryptis. Ir kol mes esame toje kryptyje, tol ir mes patys esam pašventinti ir kažką tai galim gerą duoti.
Baigiant norisi pakviesti: supraskim, kokia srovė mus pagavus. Kurlink mus neša? Supraskim savo padėtį. Atnaujinkim savo tikėjimą ir pasiryžimą būti prie tos, iš šventyklos trykštančios srovės, iš Jėzaus Širdies iš tikrųjų trykštančios srovės, kuri mus neša į Rytus, į Dievo artumą. Mus pačius pagydo ir per mus gydo mūsų aplinką.
Amen.
Parašykite komentarą