Bendra nuotrauka su Jėzumi (VI Velykų sekmadienis, 12 val.)

Sakyta 2022 m. gegužės 22 d., VI Velykų sekmadienis (C), 12 val. Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Prieš Kristui iškeliaujant pas dangiškąjį Tėvą, vyksta paskutiniai pamokymai, palydėjimai: Kristus palieka jiems ir savo testamentinius patvarkymus. Ir mes esame linkę – mūsų kultūroje įprasta – darytis bendras nuotraukas, dažniausiai baigiant mokyklą, aukštąją ar vidurinę; būna ir giminių susirinkimų bendrų nuotraukų. Štai vienoje mokykloje kvietė visus abiturientus ateiti į bendrą nuotrauką, o keletas nenorėjo, atsikalbinėjo, ir fotografui reikėjo visus kažkaip mobilizuoti, paaiškinti. Sako: eikite, ta nuotrauka bus labai vertinga istoriškai. Štai po trisdešimties metų žiūrėsite į nuotrauką ir sakysite: va mano klasiokė Marytė, ta maža, neaukšto ūgio strazdanota mergaitė – po trisdešimties metų, žiūrėk, universiteto profesorė. Va štai tas jaunuolis, tas išdykėlis, mūsų klasiokas – po trisdešimties metų, baigęs inžinieriaus mokslus, konstruos kosmines raketas. Bus įdomu prisiminti kiekvieną klasioką: kas jis buvo tada ir kuo dabar tapo. Ir vienas moksleivis sako: gerai, bet toje nuotraukoje stovi ir klasės auklėtoja, ir mokyklos direktorius. Po trisdešimties metų ką mes apie juos sakysime? Apie moksleivius – štai profesorius, štai inžinierius, o apie juos sakysime: va štai mūsų numirėliai, nes jų gyvųjų tarpe nebebus. Vienu žodžiu, iš tikrųjų mūsų bendros nuotraukos tokios, kad po trisdešimties metų kai kas jau bus kažką žemėje pasiekęs, o kai kas jau pasiekęs ir dangų.

Matome, kad Jėzus su apaštalais irgi darosi tarsi savotišką bendrą nuotrauką, atsisveikindamas prieš iškeliaudamas. Apaštalai, aišku, liūdi, o Jėzus sako: jei jūs mane mylėtumėte, neliūdėtumėte – džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą. Taigi ir mes, krikščionys, žiūrėdami į bendras nuotraukas, iš tikrųjų turėtume apie mirusiuosius sakyti ne „štai mūsų numirėliai“, bet „štai iškeliavę į dangų“. Bet, deja, deja, ne visi esantys bendroje nuotraukoje eina į dangų, ir niekas ten per prievartą nevaromas, todėl kai kas dangaus nepasiekia – deja, tokia tikrovė. Airijoje yra toks posakis – neatsimenu to žmogaus vardo, kuris vartojamas tame posakyje, sakykime, Jonas: va, Jonas kas sekmadienį ėjo į bažnyčią, bet į dangų nepateko, nes tai, ką darė pirmadieniais, buvo nesuderinama su dangumi. Taigi, kaip matote, ne visi pamaldieji pasiekė dangų, o kad nepamaldieji pasiekė – labai abejotina.

Prisiminkime čia dar vieną įdomų pasakojimą. Mūsų gyvenimas panašus į lėktuvo skrydį, ir kartais pasitaiko, kad lėktuvas patenka į audrą: į lėktuvą trenkia žaibas, užsidega variklis. Kalbėjau – ir man kartą teko pakliūti į audrą: lėktuvą kratė taip, kad visi daiktai turėjo išlakstyti iš tų bagažo, kaip čia vadinasi, viršutinių lentynų. Būna, kad leidžiantis nulūžta koja, ratas. Bet įdomiausia, kad lėktuvui nusileidus, niekas nekeikia pilotų: visi praeina ir visi pilotams padėkoja. Svarbu – nusileidome. Todėl jau nepyksime nei ant kunigo, kad pakritikavo mūsų gyvenimą, nei ant mamos, kad mus įspėjo, nei ant gyvenimo įvykių, kurie mus išbandė ir suteikė mums išminties ir proto. Svarbu, kad pasiekėme dangų, nenuėjome į pragarą – atsidūrėme ten, kur nuėjo Jėzus, pas Jėzų, o ne pas žmonijos priešą. Viename tokiame skrydyje buvo močiutė senutė, nelabai girdinti, nelabai jau besiorientuojanti. Ir kai lėktuvą kratė, ir kai nulūžo koja, ir kai šiaip ne taip dundėdamas lėktuvas nusileido, ji, išlipdama, paklausė pilotų, kurie stovėjo ir atsisveikino su žmonėmis: ponai, pasakykite, ar čia mus pašovė, ar kaip čia atsitiko, ar mes jau nusileidome? Ji nesuprato – galvojo, kad kažkas pašovė; karo laikus prisimena. Taigi po tokio žygio ji klausė, ar kas nepašovė mūsų lėktuvo. O pilotas sako: ne, ponia, jau nusileidome, galite drąsiai išlipti. Taip ir gyvenime galime iš tikrųjų jaustis lyg pašauti, bet ačiū Dievui, kad sėkmingai išlipome.

Taigi, matote, Viešpats Jėzus mums aiškiai kalba, kur jis eina ir kur mus kviečia: eina į dangų, grįžta pas Tėvą, liepia ne liūdėti, bet džiaugtis, ir kviečia mus pas save. Ir išeidamas palieka mums keturias dovanas. Skaitėme Evangelijoje – kokios tai keturios dovanos? Pirmiausia meilės dovana: jis sako, jei kas mane myli, laikysis mano žodžio. Taigi Jėzus mums duoda meilės dovaną – tokią svarbią šiame pasaulyje ir tam, kad pasiektume amžinąjį gyvenimą. Kita dovana, kurią jis mums duoda, yra Šventoji Dvasia – Dievo Dvasia, kuri apsigyvena mūsų širdyse ir mums vadovauja. Toliau jis mums duoda savo ramybę – trečioji Dievo dovana yra ramybė. Atsimenu tokį atvejį: kažkada pas mane remontą atliko vyriškis, kuris labai keikdavosi. Vos kas atsitikdavo – geras specialistas, bet baisus keikūnas: plyta nukrito – keikėsi, plaktuku užsigavo – keikėsi, kažkas kreivai prisidėjo, lenta – keikėsi. Ir sakė: aš esu ateistas, netikiu Dievu, bet esu laimingas ateistas. Man buvo nuostabu matyti laimingą ateistą: vos kas – ir keikiasi; jau galvoju, prakeiks mano kleboniją, prakeiks bažnyčią, kol jis čia suremontuos. Va štai laimingas ateistas, o iš tikrųjų nelaimingas, ramybės neturintis – Jėzaus ramybės jo širdyje nebuvo. Tokių žmonių sutinkame: neturi Jėzaus, Dievo ramybės, nes gyvena priešiškai Viešpačiui Dievui, gyvena neteisybėse, sunkiose nuodėmėse, išpažinties neina, todėl tokioje širdyje ramybės nebūna. Ir toliau Jėzus kalba apie ketvirtąją dovaną: jis keliauja pas Tėvą, parodė mums kelią ir laukia mūsų ten, dangiškojo Tėvo namuose. Taigi keliaujame ne į tuštumą, ne į tamsą, ne į nebūtį – esame pašaukti į dangiškojo Tėvo namus, pas Jėzų. Todėl štai ką jis mums duoda – amžinojo gyvenimo dovaną. Ir dabar nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar tas keturias Dievo dovanas priimsime.

Šventasis Raštas pasakoja mums apie pirmųjų amžių Bažnyčią: kaip iš mažo grūdelio ji išaugo į plačią, po visą pasaulį paplitusią tikinčiųjų bendruomenę. Čia prisimena kažkurio mokslininko įvesta sąvoka – drugelio efektas; turbūt ir jūs girdėjote. Teigiama, kad, pavyzdžiui, kažkur Amazonės džiunglėse prie upės sklendžiančio drugelio sparnų mostai gali išsivystyti į baisią audrą kažkur, tarkime, Sibire, priešingoje pasaulio pusėje: nedidelis, kad ir smulkus veiksnys gali išaugti į siaubingą jėgą. Taigi drugelio efektas rodo, kad neturime niekinti menkų dalykų, nes iš menkų dalykų kartais išauga labai svarbūs ir esmingi dalykai. Tai matome ir su Kristaus atneštu tikėjimu: pradžioje tai buvo sauja, saujelė apaštalų, mokinių, Jėzaus sekėjų, o štai amžių bėgyje išaugo į tokią jėgą. Aišku, yra ne tik drugelių, bet ir kandžių efektas: va, kažkokios kandys, nedidelė jų grupelė pradeda kažką bloga, ir ilgainiui tai išplinta po visą visuomenę. Matome Seime sėdintį kandžių būrį, kuris bando priimti tokius dalykus, sukelti tokį efektą – sugriauti šeimas, sugriauti žmogaus prigimtį, galų gale sugriauti tikėjimą Dievu. Ir tokių – atsiprašau, ne Dievo, bet velnio pasiuntinių – iš tiesų reikia ne bijoti, bet su jais reikia atitinkamai ir elgtis, nes jie yra mūsų išganymo priešai, savotiški žmonijos, tautos priešai, bezobrazninkai, kaip sakoma, su kaklaraiščiais: su kaklaraiščiais atrodo gražiai, solidžiai, bet neša netvarką, chaosą, nuodėmę, siekia įtvirtinti tai, kas prieštarauja žmogaus prigimčiai ir Dievo valiai.

Todėl matome, kad Jėzus iškeliavo, paliko mus pačius ir pasakė: vyrai, dabar tvarkykitės patys, gaukite Šventąją Dvasią, mąstykite, kas teisinga, kas neteisinga, priimkite sprendimus ir taip elkitės. Jėzus paliko mus savarankiškumui, bet ne savivalei. Mes nesame didesni už Dievą, todėl, nors tikrai turime laisvę ir protą, turime visą laiką tai derinti su Dievo valia. Taigi ir šiandien įsivaizduokime save toje bendroje nuotraukoje su Jėzumi, su apaštalais, su savo parapiečiais. Kaip mums viskas pasibaigs, ką toje nuotraukoje po trisdešimties metų galėsime pamatyti, ką galėsime pasakyti apie save? Štai esu parapijos nuotraukoje. Štai kas su manimi pasidarė. Kur galų gale aš nukeliavau? Ar priėmiau keturias Jėzaus dovanas? Ar mano lėktuvo kelionė – nors ir braškėdama, nors ir degdama, nors ir ne vieną sykį žaibo trenkta – vis dėlto nusileido ten, kur reikia nusileisti? Ar neatsitiko baisi katastrofa, kurioje pražuvau amžiams, netekęs gėrio, netekęs tiesos, netekęs Dievo?

Jėzus sako, kad duoda mums ramybę, bet ne taip, kaip duoda pasaulis. Ir jeigu esame apgaulingoje ramybėje, išsigąskime, nes žmogus gali panirti į apgaulingą ramybę. Objektyviai žiūrint, pas jį viskas neteisinga, bet jis abejingas, visiškai nesirūpina: gėris ar blogis, tiesa ar melas, šventumas ar niekšiškumas – pas jį viskas susimaišo, jis nebeturi jokio atskyrimo. Nuodėmę daro tarsi vandenį gertų, tarsi orą kvėpuotų – lengvai, laisvai, be jokių apribojimų, be jokio susimąstymo. Baisiausia yra ta abejingumo ramybė, kai žmogus jau praranda sąžinės jautrumą ir nebesusivokia, kas su juo darosi. Ir velnias jį taip gražiai supakuoja, užkonservuoja, laiko pražūčiai. Todėl iš tikrųjų neišsigąskime, jeigu į mūsų lėktuvą trenks žaibas, jeigu užsidegs variklis, jeigu nulūš koja, jeigu drebėsime ir būsime mėtomi – gal tada kažkokiu būdu atsikvošėsime. Nes bjauriausias dalykas, kurį dabar išgyvena gerovės visuomenė, yra tas nuodėmingas abejingumas, ta ramybė nuodėmėje: esu visko prisipildęs, prisisotinęs vaizdų, įspūdžių, daiktų, turtų, kelionių, jogų, susileidęs kažkokių raminamųjų, ir sėdžiu, laukdamas pražūties, iš tikrųjų nieko negalvodamas apie ateitį. O Jėzus mus kviečia atsakomybei už mūsų gyvenimą, už mūsų artimųjų gyvenimą, kad atsidurtume toje bendroje nuotraukoje danguje, kur būsime įskaityti tarp šventųjų, tarp Dievo vaikų. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *