Jeigu ne Kristus (Kristaus Gimimas, dienos Mišios)

Sakyta 2023 m. gruodžio 25 d., Kristaus Gimimas (Kalėdos), 10 val. dienos Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

[Gimus] mūsų Išganytojui Jėzui Kristui, pasikeitė mūsų visų gyvenimas. Kartais mums sunku tai pamatyti, bet verta kai kuriuos reikalus kartais pažvelgti iš šono. Šiandien girdime, šiandien jaučiame kai kurių žmonių nusistatymą, kad krikščionybė yra blogai, kad mūsų krikščioniškoji civilizacija yra blogis, negerai. Ir tada noriu jiems pasiūlyti, kaip moksle naudojamas lyginamasis metodas: ogi palyginkime, kur yra krikščionybė ir kur jos nėra. Blogai pas mus krikščionybė? Važiuokime pažiūrėti, kaip gyvena žmonės Šiaurės Korėjoje, kur krikščionybės nėra, kur ji uždrausta, kur vargšai gyvena blogiau negu vergai, blogiau netgi negu žvėrys, kur išnaudojimas, nepagarba ir prastos gyvenimo sąlygos – kasdienybė, kur šimtai tūkstančių žmonių suvaryti į darbo ir prievartos stovyklas, kur nusiskinti žolytės, prisirauti šaknelių ir išsivirti putros – štai ir visos dienos valgis. Gerai, kam blogai krikščionybė, važiuokime pažiūrėti, kaip gyvena žmonės, tarkime, Afrikoje, džiunglėse, kur nors; važiuokime pažiūrėti, kaip gyvena ypač moterys arabų kraštuose. Važiuokime pažiūrėti, kur dar nėra krikščionybės. Ir pamatysime, kokią didelę reikšmę turi tai, kaip mąstome, kaip tikime, kokią turime pasaulėžiūrą.

Grįžkime mintimis į istorijos praeitį, į pagonių laikus. Kas buvo žmogus pagonybėje? Kaip į jį žiūrėta, kokia buvo jo vertė? Palyginkime ir su neseniais laikais. Krikščionybė buvo išguita iš Vokietijos Hitlerio laikais, buvo išguita Stalino laikais. Štai turėjome komunizmą, turėjome prievartą – ten, kur nebuvo krikščionybės. Iš tikrųjų kelia nerimą tai, kad praradus tikėjimą, būtent krikščionišką tikėjimą, Kristų išstūmus iš savo širdies, kiekvienam savaip aptemsta protas. Hitleriui vienaip aptemo protas, Stalinui kitaip aptemo. Neduok Dieve ir mūsų tarpe: netekus tikėjimo ir Kristaus, kam kaip aptems protas ir ką pradėsime daryti? Todėl iš tikrųjų nelaimė netekti Kristaus, netekti mūsų krikščioniškosios civilizacijos.

Kai kurie šiais laikais sako: yra mokslas, mes tikime mokslu, mokslas į visus klausimus atsakė. Bet kodėl mokslo vardu sukurta tiek atominių ginklų, kad penkis šimtus kartų užtektų sunaikinti žemę – ir vėl prikelti, jeigu ji prisikeltų? Kodėl mokslo vardu kuriami ginklai ir žudomi žmonės? Sako, mokslas atsakė į klausimus, bet iš tikrųjų mokslo vardu sunaikinta gamta. Kaip tik mokslas dabar yra didžiausias gamtos kenkėjas – ta prasme, chemija, technologijos. Štai, sako, mokslas: atvažiavo traktoriai, ištrypė, išvertė, sunaikino mišką, paliko tuščią lauką. Mokslo pasiekimas – griauti, griaunamoji jėga. Kol kas matome, kad įsivaizduojame esą šio pasaulio dievai, bet kol kas viską griauname. Štai mokslo vardu kai kas sako: mokslas į viską atsakys, mokslas neturi ribų. O kaip tik teisingas mokslas sako: žmogau, pažink savo ribas, neperženk savo ribų, nes pasaulis nėra guminis ir tikrovė nėra tokia, kad galėtum ją išnaudoti ir griauti. Kaip matome, mokslas neatsako į mūsų klausimus – kartais jis mums tėra, kaip sakyti, pasiteisinimas. Tai irgi žmogaus proto aptemimo atvejai, kai kas nors daroma mokslo vardu. Štai, tarkime, ir mokslas būna papirktas: pramonė užmokėjo, ir mokslas kalba tai, ką reikia kalbėti. Atsiminkime dar nesenas istorijas: juk sakė, kad kiaušiniai kenksmingi, kad nevalgytume kiaušinių, sviestas kenksmingas, valgykime margariną – moksliškai perdirbtus riebalus, – o pasirodė priešingai: tai nelaimė, tiesus kelias į širdies ligas. Kad ir kaip būtų keista, mokslo teiginiai pasenę: kas penkiasdešimt metų pusė mokslinių teiginių pasirodo neteisingi, išaiškėja, kad visiškai neturi pagrindo. Dar iki 1960 metų Amerikoje daktarai kaip receptą rekomenduodavo nuo ligų gydytis rūkant tabaką. Iki tam tikrų metų netgi buvo laikoma, kad rūkymas pagerina žmogaus sveikatą. Buvo visokių atvejų: girdėjome, kad kai atrado radioaktyviuosius metalus, kurie švyti tamsoje – ypač matosi, kaip švyti radioaktyvus metalas, – darė iš jų pakabukus, suvenyrus, kad žmonės galėtų džiaugtis: o koks gražus metaliukas šviečia. Užsideda ir vaikšto – tai žiedas, tai apyrankė kokia, – o čia apšvitinimas ir vėžio ligos. Taigi tas, kas tiki mokslu, turėtų pažiūrėti į mokslo istoriją: kiek absurdų žmonės padarė mokslo vardu, o jie tiki mokslu. Ne į Dievą Kūrėją, kuris sukūrė pasaulį, bet jie pradeda tikėti savo pačių išmąstytais, sugalvotais dalykais. O mokslas neduoda visų atsakymų.

Kristus atėjo į pasaulį ir iš esmės jį pakeitė, pakeitė mūsų širdis. Todėl baisu, jeigu krikščionybė apleidžia mūsų pozicijas, mūsų gyvenimus, jeigu mažėja maldos, jeigu nebesilaikome Dievo įsakymų. Viskas prasideda nuo to, kad nebelankome bažnyčios, nebesimeldžiame, nebegirdime Dievo žodžio, gyvename su savo nuomone ir galvojame, kad viskas išliks. Taip neišliks. Jeigu neteksime tikėjimo, keisis ir mūsų gyvenimas. Ir jeigu ne mes, tai vis tiek ateis, pavyzdžiui, arabai su islamo išpažinimu. Pas juos yra tokių papročių: nepatiko žmogus – užvedė į bokštą ir nustūmė. Kažkas paėmė, pavogė ką nors – nukirto ranką. Ar norime tokio gyvenimo? Ar norime vėl grįžti į žiaurumą, į nepagarbą žmogui, į primityvumą, į šiukšlyną, į gyvenimą prieš išsikuopimą? Jeigu ne Kristus, tamsa vėl grįžta į žmonių širdis, į žmonių gyvenimą, į istoriją.

Todėl, sakyčiau, Kalėdos yra tikrai simboliška diena: tamsiausią naktį Kristus kaip šviesa sužibo žmonijos istorijoje, ir mes švenčiame, džiaugiamės, kad jis atėjo ir mums atnešė naują žmonijos gyvenimo būdą, naują dvasią, naujus papročius. Jų dėka esame dar labiau žmonės: atradome savo žmogiškumą, aukščiausius standartus gavome iš Dievo, mums apsireiškusio Dievo, – jis mums apreiškia aukščiausius žmogiškumo standartus. Jeigu atmetame Kristuje mums apsireiškusį Dievą, kokius standartus toliau turėsime, pagal ką gyvensime, kas bus mūsų pavyzdžiai, įkvėpimas ir kas mus paskatins išlikti žmonėmis? Todėl nelaimė, jeigu mūsų vaikai, jaunimas nebesimeldžia, nebeateina į bažnyčią. Tai, kad bažnyčia tuštėja, yra pavojaus ženklas – pavojaus ženklas, kad tamsa grįžta į žmonių širdis ir į mūsų visuomenę. Mums atrodo, kad laimėsime trumpoje distancijoje: štai parodysime savo nuomonę. Bet, kaip matome, Dievas laimi ilgesnėse distancijose, o žmogus ilgesnėje perspektyvoje pralaimi. Pralaimėsime, jeigu neteksime Kristaus. Todėl per Kalėdų šventę, kaip niekada, ypač šioje vietovėje, šioje parapijoje, negalime džiaugtis, kad atšąlame, kad tolstame nuo Kristaus.

Dar pakartosiu: netekus Dievo, kiekvienam savaip aptemsta protas. Ir tada atsiranda Hitleriai, Stalinai, Kim Čen Ynai ir visi kiti, kurie nesiskaito su Dievu; o nesiskaitant su Dievu, ilgainiui nebesiskaitoma ir su žmogumi. Šventė, rodos, džiugi, bet koks čia džiaugsmas: Kristus gimė, bet ar jis gimė mūsų širdyse? Ar jo žodis, jo malonė veikia mūsų širdyse? Todėl turime stengtis, kad Kristaus šviesa išliktų mūsų tarpe, kad Kristus iš tikrųjų būtų pažintas, pamiltas ir jo žodis būtų mūsų gyvenimo programa. Be abejo, Kristus reikalauja iš mūsų aukštų žmogiškumo standartų. Pagonių dievai ir dievybės nereikalauja jokių standartų – tada turėsime tokią visuomenę ir tokius žmones, be jokių standartų, be jokių tradicijų, be jokių, sakykime, atskaitos taškų. Kas tada bus atskaitos taškas? Taigi Kristus gimė, iš tikrųjų gimė, Kristus atnešė šviesą; bet įsitikinkime ir tuo, kad jis yra šviesa, ir stenkimės, kad jo šviesa šviestų mūsų širdyse – per maldą, per tikėjimą, per mūsų gyvenimo būdą, per Dievo įsakymų vykdymą, per mūsų krikščioniškosios civilizacijos statybą. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *