Sakyta 2023 m. spalio 1 d., XXVI eilinis sekmadienis (A metai; Ez 18, 25–28; Fil 2, 1–11; Mt 21, 28–32), 10 val. Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šiandien išgirdome pasakojimo apie darbavimąsi Dievo vynuogyne tęsinį. Praeitą sekmadienį sužinojome, kad Izraelio tauta, Dievo tauta, yra Viešpaties vynuogynas ir kad žmonės kviečiami jame pasidarbuoti. Girdėjome pasakojimą apie ryte, per pietus ir vakare įdarbintus. Ten buvo pasamdyti žmonės darbuotis vynuogyne, padėti nuimti derlių. O štai šeimininkas kreipėsi į savo sūnus, kurie, sakytum, yra bendrasavininkiai, bent jau paveldėtojai. Ir kam gi labiau turėtų rūpėti vynuogynas, jeigu ne savininkui? Ir matome, kad vienas sūnus, nors ir pamurmėjo, paprieštaravo, bet įvykdė tėvo paliepimą. Kitas pasakė „gerai, gerai“, ir nenuėjo, ir pamelavo. Kristus šį palyginimą sako fariziejams, tautos seniūnams ir Rašto aiškintojams, nes jie pakviesti darbuotis Dievo tautoje, keliant žmonių dvasią, padedant žmonėms artėti prie Dievo. Bet matome, kad vieni sako „taip“, o iš tikrųjų nieko nedaro, kiti galbūt ir pamurma, bet vis tiek kažką daro.
Koks mums pažįstamas tas vaizdelis prieš rinkimus! Ateina šlipsuoti vyrukai, gražiai nusiskutę, besišypsantys, ir taip gražiai čiulba: darysime tą, darysime aną, padarysime šitą, ką tik norite, tą jums padarysime. Ir, kaip žinome, viskas lieka pažadų lygyje: sakė „taip, taip“, o išėjo „ne“. Toks gudrus kartais būna žmogus, pasitelkia tokią gudrybę. Prisimenu pasakojimą iš revoliucijos laikų, kai Rusijoje įsiplieskė komunizmo, bolševizmo idėjos ir įvyko ta baisioji revoliucija. Kartą per mitingą Leninas žmonėms sakė: panaikinsime sunkų darbą, įvesime dvi laisvas savaitgalio dienas. Visi ploja: ura, kaip gerai! Mato, kad žmonėms patinka, vėl sako: įvesime aštuonių valandų darbo dieną, kad žmonės daugiau nedirbtų. Visi ploja patenkinti: kaip gerai, nebedirbsime tiek daug. Mato, kad žmonėms patinka, sako: o žinote, vis dėlto įvesime šešių valandų darbo dieną. Visi ploja džiaugsmingai. Kažkuris iš patarėjų Leninui sako: bet tai žlugs ekonomika, mes neišsilaikysime, jeigu taip mažai dirbsime. „A, – sako, – kad tik durneliams pašnekėjau, paskui žiūrėsime.“ Žodžiu, kaip matome, pasitaiko tokiais atvejais išgirsti: žmogus sako „taip“, o iš tikrųjų daro „ne“.
Bet dabar pažvelkime, ką čia Viešpats norėjo pasakyti: kad mes visi pašaukti iš tikrųjų vykdyti Dievo valią, daryti Dievo darbus, pildyti jo įsakymus. Ir štai vieni žmonės sako: ak, Viešpatie, tavo įsakymai sunkūs. Beje, šiandien prisimename Tėvą Stanislovą: jis prieš šimtą penkerius metus gimė per Mykolines. Jo pamoksle kartą girdėjau tokį pavyzdį. Yra Viešpaties įsakymas švęsti sekmadienį. Ir yra žmonių, kuriems, kaip Tėvas Stanislovas sakydavo, devyni katinai širdyje susipjauna – taip nesinori eiti, reikia ruoštis, reikia keltis, reikia eiti, – bet žmogus ateina. Įvykdo Dievo valią, Dievo įsakymą, ir todėl jis bus Dievo palaimintas, jis eina išganymo keliu. Kaip žinome, laikytis Dievo įsakymų – tolygu laimėti išganymą, nesilaikyti Dievo įsakymų – užsitraukti pasmerkimą. Ir būna taip – ne paslaptis, buvo kartą ir man: važiuok, taip anksti kelkis, važiuok šešiasdešimt kilometrų iš Kauno… Bet reikia – kaipgi dabar, reikia. Tai lyg ir pabamba žmogus, lyg ir pagalvoja, bet vis tiek daro, kas teisinga. Tai, kad žmogus pabamba, – bala nematė. Svarbu, kad jis vykdo, kas teisinga. Blogiausia, kai sako „taip, taip, o kaipgi, būtinai“, ir nieko neišeina, ir nieko nevyksta.
Girdėjau tokį svarstymą: kodėl šiais laikais turime tiek mažai asmenybių, kodėl tiek mažai tikrų lyderių? Pažvelkime į mūsų Lietuvą 1918 metais: skaičiuoji tiesiog lenkdamas pirštus, kiek daug asmenybių, kiek daug lyderių, kiek daug šviesių, nuostabių žmonių tuomet buvo. Dabar bandai pažiūrėti – kur jie, tie lyderiai, tos šviesios asmenybės? Ir galvoju: kas apibrėžia tuos lyderius? Ogi pareigos laikymasis, pareigos vykdymas. Štai kuo pasižymėjo praeities laikai: žmonės buvo be galo pareigingi, atsakingi, žinojo, kas yra pareiga, atsakomybė, įsipareigojimas. Jie buvo ištikimi savo idealams, kantriai ir nepailsdami siekė to, kas reikalinga, kas privaloma. O dabar – šiandien taip nuotaika nušvinta, rytoj kitaip nušvinta. Ypač šis nepastovumas įsitvirtinęs jaunų žmonių tarpe. Nebus asmenybių, nebus lyderių be tvirto charakterio, be pareigingumo, be įsipareigojimo, be atsakomybės prisiėmimo. Taigi šiandien apie tai mums kalba Evangelija: eina žmogus vykdyti Dievo valios, eina vykdyti savo pareigos, eina atlikti to, už ką jis atsakingas, – ir eina iki galo, ir nesustoja, ir nesibaido. O kiek dabar tokių pabėgančių, kiek tokių, kurių nuomonė šiandien tokia, rytoj kitokia, ir nėra nuoseklumo.
Kartą girdėjau pasakojimą apie vieną šeimininką ir jo šunį. Šuo buvo išmokytas: jeigu šeimininkas pasakė „sėdėk čia“, tai sėdi tol, kol šeimininkas ateina ir pasako „einam drauge“. Ir štai atsitiko bėda: jie vaikščiojo po mišką, šeimininkui reikėjo nueiti kažkur toliau, ir jis šuniui pasakė: sėdėk šitoje vietoje. Ir nuėjo. Šuo sėdi, o ten kilo gaisras. Šeimininkas ateina, žiūri – kilo gaisras; kur jo šunelis? O tas šunelis, kaip liepė, taip ir sėdėjo – net ir užsidegus, sudegė gaisre, liko ten, kur šeimininkas liepė jam sėdėti. Sakytume, tragiška, bet kartais šunys ištikimesni savo šeimininkui negu žmonės Dievo įsakymams. Dievas davė įsakymą – kaip kuolą įsmeigė, ir viskas, laikausi jo, net jeigu galiu nukentėti. O dabar žmogus ginčijasi su Dievu. Todėl pranašas Ezechielis ir sako: jūs sakote, Viešpats neteisingas. Ne, tai jūs esate neteisingi. Visa Lietuva dabar ginčijasi su Viešpačiu: Dieve, tu neteisingas, tavo įsakymai blogi – įsakymas neturėti kitų dievų, įsakymas švęsti sekmadienį, įsakymas gerbti santuoką, nežudyti, nepaleistuvauti. Dieve, tavo įsakymai neteisingi, va mes dabar teisingi, mes nustatysime, kas teisinga. Žmogus eina į ginčą su Dievu. Kaip žinome, tai kelias, kurį vadiname aklagatviu. Jis niekur neveda, neturi išeities. Jeigu užginčijame Dievo įsakymus, nėra išeities.
Todėl matome, kad mūsų tėvynė iš tikrųjų smunka. Gaila tai konstatuoti, bet valstybė nurašė mūsų provinciją, kaimus, pasakė: mirkite, išnykite, jūsų nebereikia. Deja, tokia yra valstybinė politika. Bet juk ir nereikia valstybės – mes patys galime save uždusinti, jeigu nebelieka Dievo įsakymų vykdymo, jeigu nebelieka atsakomybės už savo vietą, už savo gyvenvietę, už savo artimuosius. Jeigu nebelieka pareigos jausmo, kiekvienas vaikšto savais keliais, ir matome – aklagatvis. Visur, kur žmogus paneigia Dievo įsakymus, pasidaro aklagatvis, ten išeities nėra. Ir išeitis tik viena – vėl pradėti vykdyti Dievo įsakymus. Štai girdime: jei teisusis nustos gyventi teisingai, už tai krenta atsakomybė jam; bet jeigu nedorėlis nustos elgtis nedorai, išsaugos savo gyvybę. Todėl kiekvienas iš mūsų nesame išskaptuoti iš akmens, nulieti iš geležies. Galime keistis, galime pataisyti tai, kas netobula.
Todėl Kristus šiandien mus kviečia: nors ir pabambame, nors ir pamurmame – nieko tokio, svarbu, kad vykdome pareigą, vykdome tai, kas teisu, vykdome tai, ką Viešpats Dievas mums įsakė; kad nejudame iš vietos net ir gaisrui kilus – esame ištikimi Dievo įsakymams. Viešpats kviečia mus būti ištikimais jo tarnais. Kaip matome, visuomenė svyruoja, šeimos svyruoja, bendruomenė svyruoja, bet kažkas nesvyruoja. Ačiū Dievui, bent ta močiutė šeimoje nesvyruoja. Visi svyruoja, visi blaškosi – vyras blaškosi, vaikai blaškosi, – o ji viena liko, kuri nesiblaško, kuri stovi tiesoje, stovi tame, kas teisu, laikosi Viešpaties įsakymų. Visa parapija svyruoja, o žiūrėk, atsiranda keli parapijiečiai, kurie nesvyruoja. Matome svyravimų ir kunigų tarpe, bet vis tiek yra daug kunigų, kurie stovi tvirtai ir nesvyruoja. Todėl juos galime vadinti asmenybėmis, tikraisiais lyderiais: ant jų laikosi visuomenė. Kadangi jie yra, dar ne viskas pražuvo. Bet jeigu ir šie paskutiniai pranyks, tada aklagatvis, tada kelias niekur. Pranašas šiandien atkreipė mūsų dėmesį: neteisusis žus dėl savo neteisybių. Šventasis Raštas mums nuolat tai primena, perspėja, ypač šiandien, kai šalia vyksta karas, kai klimatas šyla, kai gamta taip smarkiai keičiasi, kai Lietuva iš tikrųjų yra mirties kelyje – vis labiau traukiasi, vis labiau viskas prastėja. Kai matome, kad mūsų jaunimas eina laukan, kai Lietuvą perėmė valdyti jaunimo partija – partija prieš Lietuvą, prieš dorą, prieš tikėjimą, prieš šeimą. Ypač tokioje situacijoje be galo svarbu, kad būtų tvirtų žmonių, kurie nesvyruoja, kurie ištikimi sveikam protui ir dar labiau – Dievo įsakymams. Amen.
Parašykite komentarą