Kuo jūs mane laikote? (XXI eilinis sekmadienis A)

Sakyta 2026 m. rugpjūčio 23 d., XXI eilinis sekmadienis (A metai; Iz 22, 19–23; Rom 11, 33–36; Mt 16, 13–20), vidurdienio Mišios, kitą dieną po audros. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Sveikinu mielus parapijiečius, atlaikiusius vėtrą ir sveikus bei gyvus susirinkusius į maldą. Ką mums nori pasakyti tokie įvykiai, ko jie mus moko? Kad iš tiesų esame labai trapūs: užtenka tokios vėtros, kad pamatytume savo žmogišką trapumą, silpnumą. Dėkojame Dievui, kad apsaugojo mus ir šią šventovę, jos stogus, nuo didesnės žalos. Visi tokie įvykiai vienus baudžia, kitus pamoko, o trečius išbando.

Šiandien girdėjome pranašo Izaijo knygos ištrauką apie rūmų viršininką Šebną, kuris taip išpuiko, taip susireikšmino, kad Dievą laikė menkesniu už save, su žmonėmis nesiskaitė, nusikalto dieviškajam kultui ir teisingumui. Todėl girdime pranašo žodžius: „Nuversiu tave nuo tavo vietos, atleisiu iš tarnybos.“ Plačiau skaitydami tą fragmentą, rasime ir išsireiškimą: nuspirsiu tave kaip kamuoliuką. Taigi Viešpats tam viršininkui Šebnui nori parodyti jo tikrąją padėtį – kas jis toks esąs. Vienas rašytojas, komunistų rašytojas, sakė: „Žmogus – tai skamba išdidžiai“, žmogus toks didingas. Bet, skrisdamas lėktuvu, bandžiau įžvelgti žemėje nors vieną žmogų – ir nė vieno negalėjau pastebėti: tokie mažiukai kaip dulkės, tiesiog nė vienas nesimatė. Istorijoje nuolat randame atvejų, kai žmogus save iškelia per aukštai, ir tai tampa jo pražūtimi.

Turbūt esate girdėję apie nebyliojo kino laikų aktorę žvaigždę Normą Desmond. Kai atsirado garso takelis, nebyliojo kino žvaigždės staiga tapo nebereikšmingos, nebesvarbios, ir ji niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad yra nustumta į šoną, nebereikalinga, nebepopuliari. Jos laikas pasibaigė, o ji vis galvojo, kad dar yra žvaigždė. Jos liokajus bandė jai paaiškinti: jau viskas, tavo žvaigždė nukrito. O ji vis dar tikėjosi, ir, naudodamasis jos lūkesčiais, prie jos prisiplakė kažkoks aferistas, kuris pumpavo jai nepagrįstas viltis ir tokiu būdu jos sąskaita parazitavo. Galų gale visas tas reikalas baigėsi gana tragiškai: aktorė tą melagį nušovė. Suvažiavo policija, žurnalistai, ir ji staiga atsidūrė dėmesio centre – ji atgijo, tiesiog spinduliavo iš laimės: ji vėl matoma, vėl žinoma. Ji galvojo, kad atvažiavo jos filmuoti, kad statomas filmas, ir paaiškėjo, kad ji gyveno kažkokioje iliuzijoje: galvojo, kad gyvenimas – tai kino filmas, kuriame ji pati yra ir režisierė, ir aktorė. Kartais taip atsitinka ir žmogui: jis kuria savo nuosavą romaną, savo filmą, ir prasilenkia su tikrąja dalykų padėtimi.

Šiandien Jėzus klausia apaštalų: „O kuo jūs mane laikote?“ Apaštalas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus.“ Neretai matome, kad žmogaus gyvenimo vizijoje Dievo nėra, su juo nesiskaitoma, jis nepripažįstamas kaip reali, viską lemianti, galinga jėga – ir tai yra esminė gyvenimo klaida. Daug kas norėtų kurti savo, kaip sakant, nuosavą filmą apie gyvenimą, savo romaną, kuriame pats būtų pagrindinis režisierius ir pagrindinis aktorius. Tačiau tokios vėtros, įvairūs gyvenimo įvykiai, kai tampame spardomais kamuoliukais, bando nuplėšti nuo mūsų tą iliuziją, kad suprastume, kas iš tiesų esame: esame Dievo kūriniai, Dievo mylimi, bet tai nereiškia, kad turėtume tuo piktnaudžiauti ir savivaliauti. Rūmų viršininkas Šebnas nuėjo į tokį šališkumą, tokią savivalę, kad tapo tiesiog pasibaisėtinas, ir per pranašą Izaiją buvo ištarta tokia Viešpaties ištarmė. Todėl kartais ir mus Viešpats, kaip šeimininkė svogūną, bando išlukštenti. Tie lukštai – tai žmogaus nuomonės, įsivaizdavimai: koks aš nuostabus, koks didingas. O vargai, bėdos, skausmas lukštena, lukštena, kol lieka mažiukas sudžiūvęs svogūnėlis. Taip atskleidžiama žmogaus tikroji esmė, tiesa, kad jo didybė tėra jo minčių puikybė.

Ką galėtume iš to pasisemti praktiško, kas iš to išplaukia, kaip sakoma? Yra posakis: norėjo Dievas nubausti zuikį – atėmė jam baimę. Matome tokių krūmų erelių: ereliai savo krūmuose, o iš tiesų – žvirbliai, vaizdžiai kalbant. Tokie kartais esame ir mes – zuikiai be baimės, kurie tyčiojasi iš vilko, tyčiojasi iš meškos. Ypač tai tinka mūsų mažajai šalelei. Ir kiekvienas iš mūsų individualiai esame dydis, artimas nuliui – iš tikrųjų esame labai silpni. Kodėl esame stiprūs? Todėl, kad esame šeima, esame tauta, esame parapija ir esame Dievo vaikai. O jeigu ne tai, pavienis žmogus tėra dydis, tiesiog artimas nuliui. Ir ką daryti, kaip tam zuikiui išgyti nuo tos drąsos – mūsų šaliai, kuri tokia mažytė, bet tokia ambicinga, išpuikusi, tiek įsivaizduojanti, rodanti Viešpačiui špygą? Kaip ši šalis elgiasi su Bažnyčia, su parapijomis, taip, neduok Dieve, ją pačią patraktuos kiti. Todėl bandome žiūrėti į ateitį: kaip traktuojame Viešpatį, taip, neduok Dieve, gali būti patraktuota ir ji.

Kaip matome, ši šalis labai nuskriaudė Kristaus Bažnyčią, parapijas. Žvelgiant į istoriją, caro laikais parapijos klestėjo, Smetonos laikais parapijos klestėjo, o dabar? Iš tikrųjų vargas, visur vargas – taip nuskurdintos mūsų parapijos. Atleiskite, su visa pagarba, bet sako: „O, kunigai kišasi į politiką“ – maždaug: jūs tylėkite, o mes politiką darysime. Bet ir klebonas turi teisę pasisakyti apie traukinių stoties darbo kokybę, ir tai nebus politika. Mūsų šalis kaip traukinių stotis, kur vyksta eismas, ir mes matome, kaip tas veiksmas vyksta. Kas ją įkūrė? Buvę komunistai: vieni pasivadino konservatoriais, kiti – socialdemokratais; vieni pasakė, kad gina Lietuvą, tėvynę, kiti – kad gina paprastą žmogų, bet ir vieni, ir kiti su Bažnyčia elgėsi taip, kaip buvo elgiamasi komunizmo laikais – tokiu principu, ir nieko geresnio. Aišku, iškart pasakysiu, reikia atskirti: paprasti mūsų kaimų konservatoriai yra autentiški, grynuoliai, šviesuoliai, nuostabūs žmonės, bet juos valdo kažkokie aferistai, pasiskelbę konservatoriais, o iš tikrųjų jie turbūt buvę ir spaliukai, ir pionieriai, ir komjaunuoliai, o dabar liberalai. Bedieviai, aferistai, apgavikai, apvaldę ir mulkinantys šiuos nuostabius, tikrus grynuolius – konservatorius, patriotus, katalikus lietuvius. Čia yra tragedija, čia nelaimė, kad žmonės kartais to nesupranta, nemato. Turiu omenyje, kaip traktuojama Kristaus įsteigta Bažnyčia, parapijos, mums Dievo duotoji krikščioniškoji civilizacija – kaip jie ją niekina, kaip ją stumia. Tas Šebnas valdo Lietuvą: nesiskaito nei su Dievu, nei su žmogumi, todėl ir pasakyta – būsi išmestas iš savo sosto, būsi spardomas kaip kamuolys.

Taigi, neduok Dieve, kad kaip ši šalis traktuoja Bažnyčią, taip ji pati būtų patraktuota. Kaip jie nesupranta, kad baigiasi Viešpaties kantrybė? Jo gailestingumas tikrai yra didis, bet Dievas taip pat yra ir teisingas. Bažnyčia per tiek amžių nešė lietuvių tautą ant savo rankų, ją gelbėjo. Ypač nusipelnęs Valančius išgelbėjo ją nuo alkoholizmo, išsaugojo lietuvybę, švietimą, raštą, raštingus žmones. Taigi parapijos subrandino žmones, kurie įkūrė Vasario šešioliktosios Lietuvą. Dabar skelbiamasi esant Vasario šešioliktosios tęsėjais – nieko panašaus. Tegul man parodo, kur ta Vasario šešioliktoji pasireiškė – niekur jos nematau, ypač žiūrint, kaip traktuojamos parapijos. Pagal tai matome, kad toliau tęsiasi LTSR, tik uždėtas toks patriotinis kamufliažas: vaizduojame kažkokius patriotus, bet elgiamės ne kaip patriotai. Kaip ten bebūtų, tokiai mažai šalelei – trisdešimt šeši nepriklausomybės metai, ir laisvė tapo Laisvės partija. Ateinantį sekmadienį melsimės – bus piligriminis žygis į Šiluvą iš Katauskių gyvenvietės, kaip kasmet, dėkojant už laisvės dovaną, už tėvynės laisvę, bet ne už Laisvės partiją, nors visi dabar norėtų tai įvardyti taip, tarsi Laisvės partija įgyvendintų mūsų laisvės idealus.

Kaip ten bebūtų, žmogus turi suprasti savo santykį: kaip jis traktuoja Viešpatį, kaip traktuoja kitą žmogų, kaip save patį. Kad liautųsi kūręs savo nuosavą filmą, priešingą Dievo valiai, ir neatsistotų į Dievo vietą – kaip dabar iš esmės yra su mūsų šalimi: pasirašiusi bedievišką Konstituciją, ją valdo bedieviai konstituciniai teisėjai, ir jie dabar mums atstoja Dievą – jie uzurpavo Dievo autoritetą. Bedieviai valdo šalį, ir todėl šaliai viskas darosi vis blogiau. Pažiūrėkite į demografiją, į visus parametrus, į provincijos gyvenimą, o svarbiausias kriterijus – kaip traktuojame šventoves. Taip matome, ką tai reiškia: jie įsigalėjo, jie valdo, nustato prioritetus, skirsto biudžetus, rašo savo ideologijas, ir jose nėra pagarbos Viešpačiui. Taigi esame įkaitai tokių žmonių, kurie, kaip sakant, laisvės vardu bando mums primesti bedievišką gyvenimą, kuriame su Viešpačiu nesiskaitoma. O šiandien Jėzus klausia: „Kuo jūs mane laikote?“ – ir nuo atsakymo taip daug priklauso. Kaip tikime, taip gyvename; kaip netikime, taip ir negyvename. Tikėjimas, kaip matome, pakloja visus pamatus, o jeigu jo nelieka, Jėzus sako, kad namas statomas ant smėlio. O namą reikia statyti ant pamato, ir tas pamatas yra Kristus. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *