Sakyta 2010 m. balandžio 25 d. (IV Velykų (Gerojo Ganytojo) sekmadienis, C metai)
Kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą. Kas Dievo neklauso, kokią duoną valgo? Sakoma jokios arba akmenis.
Girdėjome Evangelijos pasakojimą apie Jėzų, mūsų ganytoją, ir apie mus, juo sekančius. Šis pasakojimas nėra viena religinė metafora, tačiau tinka ir mūsų kasdienybei. Iš tikrųjų klausiama, kas kuo vadovaujamės, kam paklūstame, kurlink einame. Tai pasakojimas apie autoritetus, kurie mus veda, ir apie apsišaukėlius, kurie norėtų mus vesti, tačiau negera linkme.
Taigi – kelias, kryptis ir balsas. Krikščionims turėtų būti savaime suprantama klausyti Jėzaus balso, vedančio į Dangiškojo Tėvo namus.
Gyvenimas yra per trumpas eksperimentams, naujoms gyvenimo koncepcijoms ir būdams. Prieš mus gyvenę žmonės yra daugybę kartų klydę, taip pat radę išeitis, ir mums belieka iš jų tik pasimokyti.
Gerai, kad vaikai klauso tėvų ir pasimoko iš jų patirties. Žinoma, savo ruožtu tėvai klauso savo tėvų, senelių, kitaip sakant perima protėvių gyvenimišką išmintį, tradiciją, todėl gali išvengti daugybės klaidų ir išlaikyti gyvenimo pusiausvyrą. Juk yra ir toks posakis: kas istorijos nesimoko, tas priverstas kartoti ją, joje buvusias klaidas ir tragedijas. Gyvenimas yra per trumpas eksperimentams. Jei eksperimentas nepavyksta, antro šanso pakartoti gyvenimą nebebus. Reikia apsispręsti už kelią, kuriuo sėkmingai šimtus metų prieš mus ėjo daugybė žmonių. Jau ne tik žmonijos istorija lieka tuo išminties šaltiniu, bet Jėzus kvietė klausyti jo balso, t.y. Dievo išminties, kuri pranoksta bet kokią žmogišką patirtį.
Iš kur galime būti tikri, kad mūsų pasirinktas gyvenimo kelias yra teisingas? Mes atsižvelgiame į garbingų žmonių gyvenimo pavyzdį ir remiamės Dievo apreikšta valia.
Biblija mūsų gyvenimą ir pasaulį pristato įvairiais simboliais: tai ir dykuma, ir tamsus slėnis, tai ir uolėtas kalnų kelias, tai ir krūmų tankumynas, tarsi kokios džiunglės. Nelengvas kelias, daugybė kliuvinių ir progų pražūti.
Jėzus yra papasakojęs apaštalams palyginimą apie paklydusią avį, kuri pasiklydo tarpekliuose, tarp uolų, ir rūpestingasis ganovas eina jos ieškoti palikęs devyniasdešimt devynias nepaklydusias. Kai kas juokaudamas sako (toks čia ir juokas…), kad šiais laikais Jėzus palieka vieną nepražuvusią avį, ir eina ieškoti pražuvusios daugumos. Dabar toks laikmetis, tokia visuomenė, jog daug išklydusių iš krikščioniškojo kelio. Maža to – iš civilizacijos kelio.
Dar pamąstykime apie ganytoją, kelio rodytoją, kuris eina pirmas ir padaro kelią palankų, veda prie tikrų dalykų. Be abejonės, jais pašaukti būti yra tėvai. Ir tikrai, daugumas jų padaro savo vaikų gyvenimą lengvesnį, aiškesnį. Kiekviena normali šeima rūpinasi savo vaikų išlavinimu, subrendimu, dora, pasiruošimu savarankiškam gyvenimui. Tai tėvams kainuoja daug vargo, rūpesčių, nes klodami kelią savo vaikams, jie paaukoja save pačius. Vaikai perims savo tėvų estafetę, patys tapdami ir tėvais ir taip iki laikų pabaigos yra užtikrinamas žmonių giminės egzistavimas.
Ką padarė Jėzus? Ant kryžiaus matome jo darbo sunkumą ir didingumą. Jis sužalotas, kruvinas, nukryžiuotas ir miręs. Jis pirmas eidamas ir darydamas kelią prisiėmė didžiausius vargus. Tai ką jis padarė, nei vienas iš mūsų nebūtume įveikę. Mūsų didingumas pasireiškia tik tuomet, kai sekame paskui jį.
Žmonės daugeliu požiūrių gyvena tarsi džiunglėse. Didžiausia painiava yra jų protuose ir jausmuose. Kiek daug visokių svaičiojimų, nežinojimo, klaidingų įsivaizdavimų, apsimelavimo, kuriuose pasiklysta ne viena siela. Jėzus paskelbė Evangeliją, kurią neša jo Bažnyčia, kad…
Parašykite komentarą