Kristaus Karaliaus iškilmės paskaita, data nežinoma. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Artėja Kristaus Karaliaus iškilmė. Tai paskutinė liturginių metų šventė, paskutinis liturginių metų sekmadienis; po Kristaus Karaliaus einantis sekmadienis jau yra pirmasis advento sekmadienis – nauji liturginiai metai. Mes, kurie meldžiamės Viešpaties išmokyta malda, kiekvieną dieną kartojame: „Teateinie tavo karalystė.“ Dievo karalystė teateinie, tebūnie mūsų širdyje ir mūsų gyvenime. Dievo karalystė apsireiškė mums per Jėzų Kristų, ir jo dėka ji plečiasi, apimdama vis daugiau širdžių. Jėzus, tikras Dievas ir žmogus, yra Kūrėjas ir Atpirkėjas. Per jį ir jam viskas buvo sukurta – taip mums skelbia Šventasis Raštas. Juo viskas remiasi, ir jis yra visų dalykų Viešpats, Kūrėjas ir Atpirkėjas. Jis vienintelis turi absoliučią, aukščiausią, vienintelę ir pilną galią ir valdžią visam pasauliui, visai visatai, visai kūrinijai. Todėl sakome, kad ne tik kūrinijoje, bet ir Bažnyčioje jis yra Pirmasis ir Paskutinysis. „Dievas visa padėjo po jo kojų“, – skelbė apaštalas Paulius. „Jis yra pirma visų dalykų, ir visa jame laikosi.“
Kai Jėzus buvo suimtas ir pastatytas prieš Romos vietininką Pilotą ir paklaustas, ar jis esąs karalius, atsakė: „Taip, aš esu karalius.“ Kristaus Karaliaus ir Kristaus karalystės mintis, idėja persmelkia visą Šventąjį Raštą: Viešpačių Viešpats ir karalių Karalius. Jo deklaracija, prisipažinimas įvyko iš tikrųjų labai sudėtingomis aplinkybėmis: kančios valandą, persekiojimuose, prieš Pilotą ir Jeruzalės gyventojus jis pareiškė: „Taip, aš esu karalius. Tam aš gimiau ir atėjau į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kas yra iš tiesos, klauso mano balso.“ Pilotas, be abejonės, būdamas Romos imperatoriaus vietininkas, išsigando žydų kaltinimo, kad Jėzus skelbėsi esąs karalius, tačiau, išgirdęs, kad jo karalystė ne iš šio pasaulio, nusiramino. Tačiau, kaip žinome, toliau Jėzaus kančia ir nukryžiavimas vyko tyčiojantis iš jo kaip iš karaliaus.
Ką gi reiškia karalystė ir karaliauti? Karalius – be abejonės, tai autoriteto titulas. Karaliauti reiškia vadovauti, užimti svarbiausią vietą, vesti, nustatyti tvarką. Kita vertus, ką gi reikštų karalius be karalystės, be žmonių? Karalystė yra žmonių susirinkimas, žmonių bendruomenė, kuri remia savo karalių, yra kartu su juo, vykdo, realizuoja jo idealus, jo nustatytą tvarką. Tarp karaliaus ir jo karalystės yra glaudus ryšys: karalius suteikia savo karalystei tam tikrą kryptį, idėją, gyvenimo turinį. Kas gi yra ta Jėzaus karalystė? Neabejotinai jo mokiniai, jo Bažnyčia. Kadangi mes jį pripažįstame aukščiausiuoju autoritetu, atradome ir supratome, kad jis yra pasaulio Kūrėjas ir Atpirkėjas – ne tik kažkokio pasaulio, bet mūsų asmeninis Kūrėjas ir Atpirkėjas, Gelbėtojas. Mūsų ryšys su juo pagrįstas tuo, kad mes ne tik jį pripažįstame, bet ir priimame jo valią, jo konstituciją, ir ją įgyvendiname. O, kaip žinome, tai nėra prievarta, tai nėra blogis – atvirkščiai: Jėzuje atrandame tai, kas išreikšta mūsų prigimtyje, kas giliausia mumyse, tai, ką galbūt praradome, užmiršome. Jėzaus valia mūsų nepaneigia, bet kaip tik mus patvirtina.
Kas gi yra Jėzaus konstitucija? Jo Evangelija, o dar labiau sutraukus, keliais sakiniais – Kalno pamokslo aštuoni palaiminimai; galime juos perskaityti Mato Evangelijos penktame skyriuje. Jėzus yra Dievo karalystė, atėjusi į mūsų tarpą. Jis ją skelbia, jis ją regimu būdu pradeda, burdamas aplink save mokinius, Bažnyčią. Jo karalystės ženklai, kaip skaitome Evangelijose, yra ligonių išgydymai, mirusiųjų prikėlimai, apsėstųjų išvadavimai ir taip toliau. Kita vertus, matome, kad Jėzus skelbė karalystę ir nuo kryžiaus: atgailaujančiam latrui pažada: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje.“ O kas gi yra tos karalystės vaikai? Tai nuskamba nuo Palaiminimų kalno: palaiminti dvasingieji vargdieniai, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti nuolankieji, tylieji, atlaidieji, taikdariai, kantrieji persekiojimuose, Jėzaus išpažinėjai. Tiesiog kiekviename palaiminime jis paskelbė: jų yra dangaus karalystė.
Jėzus atsiribojo nuo šio pasaulio karalystės, sakydamas: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio.“ Tačiau jis atnešė savo karalystę, pradėjo ją skelbti, ir ypač Mato Evangelijos pagrindinė mintis yra: „Prisiartino Dievo karalystė.“ Galime kalbėti apie dviejų dalykų, dviejų reiškinių susidūrimą. Jėzus kalba apie šio pasaulio kunigaikštį ir šio pasaulio karalystę, turėdamas omenyje, kad šėtonas kaip žaibas krito iš dangaus į žemę, kad žemė, šis laikinasis pasaulis, iš tikrųjų yra šėtono veikimo sužeistas, varginamas. Ir Jėzus pasirodė čia, mūsų vargingoje tikrovėje, kad parodytų mums kelią. Ir jau ne kažkur kažkokia Dievo karalystė – ji jau prasidėjo mūsų tarpe: Jėzus mūsų tarpe, ir jo karalystė mūsų tarpe. Tai nėra pasaulietinės valdžios, prievartos, gerovės, žmogiškos tuštybės, puikybės karalystė. Tai nėra vien kažkokie išoriniai dalykai. Jėzaus karalystė akivaizdžiai skiriasi nuo šio pasaulio karalysčių.
Kas dabar iš tikrųjų aktualu, kad priklausytume Jėzaus karalystei, kad būtume palaiminti žmonės? Kaip tai vyksta? Ogi krikštu, tikėjimo darbais, tikėjimo gyvenimu, vadovaujantis Jėzaus dvasia savo širdyje ir savo aplinkoje. Kaip matote, viskas prasideda nuo žmogaus vidaus, ne nuo išorės. Bet kad žmogaus širdį pasiektų Jėzaus karalystės žodis, be abejonės, kažkas turi liudyti, skelbti – ir tai nėra vien kažkokios informacijos, tikėjimo žinios perdavimas, bet kur kas daugiau. Skelbimu, liudijimu ir sakramentais Dievas per mus, krikščionis, gali suteikti Šventąją Dvasią. Galų gale Šventoji Dvasia mumyse – veikianti, mums duota, mumyse apsigyvenusi, mus vedanti – ir lemia, kad esame Jėzaus karalystė. Apaštalas sakė: „Mes jau dabar esame Dievo vaikai, bet dar neapsireiškė, kas būsime.“ Tai, kas įvyksta per krikštą ir tikėjimą, iš esmės nulėmė mūsų buvimą Dievo karalystėje, bet dar neapsireiškė, kas būsime. Laukiame išsipildymo. O dabar lieka skelbimas ir lieka širdies, sąžinės sritis. Jėzus yra pasakęs nuostabius žodžius, užrašytus Luko Evangelijos 17 skyriaus 21 eilutėje: „Dievo karalystė yra jūsų tarpe.“ Jo karalystė yra amžina ir visuotinė; tai tiesos, teisingumo, meilės ir taikos karalystė. Kristus – Karalius per amžius.
Šiandien daugelyje pasaulio šalių, vyraujant demokratinei sistemai, žmonės išsirenka savo karalių, kitaip sakant, savo vadovus. Kitaip yra su Kristaus karalyste: ne mes jį išsirinkome, bet jis mus išsirinko ir pašaukė – taip skaitome Jono Evangelijos 15 skyriaus 16 eilutėje. Tai svarbi pastaba, nes ne mes sukūrėme Dievo karalystę. Jeigu pilietinėje visuomenėje piliečiai iš tikrųjų kūrė valstybę savo apsisprendimu, tai šiuo atveju Dievas mus pirmasis pamilo. Jis pirmas žengė žingsnį link mūsų, ištarė pirmąjį žodį, ėmėsi iniciatyvos, o mūsų pašaukimas yra atsiliepimas į jo meilę. Mūsų dalyvavimas yra atsakas, dovanos priėmimas, Jėzaus sekimas. Todėl, kai kyla pagundų kurti kažkokias savas karalystes ir norėti jas tapatinti su Jėzaus karalyste, labai apsiriktume. Tiek, kiek esame Jėzuje, su Jėzumi, pagal Evangeliją, Šventosios Dvasios vedami, tiek esame ir jo karalystė. Žinoma, Bažnyčia turėtų būti aiškiausias ir ryškiausias Dievo karalystės ženklas pasaulyje. Deja, tenka pripažinti, kad ir krikščionių tarpe atsiranda troškimų kurti savas tvarkas, savas nuomones, savas karalystes: maždaug „Jėzus sakė taip, o mes sakome kitaip“. Manau, šitas momentas yra labai svarbus: ne mes kūrėme karalystę – tai Jėzus iš mūsų sukūrė karalystę.
Karaliaus titulas nėra svetimas Šventajam Raštui. Dar prieš Jėzui ateinant į šį pasaulį, Šventajame Rašte aiškiai nurodyta karaliaus rolė, svarba: teokratinėje visuomenėje, kurioje skelbiama, kad pats Dievas yra tautos Viešpats ir Karalius, vėliau tautai reikalaujant žemiškojo karaliaus, atstovaujančio Dievui. Ypač pranašo Izaijo knygoje rašoma apie karaliaus savybes, išreiškiamas idealaus karaliaus ilgesys. Ir štai visa tai išsipildo Jėzuje Kristuje. Pati Kristaus Karaliaus idėja, kultas iš tikrųjų prasidėjo, sakykime, IV krikščionybės amžiuje, Nikėjos visuotiniame susirinkime, kuris svarstė labai svarbius tikėjimo dalykus – Kristaus dievystę ir jo žmogiškąją prigimtį, kaip teisingai suprasti Kristaus asmenį. Netrukus Kristaus Karaliaus titulas imtas atspindėti liturgijoje ir mene. Žinome seniausias ikonas, vaizduojančias Kristų Karalių – Pantokratorą (tai graikiškas jo titulas), sėdintį ar stovintį, pakelta laiminančia ranka, kitoje rankoje laikantį Šventąjį Raštą. Vėliau į jo atvaizdą buvo įdėti ir kiti simboliai, raidės, pavyzdžiui, alfa ir omega, reiškiančios pradžią ir pabaigą: savo buvimu, savo asmeniu, savo veikimu, savo meile jis užpildo visą kūriniją, viskas yra jame, nes Dieve viskas ima savo pradžią ir Dieve viskas baigiasi. Vėliau, viduramžiais, prie Kristaus, pasaulio ir visatos valdovo, Pantokratoro, titulo priskiriamas ir teisėjo titulas: jis vaizduojamas kaip paskutiniojo teismo teisėjas. Žinoma, šis vaizdinys, be abejonės, labiau grėsmingas, gąsdinantis. Galbūt kartais, per daug pabrėžiant Kristų kaip Kūrėją ir Teisėją, kažkur praradome tai, ką jis mums skelbė nuo kryžiaus. XIX amžiuje Kristaus Karaliaus titulas buvo suvienytas su Švenčiausiosios Jėzaus Širdies maldingumu: tai didingas Karalius, tai Teisėjas, tačiau turintis širdį. Tai Dievo gailestingumo simbolis, skelbimas. Maža to, XX amžiaus pradžioje per šventąją Faustiną Kristus sakė: „Kalbėk pasauliui, kad aš esu Gailestingumo Karalius. Prieš ateidamas kaip teisingas Teisėjas, suteikiu žmonėms gailestingumo metą.“
Dabar jis nori pašaukti mus į savo karalystę širdies saitais, meilės saitais, gailestingumo būdu. Taigi nėra kito kelio įsijungti į Jėzaus karalystę. Čia nebus jokios prievartos, jokio prievartinio žmogaus grūdimo kažkur. Kaip matote, Dievo karalystė realizuojasi, įvyksta širdies keliu – iš širdies į širdį. Tai prisirišimas prie Jėzaus Širdies. Vaizdžiai kalbant, tai mūsų širdies plakimas kartu su Jėzaus Širdimi. Tai draugystė, kuri persmelkia, keičia ir kuria nauja. Kiekvieną dieną melsdamiesi „Teateinie tavo karalystė“, liturginių metų pabaigoje sulaukiame dienos, kai ją iškilmingai švenčiame stipriu liturginio šventimo būdu. Šią šventę, kaip žinote, yra paskelbęs, įvedęs šventasis Pijus X XX amžiaus pradžioje. Tai nėra vien liturginių metų pabaigos šventė. Neatsitiktinai sekmadienis buvo laikomas, vadinamas aštuntąja diena: tarsi paskutinė diena, tuo tarpu lotynų kalboje, kaip žinome, tai pirmoji savaitės diena. Taigi į ją galima žiūrėti ne tik kaip į paskutinę, bet ir kaip į pirmąją dieną. Man atrodo, kad Kristaus Karaliaus šventėje tai ypač aiškiai pasireiškia: tai ne pabaiga, tai pradžia. Kristaus karalystė reiškia šėtono karalystės žlugimą ir Kristaus karalystės įsiviešpatavimą per amžius. Su Kristumi Karaliumi prasideda amžina ir vienintelė tikrovė – Dievo karalystė.
O dabar esame pašaukti būti Kristaus Karaliaus pasiuntiniais, Kristaus karalystės nešėjais ir skelbėjais; taigi mes pratęsiame Jėzaus veikimą istorijoje. Ypač tai pasireiškia per tikėjimo skelbimą, liudijimą ir per sakramentus, sakramentinį gyvenimą. Žmogus turi galimybę tvarkyti savo gyvenimą, reikalus krikščioniškai, pašventindamas juos tiesa ir malda. Ir čia galėtume išnaudoti šią progą paklausti: kuris mano gyvenimo, mano asmenybės aspektas dar nėra Dievo karalystės dalis? Ir patiems pasistengti, ir, žinoma, pirmiausia prašyti Jėzaus, kad jo karalystė ateitų į mūsų širdis, į mūsų jausmus, poreikius, troškimus. Tai Dievo karalystės narių, Dievo karalystės dalyvių šventė. Tą dieną patariama pasimelsti Jėzaus Širdies litaniją ir sukalbėti žmonijos pasiaukojimo maldą „Mielasis Jėzau, žmonijos Atpirkėjau“; už šią maldą Bažnyčia skelbia atlaidus, dargi visuotinius. Nuo seno įprasta, kad per Kristaus Karaliaus šventę meldžiamės už kunigų seminarijas, seminaristus, pašaukimus į kunigų luomą. Šis akcentas neatsitiktinis, nes kunigiškasis pašaukimas, kunigai mūsų tarpe ypatingu būdu padaro artimą ir realų Kristų Karalių: per Dievo žodžio skelbimą ir sakramentus tampame susieti, suvienyti su Kristumi ir jo karalyste. Taigi ši grandis, šis luomas Bažnyčioje yra ypač svarbus, kad Dievo karalystės ženklas neblėstų, nebūtų ištrintas, bet ryškiai šviestų. Norisi tiesiog palinkėti ir pakviesti: su Kristumi Karaliumi ir mes esame karaliaujantys. Iš tiesų tokia nuostabi perspektyva.
Parašykite komentarą