Sakyta 2025 m. lapkričio 9 d., sekmadienis, Laterano bazilikos pašventinimo šventė (Ez 47, 1–2. 8–9. 12; 1 Kor 3, 9c–11. 16–17; Jn 2, 13–22), rytinės Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šiandien visuotinė Bažnyčia prisimena Laterano bazilikos pašventinimo metines. Kaip žinome, tai pagrindinė Katalikų Bažnyčios bazilika, Romos vyskupo, popiežiaus, šventovė. Ją, berods, 324 metais po Kristaus pašventino popiežius Sikstas I. Iki tol krikščionys neturėjo šventovių, bažnyčių, kaip dabar esame įpratę. Melsdavosi namuose, katakombose, rūsiuose, nes buvo nuožmiai persekiojami. Jie nežinojo, kas yra šventovė, slapstėsi visokiuose požemiuose – toks buvo jų sunkus gyvenimas. Ir štai imperatorius Konstantinas, kuris nutraukė krikščionių persekiojimą ir juos iškėlė, leido šalia savo imperatoriškųjų rūmų pastatyti krikščionių šventovę, bažnyčią. Tai įvyko dabartinėje Laterano vietoje. Ir ta šventovė, nors kelis sykius perstatyta, nors ir degusi, nors ir žemės drebėjimų griauta, štai stovi ten, ją galima aplankyti. Ji dedikuota Švenčiausiajam Atpirkėjui ir šventiesiems Jonams – Krikštytojui ir Evangelistui.
O štai girdime Evangelijos žodžius, pasakojančius, kaip Viešpats Jėzus, pasiėmęs rimbą, vijo iš Jeruzalės šventovės gyvulius, prekeivius, pinigų keitėjus. Žinome, kad pagal Mozės Įstatymą už nuodėmes buvo aukojamas avinėlis. Kasmet Jeruzalės šventovę aplankydavo apie šimtą tūkstančių piligrimų ir būdavo paaukojama apie dvidešimt tūkstančių avinėlių. Be abejo, jie atliko tai, ką reikėjo atlikti. Šventykloje buvo avinėlio auka ir piniginė auka už nuodėmes, todėl negalima buvo aukoti „purvinų“, pasaulietinių pinigų – šventykla turėjo savo pinigą. Reikėjo pasaulietinius pinigus išsikeisti į šventyklos pinigus, ir tik tada su tais jau šventais pinigėliais galėjai aukoti. Sakytum, viskas pagal Įstatymą, kaip Šventasis Raštas, kaip Mozė nustatė. Bet kas pasidarė? Pasidarė tiesiog turgus, buvo iškreipta tikėjimo prasmė. Užuot nuoširdžiai bendravęs su Dievu ir savo auka jį garbinęs, atpirkęs nuodėmes ir atsiprašęs, žmogus iškreipė pačią tikėjimo esmę, ir išėjo turgavimas: nuoširdžios maldos, nuoširdaus ryšio su Dievu nebereikia – įmečiau pinigėlį, ir viskas, paaukojau avinėlį, ir viso gero. O kaip psalmė sako: aukos man nereikia; mano auka, Viešpatie, – sugrudusi širdis, nuolanki, besimeldžianti, Dievui atsidavusi.
Todėl Jėzus pasiėmė iš virvelių supintą bizūną ir visus išvijo. Girdime tris panaudotus žodžius: išvarė, išbarstė ir išvartė. Tokią jis ten darė tvarką. Kaip tai suprasti? Pirmiausia sustokime ties tuo bizūnėliu. Lotyniškai jis vadinamas „flagellum“ – tai mažybinė forma, botagėlis. O botagas, rimbas jau būtų „flagrum“ – tai tas rimbas, kurį naudojo Romos imperijos kareiviai, bausdami žmones: odiniai rimbai, į kuriuos būdavo įrišta kauliukų ar švino gabaliukų. Tokiu rimbu žmogų tiesiog sukapodavo. Tokį rimbą savo kančioje patyrė ir Viešpats Jėzus. O čia kalbama apie „flagellum“, apie bizūnėlį. Jėzus nieko nenuskriaudė, niekam nepakenkė – bizūnėlis buvo nedidelis. Matome, kad Dievas gailestingas. Ką tuo norima pasakyti? Kad ir mes gyvenime patiriame arba rimbo, arba bizūno, arba bizūnėlio. Neduok Dieve to bizūno – karo, bado, ligų, baisių nutikimų. Kartais ir meldžiamės: Viešpatie, saugok mus nuo karo rykštės. Tai tikrai skaudūs bizūnai. O bizūnėlis – tai toks truputis ant sąžinės. Kas yra tas bizūnėlis? Pirmiausia tai Dievo žodis: jis mus vertina ir teisia. O kadangi klebonas turi jį perskaityti, paskui jis lieka kaltas, ir tada atsiranda nelaimingų parapijiečių: matai, ką pasakė, kaip jis pasakė – jau antrus metus į bažnyčią nebeinu. Bet tai Dievo žodis pasakė, o aš ką gi – tik tarpininkas. Tie mūsų maži bizūnėliai vis dėlto bando šiek tiek pakoreguoti mūsų sąžinę. Ir gyvenimo atsitikimai, įvykiai: tai žmona kažką pasakė, tai vyras kažką pasakė – tokie priminimai, toks Jėzaus bizūnėlis.
Bet ką jis padarė? Išvarė, išbarstė, išvartė. O mes turime savo gyvenimą sudėliotą: viskas turi būti taip, kaip sugalvojau – mano nuomonė, mano reikalai, mano viskas. O štai ateina Viešpats ir išbarsto, išvarto: atrodo, stovime tvirtai, o jis paima ir išvarto viską mūsų gyvenime – tam, kad neprarastume tikro tikėjimo. Kaip lengva pasiduoti visokiems dalykams! Dievo tautą, Dievo šventovę sudarome mes, tikintys, – gyvoji Dievo šventovė. Todėl kartais Viešpats siunčia bizūnėlių ir kartais išverčia viską aukštyn kojomis, sakydamas: minutėlę, ne taip aš jus mokiau ir ne į tai pakviečiau. Bažnyčios istorijoje matome įvairių atvejų, kai buvo įsigalėjusios neteisingos nuomonės, neteisingas tikėjimas, ir ne kartą daug kas buvo apversta aukštyn kojomis. Bažnyčia per savo ilgą istoriją išgyveno daugybę įvykių ir turi tikrai didžiulę, naudingą patirtį ir šių dienų žmonėms. Bet žinote, kaip dažniausiai būna: žmonės nekreipia dėmesio, negalvoja, užsimiršta, ir atrodo, kad viskas išsisprendžia. O neišsisprendžia. Kai kurie dalykai ir toliau reikalauja to bizūnėlio, to išvartymo, išbarstymo ir išvarymo.
Minėdami Laterano baziliką, skaitome būtent tokią Evangeliją, kad išgirstume ir apaštalo Pauliaus laiško žodžius, jog Dievo šventovė priklauso Dievui: kas naikina Dievo šventovę, tą Dievas sunaikins, – girdime iš laiško Korinto krikščionims. Jūs esate gyvoji Dievo šventovė. Kas naikina Kristaus įsteigtą Bažnyčią, tas ilgainiui sunaikina ir save patį, ir savo namus, ir savo kraštą. Todėl matome, kad lietuvių tauta neišvengiamai susijusi su Bažnyčia, įaugusi į Kristaus tautą, ir bet koks Bažnyčios naikinimas galų gale baigiasi šios šalies ir mūsų visuomenės sunaikinimu. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, net tarybiniais laikais padėtis buvo geresnė. Taip, valdžia labai persekiojo, draudė, bet žmonės buvo nuoširdžiai pamaldūs, bažnyčios jų buvo pilnos, ir jie vis tiek ant savo rankų nešė Kristaus Bažnyčią per tuos sunkius laikus. O šie, nepriklausomos Lietuvos laikai, deja, eina su naikinimu: daugybė dalykų naikinama – mūsų kaimas, mūsų šventovės, tikėjimas; visais parametrais ši tauta pradeda nykti. Visa valstybė, ta vadinamoji Respublika… Kas Dievo šventovę naikina, tas pats save sunaikins. Turėkime omenyje – ir omenyje, ir raumenyje – šį Viešpaties perspėjimą, išsakytą apaštalo Pauliaus laiške.
Todėl klausiame: kaip pasirodo toji Bažnyčia? Pirmiausia Bažnyčia apsireiškia šventosiose Mišiose, ir niekaip kitaip. Šventosiose Mišiose, kur susirenkame ir kur Kristus ateina į mūsų tarpą per savo žodį, per sakramentus, savo auka. Ir kai priimame Šventąją Komuniją, tuo metu apreiškiame Bažnyčią ir ją įgyvendiname. Niekaip kitaip Bažnyčia tobuliau neapsireiškia, tik būtent tokiu būdu. Todėl, kaip matote, toji mūsų Bažnyčia per naujoves yra gerokai apgriauta dvasine prasme, ir bažnytinė vienybė, vienybė su Kristumi, yra tokia silpna. Bet Viešpats nebūtų Viešpats: yra jo švelnusis rimbelis, išvartymas, išmėtymas, išbarstymas. Kartais Viešpats mums siunčia tokį įsiveržimą. Esame įpratę prie saldaus Jėzuliuko – ak, Jėzuliukas, koks malonus, koks gerutis. O čia matome, kaip įsiveržia Dievo galybė: tikras vyras su tikrais principais pasakė – negalima taip daryti, kaip jūs čia darote. Sakytume, smurtą parodė – teisti jį, į kalėjimą, kaip jis taip drįso! O Viešpačiui nereikia mūsų leidimo: ką jis nori, tą ir daro, jam iš tikrųjų vis vien, ką mes manome, jam nereikia prieš mus atsiskaityti. Jis įsiveržė į tą nenormalią, iškrypusią situaciją ir padarė korekciją: išvartė, išmėtė, išbarstė, išvarė, apvertė aukštyn kojomis, panaudodamas savo švelnųjį bizūnėlį – mažiuką, iš virvučių, paėmė ir pamosavo biškelį.
Taip kartais jis įsiveržia ir į mūsų gyvenimus, į Bažnyčios gyvenimą, į tautų gyvenimą. Ačiū Dievui, jeigu pakaktų mylinčios, tikinčios močiutės žodžio; ačiū Dievui, jeigu pakaktų klebono žodžio. Bet kartais matome: nenorime, ieškomės bizūnėlio – galime sulaukti. Ir tada tikrai sulauksime bizūno tikrąja to žodžio prasme – rykštės už bedievybę. Paskui tautas nuolat lanko įvairios rykštės: amoralaus gyvenimo, nesantaikos, žmonių santykių sugriuvimo, pykčio. Tiesiog viskas išsibalansuoja, nebėra širdžių, kurios kurtų taiką; jos užsitraukia, jos pačios sukuria tą nelaimių rykštę, ir paskui tos rykštės siaubia. Todėl ir apaštalas Paulius yra pasakęs, kad nebereikia tų avinėlių, nebereikia pakaitinės aukos: aukokite savo kūnus kaip protingą tarnystę Dievui. Štai tikroji auka, tikroji tikėjimo esmė: ne kitus aukoti, o aukoti save – savo kūną, savo darbus Dievo tarnystei ir jo šventovei. Amen.
Parašykite komentarą