Sakyta 2026 m. rugpjūčio 15 d. (šeštadienis), Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmė, Žolinės atlaidai (Apr 11, 19a; 12, 1–6a. 10ab; 1 Kor 15, 20–27a; Lk 1, 39–56). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Susirinkę į Žolinės atlaidus! Apsireiškusi Lurde mergaitei Bernadetai, Marija pasirodė tokio grožio, kad paskui buvo bandoma tą grožį atkurti. Bernadetai, regėtojai, buvo nešami įvairių tapytojų nutapyti Marijos paveikslai – ir Rembrandto, ir kokių tik ten jų nebuvo daugybė. Visus nešė, visus rodė, o ji vis ranka numodavo: „Na, ką jūs man čia rodote? Tai ne ji, niekuo nepanaši. Kodėl jūs, žmonės, nesugebate jos pavaizduoti? Ji tokia graži, tokia nuostabi, o jūs nesugebate jos pavaizduoti.“ Taigi šiandien minime Marijos šventę, ir kaip mes, kunigai, besistengtume, kaip besistengtų ne tik tapytojai, bet ir jūs įsivaizduoti – ji yra daug nuostabesnė. Ji nuodėmės nepažinusi, Viešpats ją su kūnu ir siela paėmė į dangų, išaukštino. Ji yra žmogystės pilnatvė – ne tik žmogystė: Kristus įspaudė joje ir dieviškumo ženklus, ji sudievinta. Todėl šiandien prisiliečiame prie tikrovės, kuri pranoksta mūsų įsivaizdavimus.
Man prisimena toks tarsi anekdotas. Du žvejai žvejoja. Vienas pagauna didelę žuvį ir įsideda. Kitas pagauna didelę žuvį ir išmeta, paskui kelias pagauna, vis dideles, ir vis išmeta. Pirmasis klausia: „Kodėl gi tu išmetei tokią didelę žuvį?“ – „Matai, gaudau tik tokias žuvis, kurios tinka mano nedidelei keptuvei. Kadangi netilps į keptuvę, metu lauk.“ Taip kartais būna ir su mūsų protu: kai kurie didingi dalykai jam netinka, jo nepakanka, ir mes juos atmetame – nesuprantu, tai kam čia to reikia – ir lieku su savo ribotumu.
Šiandien suvokiame, kad Dievas sukūrė pasaulį, susietą priežastingumo ryšiais: jeigu yra tokia priežastis, bus ir toks padarinys, ar ne? Ūkininkas išvažiavo į laukus, pasėjo grūdą – davė priežastį. Šiomis dienomis ima derlių. Jeigu būtų nieko nepasėjęs, ką atvažiavęs darytų? Pakaušį pakasytų: „O, užmiršau pasėti, niekas neužaugo.“ Visame gyvenime matome priežastingumo ryšį. Jeigu sėji tinginystę, pjausi vargą. Jeigu sėji neapykantą, pjausi karą. Jeigu sėji netikėjimą, pjausi visišką sugriuvimą. Jeigu sėji džiaugsmą, viltį, meilę – vėl kažkas kita. Jeigu gimdai vaikelius, bus visuomenė, bus ateitis; jei negimdai vaikelių, teks priimti musulmonus ir visokius kitokius. Taigi priežastingumas. Ypač šiandien, dėkodami Dievui už naują derlių, matome, kiek daug atsakomybės ir darbštumo reikia žemės ūkyje. Jeigu esi darbštus ir atsakingas, tikėkis šviesesnės ateities. Darbštumas padeda žmogui įsitvirtinti žemėje, o pamaldumas – įsitvirtinti danguje. Jeigu meldiesi, duodi vieną priežastį; jeigu nebesimeldi, lemi visai kitas priežastis: Dievas nedalyvauja tavo gyvenime, ir jo malonė nepaliečia tavo širdies. Todėl viskas ir vyksta vien tik žmogiškai – juo labiau žinant liūdną tiesą, kad mes visi esame pažeisti gimtosios nuodėmės, išskyrus Mergelę Mariją, ir kiekviename ta gimtoji nuodėmė pasireiškia vis kitaip. Jeigu sėjame nuodėmę, pjausime sumaištį; jeigu sėjame dorybę, tikėjimą, gausime teisumą, gyvenimo šviesumą, normalumą.
Taigi šiandien ne tik derliaus šventė – matome, kas atsitiko su Marija: ji sėjo maldingumą, Dievo meilę ir pelnė dangų. Todėl ir mes visi esame pašaukti sekti ja, ir Dievas nori mums dovanoti daugiau, negu užsitarnaujame ar įsivaizduojame. Jis nesismulkina, nori mums duoti daug, bet tam, atrodo, reikia nedaug: reikia maldos, reikia meilės Viešpačiui. Taigi priežastingumo ryšiai. Štai jūs, Viešpaties negausi kaimenė, atėjote šiandien pasimelsti, susimąstyti apie savo gyvenimo paslaptį, apie didingą pašaukimą. Tik noriu paklausti jūsų, senelės: kur jūsų anūkai? Reikėjo pritaikyti pedagoginę priespaudą, ir jokių čia teisių. Kur einame, tokius vaikus turime: kur juos vedame, tokie jie ir yra. Jeigu vedame į sportą, turėsime sportiškus vaikus – tokia priežastis, priežastingumas, ar ne? Jeigu vedame į koncertus, turėsime koncertinius, pramoginius vaikus. Jeigu nevedame jų į šventovę, neturėsime dvasinių žmonių. Nebus dvasinių žmonių, o žmogaus dvasia be Dievo malonės aptemusi – ir vėl grįšime į praėjusį tūkstantmetį, į pagonybės laikus, kai dar nepažinojome Kristaus.
Todėl šiandien, kai girdime tiek daug kritikos, kad Bažnyčia, kad mūsų tikėjimas blogas, noriu tiems žmonėms pasakyti: o ką jūs siūlote – islamą, Šiaurės Korėją? Palyginkime. Pažiūrėkime, kas darosi ten, kur nėra krikščionybės, nėra katalikų tikėjimo – tai palyginami dalykai. Jeigu koneveikiame savo tikėjimą, kuris mums atnešė šviesą ir civilizaciją, kokiems priežastingumams tada save pasmerkiame?
Šiandien girdėjome iš Apreiškimo Jonui mistinį vaizdą: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojomis mėnulis, ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas, ir slibinas, prisiartinęs, tykojo praryti jos kūdikį. Matome tą slibiną, kuris tyko praryti motinystę, vaikystę, kūdikystę; matome visas jėgas, kurios nepalankios šeimai ir mūsų krikščioniškai santuokos sampratai. Daugybė slibinų šnypščia, leidžia ugnį, kritiką, puola, trukdo, išjuokia. O ką jie gali pasiūlyti? Pažiūrėkime, ką jie siūlo: niekus, tikrą tuštybę, pražūtį – tautai, kuri eina į biologinį išmirimą. Maždaug kaip tas daktaras, kuris sako: „Jums galvą skauda? Tai gal nupjaukime galvą – nebeskaudės.“ Tokius pasiūlymus jie kartais ir duoda: „Jums nesiseka santuoka? Tai skirkitės.“ „Jūs turite čia tokių bėdų? O, kokia bloga ta ar ta sritis, toks ir toks pašaukimas.“ Taigi matome, kad pilna slibinų, nusitaikiusių į moters ir kūdikio, vaiko paslaptį, į šeimos tikrovę; pilna slibinų, kurie puola Bažnyčią ir jos nešamą šviesą. Aišku, turime skirti: Bažnyčia savyje yra šventa, bet ją sudaro nuodėmingi nariai. Kas iš jūsų gali pasidžiaugti, kad yra šventas? Visi einame prie klausyklos, einame atgailauti, bet vis tiek išpažįstame Kristaus įsteigtąją Bažnyčią. Kaip ir Marijos paveikslas, ji savyje turi šventumo kvapą, šventumo savybę, ir iš jos pasisemiame šventumo. Ten, kur traukiasi Marijos šviesa, Bažnyčios šviesa, matome civilizacinį, moralinį nuosmukį.
Taigi krikščionybė bloga? Pažvelkime, kaip jaučiasi moterys islamo šalyse. Jums krikščionybė bloga? Važiuokite gyventi į Šiaurės Korėją: ten krikščionybė kategoriškai draudžiama, garbinsite „saulės veidą“ Kim Čen Uną, čiučhė, – tai yra jų jau sudievintą lyderį. Gyvenome komunizmo laikais – ar neatsibodo sekti paskui Lenino balvonus? Kaip mums ten sekėsi, kokių patyčių patyrėme! Viską galime palyginti. Iš tiesų tas senasis slibinas, tie puolę angelai, puolusi žmonijos dalis visada nepatenkinta, visada nerami: ji nori išplėšti dangaus viltį, išplėšti gero žmogaus idealą, viską supurvinti, sutrypti, suniekinti.
Kaip ten bebūtų, šiandien atsinešėme gėlių puokštes. Žolinių puokštė pasižymi tuo, kad yra įvairiaspalvė, į ją sudėta įvairių žiedų. Kaip gražiai ji liudija mūsų gyvenimo tikrovę: gyvenimas pilnas įvairių gėrių, skirtingų spalvų ir savybių, ir mes priimame kiekvieną gėrį, koks jis bebūtų, jį pripažįstame, juo džiaugiamės, jį pasitelkiame. Norisi palinkėti, kad jūsų gyvenimas nepasidarytų vienašališkas, vien tik pasaulietiškas, be dvasingumo žiedų. Ką gi mes tada turėtume? Šio pasaulio reikalus, skandalus, kažkokius konfliktus, nepasitenkinimą. Jeigu tokias puokštes renkame, ar paskui galima jomis džiaugtis? Todėl į savo gyvenimo puokštę būtinai įpinkime maldą, įpinkime šventovę, atlaidus, gražiąsias šventes, tradicijas – kiek daug gražių elementų, gražių dalykų turime savo kultūroje. Tegul ta puokštė išreiškia ir mūsų gyvenimo tikslą: kad pas Viešpatį ateisime ne tuščiomis rankomis, o su žydinčiu gyvenimo vainiku – kad gyvenime žydėjau, klestėjau, kad manyje ir mano gyvenime buvo vertybių, dorybių, gėrių, įvairiai besireiškiančių, kad nebuvau vienpusiškas. Kartais kai kurie atrodo tarsi gyvenime turėtų vien sudžiūvusią šluotą: ateina su kažkokiomis pretenzijomis kažką šluoti, kažką tvarkyti, visą laiką sausi, šiurkštūs. Argi tai yra gyvenimas? Gyvenimas iš tiesų yra kaip šiandien atsinešta mūsų įvairių gėlių puokštė – tebūnie taip. Ką reikštų, jeigu visą laiką dainuotume vien aukšta ar vien žema nata? Melodija susidaro iš įvairių tonų. Todėl ir mums reikėtų vengti to, kai išsikertame į vieną dalyką ir esame šališki, vienpusiški. Priimkime gyvenimo grožį, įvairovę, kurią mums Viešpats davė ir į kurią mus kviečia per Mariją.
Šiandien girdėjome jos džiaugsmo, jos padėkos giesmę: „Mano siela šlovina Viešpatį.“ Šlovinkime Viešpatį už šią vasarą, už derlių, už ramybę, už harmoniją mūsų gyvenime, už tai, kad Viešpats apsaugojo mus nuo karo, maro, bado, ugnies. Melskime, kad apsaugotų nuo bedievybės rykštės – tai kelias į niekur, nihilistinis gyvenimas be jokių prasmių, vien kažkokios neigiamybės, vien pasaulis su savo keistenybėmis. Dėkokime Dievui, kad apsaugojo mus nuo beprasmio gyvenimo, kuriame vis labiau murkdomės ir kurį mums kaip normą, kaip pavyzdį transliuoja tos pasakų dėžės. Ir dar kartą dėkokime Dievui – matome per televiziją, kas vyksta visai netoli, – kad galime ramiai, taikoje gyventi, kurti ir nešti gerų vaisių. Amen.
Parašykite komentarą