Dievas yra meilė

Sakyta 2010 m. kovo 26 d. (Gavėnios rekolekcijos Los Andželo lietuvių parapijoje)

Vienas tikintis, linksmas žmogus, ant savo namų išsikabino, pasistatė vėtrungę ir ant jos užsirašė „Dievas yra meilė“. Kaimynai, pamatę šitą jo keistą poelgį, paklausė: „Tai ką tu tuo nori pasakyt? Kad Dievo meilė nepastovi? Vėjas juk iš įvairių pusių dvelkia“. Jis jiems atsakė: „Atvirkščiai. Nepaisant iš kurios pusės bepadvelktų vėjas – Dievas yra Meilė“.

Visokie gyvenimo vėjai pučia, visokios filosofinės kryptys perpučia žmonių protus, visokie spaudimai, įvairios jėgos grasina mums atimti šitą vieną aiškų ir paprastą supratimą, mūsų tikėjimo pagrindinę tiesą, kuria viskas remiasi: Dievas yra meilė.

Mylėk Viešpatį savo Dievą visu protu, visa siela ir visomis jėgomis, ir artimą, kaip save patį! Kad lengviau būtų įsiminti, šį pagrindinį mūsų tikėjimo įstatymą simboliškai pavaizduokime skaičiumi: trys, trys ir trys (333).

Dievas yra meilė – taip mums skelbia Evangelija. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – Švenčiausioji Trejybė. Tai pirmasis ir pagrindinis trejetas. Dieviškųjų asmenų tarpusavio meilė yra pirmasis ir galutinis meilės šaltinis. Įvairūs reiškiniai turi savo priežastis, savo pagrindą. Dievas yra priežastis be priežasties, taip pat ir meilės, todėl neįmanoma apibudinti jos be Dievo.

Antras trejetas, kuris nuskamba šitame įsakyme: mylėk Dievą, artimą ir save. Eiliškumas yra toksai: Dievas, artimas ir aš pats.

Ir trečias trejetas (kaip mylėti): siela, protu ir jėgomis. Pasakyta, jog Viešpatį reikia mylėti visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, o tada savaime galėsime pilnai mylėti ir artimą, ir save.

Turbūt įdomus čia būtų dalykas, kaip visa siela, visu protu ir visomis jėgomis mylėti? Ką tai reiškia? Atkreipkime dėmesį į žodelį „visomis, visa, visu“. Galima būtų pasakyti ir kitaip: pilnai, visiškai, tobulai. Įsivaizduokite, kas būtų, jei remonto dirbtuvėse nepilnai užveržtų varžtus? Ką reikštų, jei chirurgas nepilnai užsiūtų po operacijos atvertą žaizdą? Kas atsitiktų, jei nepilnai užsuktumei virtuvėje dujų čiaupą? Katastrofos neišvengiamos. Todėl ir meilei reikia pasiryžti pilnai, tobulai, visiškai, nes jeigu kliba, vadinasi gali įvykti katastrofa. Suprantama, kaip varžtai atsipalaiduoja, taip ir meilės, reikia vėl ir vėl sutvirtinti savo pasiryžimą.

Mylėti visu protu – ką tai reiškia? Ogi meilė yra išmintinga, protinga, ji remiasi tiesa. Mes patys suvokiame, kad meilėje turi būti tvarka. Ir Dievas mus per Apreiškimą moko ir artimas pataria, parodo, kaip reikėtų mylėti. Ką daro tėvai auklėdami vaikus? Ne tik kad įgūdžius suteikia, kaip verstis šitam pasauly, kaip buitį susitvarkyti, kaip savim pasirūpinti! Tėvai pamoko vaikus mylėti, suteikia jiems meilės tvarkos supratimą ir įgūdžius: kas yra svarbu, kas mažiau svarbu, o kas visai nesvarbu. Ir, aišku, žmogiškas supratimas neišsemia meilės. Dar reikalinga Dievo išmintis. Taigi mylėti visu protu reiškia ieškoti, kas yra protinga meilė. Kaip turėčiau mylėti, Dievas suteikia atsakymą. Skaitykime Evangeliją, įsižiūrėkime į Jėzaus pavyzdį. Jis mums atskleidžia meilės išmintį, meilės tvarką. Kiek daug atvejų, kuomet įsimylime netvarkingai, kai tai tampa net priklausomybe. Tai sužeista meilė, kuri ne išlaisvina, bet sukausto, įkalina. Neretai neprotinga, savininkiška, savanaudiška meilė pasireiškia sutuoktinių santykiuose, tėvų santykiuose su vaikais. Galima būtų pasakyti: mylėk protingai, mylėk visu protu, nemylėk beprotiškai. Štai ką tai galėtų reikšti.

Paprastai išskiriame pastabą, kad reikia mylėti visa širdimi. Širdis išreiškia emocinį aspektą. Savaime suprantama, kad jausmus valdo pažinimas, nes ką pažįstame kaip gėrį, tai priimame su palankumu, prie to linksta valia. Jausmai visada išreiškia tam tikrą suvokimą.

Pasakymas „mylėk visomis jėgomis“ reiškia, jog pirmiausia mes turime jėgų mylėti, nes tai mūsų prigimties galia, sugebėjimas. Kiek nesugebame mylėti, tiek esame ligoti ir sutrikę, menkesni žmonės.

Šiandien labai vertinama psichologija – vos ne panacėja nuo visų savijautos, požiūrio ir bendravimo problemų. Bet, įsigilinus į kiekvienos psichologijos krypties esmę, tu pamatytumei vieną ir tą patį dalyką, išliekančią tą pačią problemą: ką daryti, kad galėčiau mylėti ir būti mylimas? Pasirodo neįmanoma išlikti pilnutiniu žmogumi, patirti gyvenimo džiaugsmo, išlaikyti fizinę ir psichinę sveikatą, jeigu nemylime ir negyvename meilės aplinkoj, kur ne tik meile dalintumės, bet ir ją patirtume.

Sunku ar net neįmanoma mylėti vienam. Galiu apsispręsti visomis jėgomis mylėti, tačiau viena aišku, kad man reikia kitų žmonių. Kur kas lengviau, kai mylime drauge, abipuse meile. Čia svarbu dar ir tai, kad ne tik kiti žmonės padeda mylėti, tačiau ir Dievas. Kadangi Jis yra meilė, meilės šaltinis, todėl jis labiausiai padeda mylėti. Kitaip sakant, neturint artimo santykio su Dievu, yra labai sunku tiek save, tiek kitą mylėti, kai kuriais atvejais tiesiog neįmanoma. Kaip minėjau, žmogaus prigimtyje yra įrašytas sugebėjimas, galimybė mylėti žmogiškomis pastangomis, tačiau šis „rezervas“ yra ribotas. Kuo toliau, tuo labiau suvoki, jog turi būti kažkas daugiau – jėga, galimybė iš aukštybių. Ir tikrai, krikščioniškasis tikėjimas skelbia, jog dabar turime įeiti į naują erą, į naują gyvenimo kokybę, mylėti jau ne vien žmogiška, bet ir dieviška meile, kurią mums suteikia Jėzus Kristus. Tuomet mylėti visomis jėgomis tampa įmanoma.

Šventajame Rašte, ypač Senojo Testamento samprata, pasakymas „visa siela“ dažniausiai reiškia – visa savo valia. Tai ne tik iš visų jėgų mylėti, tačiau šis klausimas susijęs su laisve, nes meilė neįmanoma be laisvės. Dievas yra laisvas, kitas žmogus yra laisvas, ir aš esu laisvas. Kiekvienam duota elgtis pagal savo valią, todėl pažeidžiant, nepaisant kito laisvės, mylėti pasidaro nebeįmanoma.

Dievas turi laisvę, prie kurios aš turiu derintis, nes Jo laisvė yra absoliuti, kurianti ir neribota, o mano laisvė telpa Dievo laisvėje, ir pasiteisina tiek, kiek yra Dievuje. Tik tada įmanoma tikroji laisvė ir meilė. Lygiai tas pats yra kalbant apie kitą žmogų ir apie save patį – visada turiu remti meilę laisve, o laisvei ribas nurodo Dievas, mylimo žmogaus gyvenimas, jo asmuo, lūkesčiai, praeitis, patirtis, taip pat mano asmeninė laisvė. Galutinis meilės rezultatas – mylinčiųjų asmenų laisvių darnus persipynimas ir persismelkimas.

Šventasis Tomas Akvinietis davė keturis patarimus, kaip mylėti Dievą. Pirmasis, tai atminti ir apmąstyti Viešpaties gerumą. Ne tik gamta, bet dar labiau Šventasis Raštas mums byloja Dievo begalinę meilę. Jėzus mums apreiškia, kad Dievas yra meilė. Meilė iššaukia meilę, todėl šituo atveju svarbu pabrėžti Šventojo Rašto skaitymą. Jei Viešpaties pažinimas bus skurdus, sunkiai motyvuosite savo meilę. Sekmadieniais susirenkame į Mišias tam, kad išgirstumėm Dievo Žodį apie jo palankumą žmogui, maža to, dalyvaujame šventose Mišiose, kurios mums primena, sudabartina Kristaus auką iš meilės žmonėms, kiekvienam iš mūsų. Priimame šventąją Komuniją – Kristus save mums dalina. Mūsų tarpe jis pasirodo kaip maitinanti ir stiprinanti meilės duoną.

Taigi Šv.Raštas, bendruomenė, Šv.Mišios, Komunija, kiti sakramentai, ypač išpažintis, nuolat ir nuolat primena ir įtvirtina, padeda išgyventi, jog Dievas yra meilė, padeda atminti Dievo gerumą.

Kitas dalykas patartas Tomo Akviniečio: apmąstyti Dievo didybę, Jo majestotą. Kitaip sakant, Begalinis Dievas, nusižemina, pasilenkia iki žmogaus, priimdamas žmogaus prigimtį, kūną, prabila į žmogų žmogaus žodžiais. Tai mes regime Jėzuje Kristuje. Neprarasdamas dievystės Jis pasidaro mums toks artimas, betarpiškas. Dievo didybė ir Jo nusižeminimas sukrėsti turėtų mus iki sielos gelmių ir pažadinti mus meilei. Ką šiandieną reikėtų pasakyti: Suprask savo Dievą – Jis yra meilė. abatas Vilhelmas yra pasakęs: Tiek, kiek tai suprantame, tiek mylime, ir kiek mylime, tiek suprantame. Trečias dalykas: kad išlaikytumėm meilę Dievui, reikia nuo Jo nenutolti. Visi išgyvename savo širdyje vertybių, požiūrių konkurenciją: sekuliaristinis požiūris, pasaulio reikalai ir krikščioniškas požiūris, Dievo valia. Pasaulis mus kreipia į visai kitą gyvenimo filosofiją, visai kitokį gyvenimo būdą. Pasaulis užgožia krikščionišką supratimą, maldą ir elgesį. Šventasis Tomas Akvinietis sakė: „Turėki atstumą pasaulio atžvilgiu. Turėki atstumą materijai, turėki atstumą kitų žmonių atžvilgiu“. Tai reiškia, kad tavęs neprarytų pasaulis ir nepasigrobtų, ir tu tokiu būdu nutolsi nuo Dievo. Reikia rūpintis pasaulio reikalais, bet tuo pačiu būdėti, kad nenutoltumei nuo Dievo, nuo krikščioniškųjų idealų, nes visiškas pasinėrimas į pasaulio reikalus neša pavojų nuo Dievo nutolt ir Jo meilės netekti.

Ketvirtoji sąlyga Dievo meilei išsaugoti: vengti blogio, vengti nuodėmės. Neįmanoma mylėti vykdant blogį. Jeigu blogai elgiesi, neteisiai elgiesi, vadinasi griauni pačią meilės idėją, jausmą, nusigręži nuo Viešpaties. Darydamas blogį, tu naikini savyje meilei sutvertą savo prigimtį. Tomas Akvinietis tai įvardino visišku, radikaliu nuodėmės vengimu. Privalai vengt bet kokios nuodėmės, ypatingai didelės, o taip pat ir mažos, nes nuodėmė griauna meilę tiek Dievui, tiek sau, tiek artimui.

Kodėl reikia mylėti artimą? Pirmas motyvas: Meilė yra iš Dievo ir kai mylime, Dievas yra mumyse ir mes Dievuje. Kitas motyvas, tai yra aiškus Kristaus įsakymas. Tai aiškus pirmas ir pagrindinis mūsų tikėjimo įstatymas. Kitas momentas – mes esame tos pačios prigimties ir mūsų prigimtis yra sukurta meilei. Nemylėdami mes naikiname savo giminę ir savo prigimtį. Kitas dalykas – iš meilės kyla daugybė naudos. Kada daugiau naudos: ar kai nekenčiame, ar kai draugaujame? Meilė padeda, įgalina, kad tai, kas naudinga man, tampa naudinga ir kitam. Meilė yra naudinga.

Kokias galima pasidaryti išvadas? Visų pirmiausia turime apsispręsti. Turbūt girdite, istorijos pamokose esate girdėję arba šiaip kokiose diskusijose, raštuose perskaitę, kad egzistavo įvairios visuomeninės sistemos, santvarkos… Kokia turėtų būti krikščionio santvarka? Meilės tvarka. Meilės santvarka, kokią Kristus mums parodė. Štai kuo turėtumėm rūpintis kiekvieną dieną: gyvenime, savo buityje, šeimoje, santykiuose – įtvirtinti krikščioniškos meilės santvarką. Skamba utopiškai. Bet tiktai tokioje santvarkoje yra įmanoma tikroji žmogaus laimė, branda. Šeimoje, kur nėra meilės principo, meilės santvarkos, sunku tiek vyrui, tiek žmonai, tiek vaikams būt laimingais? Be meilės šeimoje į pasaulį išeina būriai sužeistų, nelaimingų, jie papildo invalidų ir psichinių ligonių gretas? Turim tiesiog pasiryžti, kiek tai nuo mūsų priklauso, įgyvendinti ne socializmą, ne kapitalizmą, ne rinkos ekonomiką, ne valstybės įstatymus – įgyvendinti meilės santvarką. Tik čia visa kita turi prasmę.

Kitas dalykas: reikia mylėti ne žodžiais, bet darbais. Tuščias yra žodis, nieko nereiškia, jeigu jo nelydi konkretus elgesys. Meilė yra veikli. Meilė todėl ir yra meilė, kad ji įgyvendina gerus ir teisingus dalykus.

Kiek daug skambių šūkių. Kiek daug jausminio seilėjimosi ir kiek mažai konkretybės. Meilė reikalauja ištvermės. Šiandien, beje, žiniasklaida ir kitokie kanalai mums diegia visai kitokią meilės idėją. Meilė paliekama grynai emociniam lygmeny. Vien tiktai tuščiažodžiavimas ir seilėjimasis. Ir neretai jauni žmonės pamatę šitą pavyzdį persiima juo, o paskui vyksta tragedijos. Kodėl? Niekas jiems nepasakė, ir jiems nebuvo progos išmokti, jog meilė yra ištverminga, kantri, jog mylėti reikia veiksmu ir tiesa.

Kitas dalykas – meilė turi būti tyra. Taigi vėl kalbame apie nuodėmę. Ten kur žmonės laužo Dievo įsakymus, sveiko proto išvadas, ten, kur žmonės nesilaiko prigimties, neįmanoma įgyvendinti meilės. Kad meilė būtų tyra, taigi, ji turi būti, kaip matote, ir protinga, atitikti Dievo valią, tilpti Dievo įsakymuose, neperžengti jų, rūpintis artimu, gėriu, remtis teisingaja mūsų civilizacijos patirtimi, ir autentiškomis mokslo išvadomis. Taip pat meilė turi būti gryna, tyra, tuomet tik ji yra įmanoma. Ir kuo žmonės labiau nuodėmingi, tuo labiau jie paneigia meilę ir tuo labiau jie tampa iš tikrųjų skurstantys. Ir kas pasidaro šeimoje? Du ubagai, kurie vienas iš kito reikalauja: „Duok tu man kažką tai“. Nei tas nieko neturi, nei tas nieko neturi. Ir kyla vaidai, nesusipratimai. Tiktai tas, kuris turi gali kažką kitam duoti.

Na ir baigiant viena istorija. Amerikoje, vieno miesto kvartale, kurį apgyvendina komplikuotos šeimos (socialinės problemos, nusikalstamumas, gatvių gaujos ir t.t.). Vieno universiteto studentai, vadovaujami savo profesoriaus, ėjo į tą kvartalą tirti maždaug dešimties metų amžiaus berniukų, turėdami tikslą prognozuoti, kuo jie ateityje taps. Buvo ištirti keli šimtai berniukų ir, atsižvelgiant į tai, kur jie gyvena, kokios šeimos jų, kokia aplinka, kokia gatvė, numatyta, kad pusė iš jų, mažiausiai pusė, kai suaugs, sės į kalėjimą. Nieko doro iš jų nebus. Tačiau, praėjus eilei metu, kuomet jau galima tikėtis, kad tie žmonės suaugę, buvo atliktas tyrimas ar tos prognozės pasiteisino. Kiek iš tų tirtųjų asmenų, kaip buvo prognozuota, gyvenimą pabaigė kalėjime ar dar kažkur. Visų nuostabai, iš tų kelių šimtų gal tik keturi ar penki tikrai buvo apsilankę kalėjime. Visi kiti, kad ir svyruodami, kad gal ir netobulai, bet gyveno normalų gyvenimą, išėjo normalūs žmones į gyvenimą. Ir tuomet kilo klausimas: kas čia buvo? Koks faktorius lėmė, kad šitie rizikos grupės tirti vaikai, berniukai išaugo palyginti normaliais vyrais, jų gyvenimas nesibaigė degradavimu. Ieškojo įvairių priežasčių. Galų gale, apklausę tuos vyrus, atkreipė dėmesį, jog jiems didelę įtaką padarė viena mokyklos mokytoja. Nuvykus pasiteiraut tos mokytojos, ką jūs padarėte, kas ten tokio buvo, kad mūsų prognozės sužlugo? Tikėtasi, kad jų gyvenimo procesas išsivystys į niekur, o štai – atsitiko priešingai. Ji pasakė: „Sunku man ką konkretaus ir pasakyti. Aš tuos vaikus paprasčiausiai mylėjau.“

Ką noriu pasakyti? Kokia didelė vertybė gyvenime sutikti tokį atsidavusį žmogų, kuris myli, kurio meilę patiriam ir žiūrėkite, šimtai gyvenimų pakrypsta kita linkme. Meilė yra naudinga ir tai ką mes skelbiame bažnyčioje, iš tikrųjų skelbiame apie socialinę tvarką, skelbiam apie žmogaus prigimtį, jo psichiką, jo psichikos prigimtį. Meilė visais požiūriais yra naudinga. Ir jeigu mes su ja gyvenime susiduriame, mūsų gyvenimas tapo išgelbėtas. Kažkieno, kad ir pašalinio žmogaus parodyta meilė, kaip ir tos mokytojos meilė, žiūrėkite – sužlugdė sociologinius tyrimus. O jau buvo planuota, kad nieko doro iš tų žmonių nesigaus.

Taigi, norisi palinkėti ir tikėtis, kad mes, krikščionys, kurių tikėjimas yra meilės tikėjimas ir mūsų pagrindinis įstatymas yra meilė ir mūsų santvarka yra meilė, žlugdysime nenormalias šių dienų statistikas. Kad jūsų meilė žlugdys visas tas nesėkmes, kurios taip aidi, taip atspindi tragiškai žiniasklaidoje. Ar nepaguodžia mintis, kad galime būti atspirties tašku vilčiai, ateičiai, normalumui, augimui. Mūsų tarpusavio meilė gali išgelbėti gyvenimo prasmę ir tuo pačiu gyv enimą. Jėzus mums skelbia ir įsako: „Mylėkite, nes antraip žlugsite. Mylėkite, nes antraip papulsite į visišką tamsą, mylėkite, nes jūsų gyvenimas antraip taps nesėkmingas, į niekur neves“. Taigi meilė naudinga ir šiame, laikinajame, gyvenime. Meilė naudinga, reikalinga ir amžinybei. Meilė mus tarpusavy suvienija. Meilė mus suvienija su Dievu. Dėka meilės mes tampame panašūs į Dievą, tampame Dievo giminėmis.

Taigi, mylėk Viešpatį Dievą visa siela, visu protu, visomis jėgomis, mylėk savo artimą, kaip save patį. Trys, trys ir trys. Amen.