Sakyta 2007 m. liepos 6 d. (Valstybės (Mindaugo karūnavimo) diena ir pirmasis mėnesio penktadienis)
Šiandien, pagerbdami Švenčiausiąją Jėzaus širdį, Jėzaus kryžiaus auką mes apmąstom, ką ji mums davė. Kur ji mus veda? Šią dieną, taip pat švęsdami ir valstybės, tautos šventę, prasminga paklausti apie laisvę ir apie vergystę. Ką reiškia būti laisvu?
Per visą mūsų tautos istoriją eina raudona linija, omeny turime laisvės temą, laisvės vertybę. Kam teko kaime gyventi, rūpintis gyvulėliais, žino, kad atvedus, pavyzdžiui, atsigerti karvę ar arkliuką prie upelio, dar nereiškia, jog jis gers. Žinoma, jis klusniai paimtas už pavadžio ar lenciūgo atėjo, bet tai nereiškia jog jis čia ir atsigers. Kažkas panašaus galima pasakyti ir apie žmones, aišku, jie nėra gyvuliai. Suteikus pilietines teises laisves, asmens laisvę ir visokius kitokius su laisve susijusius dalykus dar nereiškia, kad žmogus bus laisvas ir elgsis kaip laisvas.
Būti laisvu – didelis iššūkis, reikalauja žmogiškos brandos, pastangų. Nesunku įsitikinti žvelgiant į mūsų istoriją. Šiandien, iš tikrųjų, labai dažnai linksniuojamas šitas žodis „laisvė“. Šaukiama apie laisvę, reikalaujama laisvės, tačiau tai dar nereiškia, jog žmonės yra laisvi, jog pasižymi laisve. O tai priklauso nuo jų širdies, nuo jų mąstymo. Deja, stebime žmonių minią, kurie turi vergišką mąstyseną, mentalitetą. Na, o vergo mentalitetas pagrįstas tuo, jog jis yra pripratęs prie pažeminimų ir prie gyvenimo, kuris nevertas žmogaus orumo.
Taigi šie laikai ypatingai pasižymi laisvės idealu. Labai daug šūkių girdėjome ir daug dalykų yra įvykę laisvės vardan. Bet kaip dažnai po laisvės šūkiais slepiasi vergų mentalitetas, troškimas pavergti kitus. Štai stalinistinė Rusija kadaise okupavo mūsų tėvynę ir skelbėsi nešanti mums laisvę. Nuo ko ir kaip čia ta laisvė tapo įgyvendinta? Realiai – laisvės netekome. Šiandien taip pat reklamos šaukia ir skelbia: „pajusk laisvę, užsirūkyk, pajusk laisvę – išgerk! Dar ko nors pamėgink“. Tačiau regime baisią priklausomybių epidemiją, išplitusią ypatingai jaunimo tarpe.
Antikos laikų mąstytojas Aristotelis bandė įsigilinti į vergo mentalitetą. Davė kai kurių labai tikslių apibrėžimų. Jis sako, vergas yra gyvas įrankis, o įrankis, darbo ar koks įrankis, yra negyvas vergas. Kitaip sakant, tai toks žmogus, kurio protas ir valia yra ne jame, bet kažkur išorėje. Kažkas kitas yra jam protas ir valia. Dar kitaip sakant, vergas pasiduoda manipuliacijai. Tai pagrindinis jo požymis.
Akivaizdu, kad ir šiandieną nemažai žmonių yra netekę tikrovės pažinimo. Nėra asmeninio apsisprendimo galimybių. Protas ir valia yra ne juose, bet kažkur šalia jų, kitur, išorėje. Jiems mintis, paskatą veikti suteikia kažkokios mados, kultūrinės srovės, žiniasklaidos kažkokie dalykai, gatvė, mažumos, subkultūros, kažkokie įstatymai ir taip toliau. Visokių abejotinos vertės autoritetų pridaugėjo. Šiais laikais tikra asmenybė vis sunkiau prasimuša pro kultūrinius reiškinius, pro madas, propagandas, pro mases ir panašiai. Sumenko galimybės turėti savo nuomonę, ginti savo įsitikinimus. Apsisprendimai, kuriuos daro šiuolaikinis žmogus, pasirodo, nėra jo asmeniniai išmąstyti, išgyventi, išjausti, laisvai siekiami. Bet labiau primesti, labiau įteigti, ir dar po tokia gražia priedanga, neva, tai jo apsisprendimas.
Abraomas Maslovas kažkada sakė, kad šiandien daug žmonių jau patys nebeapsisprendžia. Už juos apsprendžia jau kiti: pardavėjai, agentai, reklamos, televizija, laikraščiai ir visokie kitokie. Tai žmonės, kurie patys jau nebesijudina, juos judina kiti. Jie jaučiasi bejėgiai, silpni, priklausomi, neturi charakterio, neturi atsakomybės, labai lengvai tampa plėšrių žmonių aukomis.
Aristotelis apie vergą taip yra pasakęs: „Vergo protavimas apsiriboja tuo, jog jis pastebi protą pas kitus, tačiau pats jo neturi“. Tuo puikiai nusakyta šiandien įsišaknijusi vergo mąstysena. Tai žmogus, kuris neturi asmeninio gyvenimo, vidinio pasaulio, apmąstymo, naudos, jis gyvena televizijoje, dėžėse, gyvena svetimomis istorijomis, realybės šou ir kitais pakaitalais, manydamas, jog čia jo pasaulis. Dvasios vergu tapęs žmogus tampa nuskurdintas iki priemonės lygio. Jam trūksta orumo ir savigarbos ir jis labiau rūpinasi pritapti, negu apginti tiesą. Jau tada Aristotelis sakė, jog visi pataikūnai pasižymėjo vergo savybėmis, o stokojantys savigarbos buvo pataikūnai.
Vergo mąstyme materialinės naudos tikslas yra svarbiau už visą kitą. Už savigarbą, už lojalumą, už draugystę. Vergas ramiai kenčia patyčias ir negina nuo patyčių savo draugų. Tai vėl Aristotelio mintis. Neturėti savigarbos tikslų ir gyventi vien tik dėl priemonių, reiškia, gyventi kaip gyvuliui. Aristotelis vergo gyvenimą prilygino gyvulio egzistavimui. Nes jo gyvenimo tikslas yra tik malonumai ir tik priemonės. Utilitarizmas, kuris šiandien taip išplitęs žmonių mąstyme, naudos siekimas bet kokiom priemonėm, bet kokia kaina, daugeliui tapo pagrindiniu gyvenimo tikslu. Juk nauda tai vistiek lieka priemone. Ir, va, būtent šis dalykas apibrėžia vergo mentalitetą. Jis nesiekia tikslų, pasitenkina tiktai priemonėmis, malonumais, pasitenkina prisitaikymu. Jei neskiriame tikslų nuo priemonių, tuomet sunku kalbėti apie kokį tai orumą. Mes patys imame elgtis kaip priemonė. Tampam kitiems priemone ir su kitais elgiamės kaip su priemone.
Skaudu yra matyti ir mūsų tėvynės dvasinę padėtį. Siekiama vien tik ekonomikos. Nubraukta etika, moralė, dvasinis žmogaus pasaulis, kultūra, gerai suprasta. Ekonomika. Vien tik priemonės. Vien tik malonumai ir įspūdžiai. Nebėra tikslo. Valstybė, tauta nebeturi kilnių, išliekamąją vertę turinčių tikslų.
Biblija taip pat mums kalba apie vergo mentalitetą, aprašo tai kitais žodžiais. Esminė mintis yra – neturėti šaknų. Neturėti namų yra vergo savybė. Kaip niekad šiandien žmonės yra atitrūkę nuo Dievo tikrovės. Jau nebėra joje įsišakniję, įsitvirtinę. Nebežino jos, nebesupranta. Jie pabėgo į iliuzijas ir į miestus. Jie visą Dievo tikrovę pervirškino, perstatė manydami padarysią geriau. Ekologinės katastrofos mums tik liudija apie žmogaus beprotybę. Nebesuprantam gamtos, savo prigimties, tikėjimo nebežinom, nebesuprantam, atmetam Dievo įsakymus. Vienu žodžiu esame pabėgę iš tikrovės, juk ji vienintelė tėra. Pabėgę į iliuzijų, išsigalvojimų ir į savo kūrybos pasaulį.
Vergas yra tas, kuris neturi savo namų. Tai galima suprasti labai plačiai. Tiek tautos, tiek tradicijos, tiek kultūros, religijos, vidinio žmogaus pasaulio ir kitomis prasmėmis. Jono Evangelijoje apie tai rašoma: „vergas nepasilieka namuose, tačiau sūnus pasilieka. Jei sūnus jus išvaduos, tuomet būsite tikrai laisvi“.
Visų laikų žmonės suprato, jog laisvės apibrėžimas kalba apie buvimą savo namuose, buvimą savimi. Ar tikrai mes šiandien savo tėvynėj jaučiamės esą namuose? Ar tas menkas žmonių lojalumas savo tautai ir kraštui neišduoda susilpnėjusių ryšių jų vidinio pasaulio? Ten namai, kur gausesnė duona. Ar mūsų tautinių vertybių, tikėjimo išsižadėjimas, pasidavimas kažkokiai kosmopolitinei kultūrai nereiškia, jog daromės vis labiau benamiai, besiblaškantys be vietos, be tapatybės, be identifikacijos, pakibę kažkokioj nežinioj. Žinoma, daug lengviau manipuliuoti tapatybės neturinčiu žmogumi. Vergo savybė – neturėti tapatybės. Taigi būti laisvu, tai būti Dievo pasauly kaip savo namuose. Apsigyventi Dievo pasaulyje.
Ne kartą vergo mąstyseną turintys žmonės Biblijoje pristatomi kaip egoistai, kurie pelną ir malonumus stato aukščiau žmogaus, aukščiau kilnių gyvenimo tikslų. Panašiai, kaip tie vergai, iš vergystės bėgantys izraelitai, iš Egipto žemės stebuklingai ištrūkę, dykumoje atsidūrę norėjo grįžti atgal. Nes jiems nerūpėjo turėti namus, bodėjosi vargo namams susikurti, apsigyventi savo namuose. Bevelijo gręžtis atgal, grįžti į Egipto nelaisvę. Laisvė, tai įsišaknyti Dievo pasaulyje, gyventi tiesa ir meile. Apaštalas Paulius įspėjo, kad nelaikytume laisvės pataikavimu kūnui. Laisvė remiasi meile ir tarpusavio tarnyste. Kita vertus, Biblija mums liudija, jog tikrosios laisvės sąlyga yra išsivaduoti iš nuodėmės, nes kiekvienas nusidedantis yra nuodėmės vergas ir elgiasi ne pagal dvasią, bet pagal kūną, ne pagal kilnų tikslą, bet siekia tik priemonės, siekia tik malonumo.
Kaip spręsis mūsų tautos laisvė? Tiek daug žalos pridarė vergo dvasia. Norėjo prisitaikyti ir atmetė orumą, atmetė kilnius tikslus. Ir šiandieną pagal tai galim pasverti, ar iš tikrųjų mes esam išsilaisvinusi tauta, ar iš tikrųjų mūsų valstybė išoriškai laisva? Savo dvasia yra laisva. Kaip žemai kuprą lenkė prieš sovietus, taip dabar žemai kuprą lenkia prieš Europos Sąjungą. Vėl siekis – pataikauti. Bet, ačiū Dievui, kad mūsų tautoje visada buvo laisvę suvokiantys žmonės. Kurie ginė orumą, draugus, nenorėjo tapti panašūs į gyvulius.
Jėzaus širdis iš tikrųjų mus šiandieną kviečia į tokią laisvę. Paklusti Dievui nėra vergystė, nes Dievuje atrandam tikrąją savo prigimtį, prasmę ir laisvę. Jėzus kviečia mus išsivaduoti pirmiausia iš tos vidinės vergystės, kuri yra nuodėmė, iš egoizmo. Jo širdyje mes matome pavyzdį ir paskatinimą. Jis už mus, savo draugus savo gyvybę paaukojo. Jo kryžiuje pasireiškia absoliuti laisvė. Jo kryžius ir mus veda į laisvę.
Parašykite komentarą