Gyvybė – tai kontaktas (Mišios už mirusiuosius Velykų aštuondienyje)

Sakyta 2026 m. balandžio 11 d. (Velykų aštuondienio šeštadienis), Mišios už mirusiuosius (metinės). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Štai visą savaitę, visą aštuondienį švenčiame Velykas: skamba džiaugsmo giesmės, maldos, išpažįstame, kad mūsų tikėjimo esmė yra Dievas – gyvybės Kūrėjas, Davėjas, Šaltinis, kuris per savo Sūnų Jėzų Kristų pasidalijo su mumis savuoju gyvenimu.

Kiekvienas šviesaus proto žmogus supranta, kad iš panašaus kyla panašus: iš akmens negali kilti gėlė, iš voverės – dramblys, iš negyvo – gyvas, iš neprotingo – protingas. Tik panašus gali būti adekvati priežastis to reiškinio, kuris jis pats yra. Todėl ir sakome: argi tas, kuris mums davė regėjimą, nemato? Argi tas, kuris mums davė protą, pats nėra protingas? Argi tas, kuris davė mums gyvybę, nėra gyvas? Net ir kasdieniu, paprastu protu mąstant akivaizdu, kad mes, žmonės, esame sąlygoti ypatingos priežasties – Dievo Kūrėjo, išmintingojo, protingojo, gyvojo.

Kas buvote Vatikane, Siksto koplyčioje yra toks paveikslas, rodantis pasaulio sukūrimą, ir tas garsusis gestas: Dievas Tėvas tiesia ranką Dievo Sūnui, ir jų kontaktas – grynai tarsi per pirštą. Iš tikrųjų, kai bandome paaiškinti, kas yra gyvybė, – tai kontakto reikalas: gyvieji susivieniję su gyvaisiais. Visur gamtoje matome tą būtiną gyvybinį kontaktą: gyvybė ateina per kontaktą su gyvybe. Kaip namuose: įjungiame jungiklį – šviesa šviečia; išjungiame – kontakto nėra, nešviečia. Taip ir su mumis. Ir patys esame atėję iš to gyvybės kontakto, ir mūsų gyvybė reiškia, kad viskas kontaktuoja: kraujagyslės neužsikimšusios, kraujas tvarkingai teka, organai susijungę, vienybėje, kontaktuoja vieni su kitais. Visas mūsų organizmas, kiekviena ląstelė byloja apie tą esminį gyvybinį kontaktą, be kurio niekas gyva negalėtų egzistuoti. Ir visuomenės požiūriu matome: kad būtum žmogus, kaip svarbu turėti kontaktą su savo šeima, artimaisiais, su savo tauta, su visuomene. Būna tarsi socialinės mirties apraiškų, kai žmogus pasitraukia, izoliuojasi nuo kitų ir miršta kaip visuomeninė būtybė, nuskurdina save. Visur kalbama apie tą kontaktą, kuris duoda, puoselėja, neša gyvybę.

Ir štai šiandien girdime Jėzaus žodžius: kas tiki mane, tas turi amžinąjį gyvenimą. Tai gyvybinis kontaktas su Dievu, pasireiškiantis per tikėjimą. Ar ne todėl šiandien susirinkome prisiminti savo mirusiųjų? Per maldą, per atmintį, per meilę vėl tarsi juos sutinkame, tą akimirką tarsi atkuriame su jais ryšį. Bet mums esminis dalykas yra štai kas: jeigu ir netenkame artimųjų – na, o netekti Dievo, tai jau būtų visiška tragedija. Esminis dalykas – kai žmogus nebeturi ryšio su Dievu. Tada jis praranda ir savo tapatybę, nutolsta nuo gyvybiškai svarbaus – ne dalyko, o asmens, tiesiog tikrovės. Todėl kaip svarbu puoselėti tą kontaktą, kuris pasireiškia per maldą, per tikėjimą, per meilę, per šventųjų sakramentų praktikavimą. Girdime Dievo žodį, skaitome Šventąjį Raštą, ir vėl tarsi susivieniję su Dievo mintimi: ką jis mums kalba, kokia jo šventoji valia, kokia gyvenimo ir kūrybos instrukcija mums pateikiama.

Velykos būtent tai mums ir parodo: žmogus per kryžių norėjo nutraukti gyvybinį kontaktą, atimti gyvybę – kitus nužudyti ir pats nusižudyti. Bet Kristaus prisikėlimas mums įrodo, kad jis vėl atkūrė gyvą ryšį su Dievu: per jį turime priėjimą prie gyvenimo dovanos. Todėl šiandien, prisimindami mirusiuosius, suprantame ir kiekvieno mūsų problemą: tą anemiją, tą nepakankamą ryšį, dėl kurio vargstame, skurstame, mums trūksta išminties, jėgų, malonės, prasmės. Suprantame, kad ir mirusieji galbūt nebuvo visiškai susivieniję su Dievu, todėl turi atgaivinti tą pilną gyvybinį ryšį su juo – todėl jie skaistykloje auga, bręsta, kad toji vienybė būtų pilna, kad gyvybė nebūtų apribota. Juk ten, kur trūksta kraujo apytakos, ta kūno dalis pradeda sirgti, merdėti.

Galime padaryti išvadą ir sau patiems, asmeniškai: jeigu trūksta meilės, pilno ryšio su Viešpačiu, nesistebėkime, kad ir mes tokie pusiau apmirę – nei gyvi, nei mirę, nežinia kas; tada nesuprantame nei savęs, nei kitų. Savo geriausiąją tapatybę, savo ištakas, savo šaltinį atrandame būtent Viešpatyje. Mirusiesiems linkime ir už juos meldžiamės to pilno atsigręžimo, pilnos vienybės, meilės Dievui, bet meldžiamės ir už gyvuosius – kad gyvenimo bėgyje tas ryšys nesilpnėtų, o dar labiau stiprėtų. Juk galų gale iš šio pasaulio nieko kito neišsinešame – išsinešame savo širdį ir būtent tą pajėgumą: ar išpuoselėjome tą vienybę, tą ryšį, ar esame iš tikrųjų panirę į gyvybės versmę, į gyvenimo versmę, kuri yra mūsų Išganytojas. Amen.

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *