Kodėl mirusieji sau nebegali padėti (Visi Šventieji, malda už mirusiuosius)

Sakyta 2025 m. lapkričio 1 d. (šeštadienis), Visų Šventųjų diena; pamokslas apie maldą už mirusiuosius (skaitinys – 2 Mak 12, 43–46). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

[…] patvirtino, kad žmogus iš tiesų yra amžina, nemari būtybė ir kad, pasibaigus laikinajam žemiškam gyvenimui, jis toliau egzistuoja, toliau gyvena, išlaiko atmintį, prisiminimus, išlaiko savivoką. Šiandien skaitėme Makabiejų knygos ištrauką, pasakojančią apie ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų: tie, kurie dar gyveno žemėje, meldėsi už mirusiuosius, kritusius kovoje, atnašavo už juos auką. Kažkas panašaus vyksta ir Vėlinių metu: prisidedame savo auka, užrašome vardus tų, kurių mūsų tarpe nebėra, ir už juos meldžiamės.

Ne sykį – ir vaikystėje, ir vėliau, ir dabar – sutinku teiginį, kad mirusieji sau nebegali nieko padėti. Visą laiką mane intrigavo ši mintis: kaip taip yra, kad skaistyklos sielos negali sau nieko padėti? Ir atradau, kad iš tiesų gyvenime yra ne viena aplinkybė, kai žmogus sau nieko negali padėti. Prisiminkime, kai buvome kūdikiai: ką galėjome sau padėti? Nieko. Kadangi mamytė, tėvelis, močiutė mumis rūpinosi, dėl to ir išlikome. Prisiminkime save sunkiai sergančius, galbūt po operacijos, kai nei paeiname, nei pakalbėti nebegalime – ar galime sau ką nors padėti? Nieko negalime. Jeigu kiti mums padeda, ačiū Dievui, sveikstame, kažkaip einame į priekį, išliekame. Gyvenime yra daugybė situacijų, kai žmogus sau pats nieko negali padėti, o reikalai sprendžiasi todėl, kad kiti jam padeda.

Tad kodėl mirusieji nebegali sau padėti? Todėl, kad jų sielos atsiskyrusios nuo kūno, kad jų nebėra mūsų tarpe ir jie nebegali šiam pasauliui nieko nuveikti, o iki tol nieko kito ir neturėjo – tik šį pasaulį. Jie paliko darbus, paliko priežastis ir pasekmes, paliko, kaip poetas pasakytų, savo brydę rugiuose – tą takelį, kuris dar ilgai matysis ir jausis. Kartais mūsų darbų pasekmės nubanguoja per kartas, todėl žmogus turi jausti atsakomybę už savo darbus: kaip jie nubanguos per kitų žmonių gyvenimus, kaip nubanguos per ateitį. Šventasis Raštas sako: „Jų darbai juos lydi.“ Taigi skaistyklos sielos žvelgia į savo praeitį, į savo žemišką gyvenimą, ir nieko čia ištaisyti nebegali. Jos jaučiasi atsakingos už tai, ką paliko: kaip paveikė kitus žmones, kur juos pakreipė, kaip išsprendė savo žemiškus reikalus – ar jie toliau neša gėrį, ar tie reikalai toliau vykdo kažkokį blogį.

O pas mus kaip viskas vyksta? Jeigu tik kas nepatinka, bėgame į užmarštį: įsijungiame televizorių, išsiblaškome, kažką pavartojame, keliaujame, dirbame, užsimirštame – nenorime galvoti, nenorime įsimąstyti. O ten niekur nepabėgsi, televizoriaus neįsijungsi, nėra kur pabėgti: tu esi pats su savimi, su savo siela. Todėl meldžiamės už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš žemiškų pančių, iš likusių ryšių su šiuo pasauliu, ir už juos atnašaujame. Kaip galime vaduoti mirusiuosius, jau žinome: malda, išmalda, taip pat geri darbai, prisiimti kentėjimai, problemos, atnašaujamos mirusiųjų intencija. Ypač paplitę yra malda ir geri darbai.

Vienas žmogus pasakojo: „Vieną dieną taip mane surietė skausmas. Sakau: negersiu nuskausminamųjų vaistų, paaukosiu tos dienos kančią už savo mirusiuosius.“ Žmogus supranta, kad savo kančią, savo bėdą gali paaukoti už mirusiųjų išvadavimą – tai vadinamoji pakaitinė kančia: pakentėsi už mirusiuosius, kad jų skaistyklos kančia sumažėtų. „Ir štai, – sako, – pabuvau pusę dienos, nebeiškentėjau ir išgėriau tą tabletę.“ Na, sudėtinga pakentėti už kitus. Tai bent pasimelskime, bent darykime gerus darbus jų intencija.

Mirusieji laukia mūsų pagalbos, o Šventasis Raštas sako, kad kol neatsiteis iki mažiausios smulkmenos, jie iš ten negalės išeiti. Ir visiems tiems mūsų parapijiečiams, kurie taip sau galvoja: „Ai, sekmadienis – tuščias reikalas, dirbsim, ilsėsimės, pramogausim, kam čia ta malda“ – mielasis, kiek sekmadienių neišvaikščiojai, tiek skaistykloje turėsi būti. Negalvok, kad užsimirši, negalvosi, numosi ranka ir viskas bus gerai, nieko tokio. Kiek pareigos neatlikai ir kiek blogio padarei – viską reikės atlyginti. Visa tai suprasi, ir tai prislėgs tavo širdį: Viešpatie, ar daug tu iš manęs pareikalavai? Vieną septintąją laiko – sekmadienį švęsti, pasimelsti, dalyvauti Mišiose; dienos bėgyje pasimelsti rytą ir vakare. Atrodo, taip elementaru, taip paprasta, o kartais net ir tam nepasiryžtame. Bet tai ne kunigui reikia – tau reikia, nes visą tą dievišką pareigą, kurią apleidai, vis tiek turėsi atlikti, ir niekur nepabėgsi. Yra daugybė dalykų, nuo kurių norėtųsi pabėgti, bet ten tokia situacija, kad niekur nepabėgsi: viską matysi, viską suprasi, ir tai tave sulaikys kelyje į amžinybę, į Dievo artumą, į amžiną laimę.

Be abejo, tuoj po mirties staigiai įvyksta teismas: žmogus savo širdyje nulemia savo amžinybės kryptį. Amžinybės kryptys yra tik dvi, ar ne? Apie tą kitą sunku net kalbėti. Visi esame pašaukti į išganymą, į Dievo artumą, į Dievo džiaugsmą, į šventųjų draugiją. Bet daugumai neretai reikia sustoti skaistyklos būsenoje, nusiskaistinti, išsivaduoti iš žemiškų pančių. Skaistykla turi tarsi keletą pakopų. Pirmus kelis mėnesius ar net kelerius metus po mirties būna vadinamoji žemiškoji skaistykla: žmogus atgailauja ten, kur gyveno. Daugybė šventųjų ir mistikų mums tai patvirtina, ir iš savo jau kelių dešimtmečių patirties įsitikinau, kad neretai mirusieji yra tiesiog šalia mūsų, duoda ženklus ir prašo: pasimelskite.

Štai kad ir Josvainių parapijoje šiais metais turėjau tokį atvejį. Kalbamės vienuose namuose, bendraujame, stovi pusiau nugertas vandens butelis – ir mūsų akivaizdoje jis apsivertė. Klausiu: „Kas čia dabar galėjo būti? Ar pas jus kažkas miręs, ar čia nuolat taip darosi? Kokia priežastis, kad tokie dalykai vyksta?“ Ir paaiškėjo tam tikri dalykai: mirusysis prašo maldos, duoda ženklą, jis nepasitraukia ir savotiškai kliudo gyviesiems. Mirusieji ateina per sapnus, prašo mūsų, siunčia visokius ženklus. Nuolat girdžiu tokį motyvą: atėjo mirusysis, stojo sapne, tu jį matai – jaunas, gražus, gražus kostiumas, bet be sagų. Ką tai reiškia? Davė ženklą, kad dar ne viskas pabaigta: lyg jau ir gražus, lyg jau ir pasipuošęs, bet be sagų – kelnės smunka. Na, čia juokaujant. Ir visokių kitokių dalykų – tų atvejų susikaupia dešimtys, kuriuos žinau asmeniškai, kai mirusieji prašo maldų.

Tad kodėl už juos meldžiamės? Pirmiausia skatina meilė: tai mūsų šeima, mūsų artimieji. Kita vertus, kad mirusieji netrukdytų gyviesiems – kartais būna ir tokių, ne itin malonių, atvejų. Maža to, mus skatina ir teisingumas. Mūsų mirusieji – mūsų šaknys, mūsų pamatas: ant jų atsistoję esame, jų dėka esame, jie mus iškėlė. Kodėl esame aukštesni? Todėl, kad sėdime ant jų pečių. Todėl turime dėkingumą ir turime gerumu atlyginti už gerą. Nieko konkretaus, materialaus jiems nebegalime padaryti – tai nors padarykime dvasinį gėrį: melskimės už juos, padėkime jiems. Ir, be abejo, jie džiaugsis mumis ir mus pasitiks, jeigu už juos meldėmės.

Kaip matote, Bažnyčia išpažįsta, kad mes visi trejopu būdu sudarome visuotinę Kristaus Bažnyčią: esame kovojanti Bažnyčia žemėje, kenčianti, nuskaistinamoji Bažnyčia skaistykloje ir triumfuojanti Bažnyčia danguje. Esame susiję Šventosios Dvasios ryšiais, todėl jaučiame vienybę su Bažnyčia, triumfuojančia danguje, dar nuskaistinama skaistykloje ir kovojančia žemėje. Taigi mes dar kovojame, nepasiduodame – kaip sakome, nors pažeminti, bet nenugalėti. Juk gyvenime būna situacijų, kai kiti mus pažemina arba mes patys save pažeminame, bet vis tiek dar nenugalėti: nors ir nusidėjėliai, bet ne bedieviai. Vis dar, kaip sakant, krebždame: vis dar mūsų širdyje kyla malda, kyla Dievo ilgesys, vis dar braunamės prie klausyklos, kovojame gyvenimo kovą, kad laimėtume amžiną garbės vainiką. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *