Sakyta 2023 m. gruodžio 10 d., II advento sekmadienis (B metai; Iz 40, 1–5. 9–11; 2 Pt 3, 8–14; Mk 1, 1–8), rytinės (8 val.) Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Turbūt nesykį esate buvę teatro spektaklyje ar koncerte, kur žaidžiama šviesų kryptimi. Štai šiandien šviesos krypsta nuo Jeruzalės, nuo Romos, nuo centrų į Judėjos pakraštį, dykumos pakraštį prie Jordano, kur Jonas Krikštytojas, dykumos atsiskyrėlis, skelbė gerąją naujieną. Ir mes nuo visų šviesų, kreipiančių mus į „Coca-Colą“, į „linksmas Kalėdas“, į švieseles, į eglutes, į prekes, šiandien nukreipkime savo širdies šviesos srautą į tą dykumą, kur Jonas mums kalba.
Ką gi apie jį čia sakoma? Jis skelbė gerąją naujieną – Evangeliją. Tas žodis „Evangelija“ paimtas iš to meto Romos imperijos vartosenos. Graikiškai jis skambėjo „euangelion“ ir reiškė imperatoriaus siunčiamas naujienas savo pavaldiniams: ar nugalėjo naują tautą, užkariavo naują šalį, ar įveikė vidinius priešus, ką nors nugalabijo, ar jam gimė sosto paveldėtojas. Buvo paprotys siųsti pasiuntinius su „euangelion“ – su žinia, kuri buvo laikoma gera žinia iš imperatoriaus. Patinka jums ar nepatinka – džiaukitės naujais mokesčiais ar priešų nugalėjimu. Taigi matome, kad imperatoriui džiugios žinios ne visada buvo džiugios žmonėms, bet toks buvo paprotys. O štai čia mums skelbiama kita geroji, linksmoji žinia, kita evangelija: Viešpats ieško kelio į žmogaus širdį. Viešpats per istoriją, per sudėtingus įvykius, per žmogaus širdies labirintus bando ateiti į žmogaus širdį ir kartu kviečia žmogų rūpintis savo širdies keliais, kad Viešpats galų gale ateitų į tą širdį. Tai ne tik Viešpaties troškimas, bet ir kiekvieno iš mūsų pastangos, kad Viešpats pasiektų manąją širdį.
Kur vyksta veiksmas? Matome – dykumoje. Beje, atkreipkime dėmesį, kad pradėjome Morkaus metus, B metus, ir visus metus skaitysime Morkaus Evangelijos ištraukas. O koks Morkaus simbolis? Liūtas. Ir štai matome tokį stiprų to liūto letenos kepštelėjimą: imperatoriaus „euangelion“ jis numušė ir skelbia mums kitą evangeliją, kitą žinią. Norėtųsi, kad tas Morkaus liūtas savo stipriąja letena nustumtų, nuspirtų ir visas tas mūsų vadinamąsias šių dienų naujienas, „gerąsias naujienas“, kurios būtų neva geros. Matome, pavyzdžiui, kad mūsų žiniasklaidoje ištisai kažkas bloga, nes žiniasklaida taip ir funkcionuoja: kas normalu, tas žiniasklaidai neįdomu. Vienintelės geros naujienos, kurias matome žiniasklaidoje, yra reklamos. Čia viskas blogai, blogai, vyksta TV3 košmarų laidos, ir štai graži naujiena per reklaminę pertrauką: Senelis Šaltis atveža „Coca-Colą“. Štai tokios keistos tos mūsų gerosios naujienos pagal žiniasklaidos variantą ir pagal kai kurių mūsų supratimą. O Jonas Krikštytojas, apie kurį pasakoja Morkus, tas evangelinis liūtas, mums duoda kitą naujieną. Geroji naujiena – tai, kad Dievas ateina į mūsų šalį, į mūsų širdis, į mūsų pasaulį.
O koks mūsų pasaulis? Evangelija iš karto pateikia stiprią simboliką – Judėjos dykumos būseną. Kas yra Judėjos dykuma? Tai smėlis ir iš jo iškylančios uolos. Biblijoje kalnai ir uolos reiškia žmogaus širdies puikybę. Kaip sakoma: tavo širdis išpuikusi kaip kalnų viršūnės ir kieta kaip uola. Labai poetiška, bet labai simboliška. Štai tokios žmonių širdys – kietos kaip uolos ir išpuikusios, iškilusios, įsivaizduojančios save kalnų viršūnėmis. Bet kodėl dykuma? Ogi galų gale uolos ilgainiui virsta smėliu – kaip bebūtų, viskas ilgainiui virsta smėliu. Ir štai pasaulio dykuma, gyvybės stoka: nors jūsų puikybė tesiekia ir patį dangų, galų gale viskas virs smėliu, nes iš tavęs neateina gyvybė ir kūryba, ateina tik viską ardanti puikybė. Todėl dykumoje ir skelbiama geroji naujiena: Dievas ateina atkurti tos tavo Judėjos dykumos. Dažnai žmogaus širdis, visuomenės gyvenimas panašūs į kažkokią dykumą: viskas smėlis, o iš jo išlenda puikybės uolos. Taigi Viešpats kviečia galų gale liautis taip gyventi ir priimti gyvybės davėją, Atpirkėją.
Tyruose šaukiančiojo balsas kviečia taisyti Viešpačiui kelią. Jonas Krikštytojas, kilęs iš kunigų giminės, turėjo būti įšventintas ir įsitraukti į Jeruzalės kunigų tarpą, bet to nepadarė. Jo skelbimas pirmiausia skirtas jo, kaip sakant, giminei – šventyklos kunigams. Nes, kad ir kaip būtų keista, kartais užuot skelbusi išganymą ir rūpinusis Dievo nešama gyvybe, religija gali tapti smėlio gamintoja. Ir religijoje gali atsispindėti žmogiškoji puikybė, puikybės kietumas ir įsivaizdavimas, siekiantis dangaus, norintis užimti Dievo sostą. Jeigu kunigas, jeigu religija netarnauja Dievui, tai irgi tik smėlio krūva, ir viskas – jokios prasmės. Taigi Jonas Krikštytojas, kunigų giminės vyras, netapęs kunigu, nesidarbuojantis šventykloje, išėjo į dykumą. Jo asmenyje neretai matome ne vieną mūsų dabartinį kunigą, besidarbuojantį kur nors kaime, kuris yra tiesiog dvasinė dykuma: gėrimas, palaidumas, papročių nuosmukis, moralės, etikos nebuvimas. Mūsų Lietuvos provincija kadaise buvo lietuvių tautos ištakos, kaulų čiulpai: lietuvių tauta per amžius atsilaikė būtent kaimuose – per lenkmetį, per carmetį, per visokius išbandymus. Dabar matome lietuvių tautą naikinamą, mūsų kaimai nyksta. Ir tas kunigas tokiame kaime turi darbuotis toje žmogiškoje dykumoje, kur nei papročių, nei tautiškumo, nei pilietiškumo, nei nieko. Ir, aišku, ačiū mūsų centrinei valdžiai: viską uždarė, paliko, nurašė mūsų provinciją – tebūnie dykuma, žmogiška, kultūrinė ir visokia kitokia. Ir štai tokiam kunigui reikia darbuotis tokioje tikrai, tikrąja to žodžio prasme, žmogiškoje dykumoje ir skelbti gerąją naujieną, kad Dievas mūsų nepalieka, ieško kelių į mūsų širdis, bet ir mes turime padėti Viešpačiui ateiti pas mus.
Taigi stenkimės ir mes, juk išganymas priklauso ir nuo mūsų: tai dialogo rezultatas, žmogaus santykio su Dievu rezultatas. Suaugęs žmogus pats yra atsakingas ieškoti kelio pas Viešpatį, pats atsakingas už maldą, už tikėjimą, už šventųjų Mišių lankymą, už sakramentų praktikavimą, už savo sielos praturtinimą išmintingais, gerais veikalais, religine literatūra. Niekas negali suaugusio žmogaus pavaduoti pareigoje lavinti savyje dvasinį gyvenimą ir kažkaip minkštinti savo širdies kietumą, padaryti širdį nebe akmeninę, bet žmogišką, kaip sako mums Šventasis Raštas: kad Viešpats išimtų tą akmeninę širdį ir įdėtų žmogišką širdį, sugebančią mylėti žmogų, sugebančią garbinti Viešpatį, sugebančią skleisti gyvybės, o ne dykumos kultūrą. Amen.
Parašykite komentarą