Sakyta 2026 m. spalio 4 d., XXVII eilinis sekmadienis (A metai; Iz 5, 1–7; Fil 4, 6–9; Mt 21, 33–43), rytinės Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šios dienos, sekmadienio, Evangelija, Šventasis Raštas mums kalba apie vynuogyną ir vynuogyno darbininkus – apie tai, kas yra vynuogyno savininkas ir kas yra nuomininkai. Ir girdime, kad nuomininkai nenori atiduoti vaisių: nori pasisavinti vynuogyną ir iš jo gaunamus vaisius, gaunamą pelną. Savininkas natūraliai nepasiduoda, nesusitaiko su ta mintimi. Galbūt ir kas nors iš jūsų turite hektarą ar tris, ar daugiau, ir nuomojate. Vidurio Lietuvoje, sako, žemės derlingos, tai ir nuoma geresnė. O ten, aplink Kazlų Rūdą, smėlynai – ten tik penkiasdešimt eurų už hektarą duoda; pas jus turbūt jau keli šimtai. Ir dabar įsivaizduokite: naudojasi tavo nuosavybe, ima visą gėrį sau ir neduoda savininkui. Be abejo, tai būtų nesuprantama, negerai, keltų pyktį. Tokiu pavyzdžiu Jėzus mums norėjo pasakyti, kad galų gale visko šeimininkas yra Dievas. Jis mums viską pavedė kaip nuomininkams laikinai naudoti ir tikisi, kad duosime gerų vaisių. Apie tuos vaisius šiandien rašo apaštalas Paulius laiške Filipų miesto krikščionims: mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, tyra, mylėtina, giriama, kas dorybinga ir šlovinga. Taigi Dievas tikisi iš mūsų gėrio, teisumo, dėkingumo vaisių. Bet neretai žmogus linkęs elgtis priešingai – tarsi jis būtų visko šeimininkas: neatsiskaito su Dievu, nepaiso Dievo teisių.
Girdime, kad metaforos, palyginimai čia staiga padaro šuolį. Buvo kalbama apie vynuogyną, apie vaisius, apie nedorus nuomininkus – ir staiga kalbama apie akmenį, kurį statytojai atmetė, o jis tapo kertiniu. Mat minimas sūnus. Hebrajų kalboje tas žodis skamba „ben“. Iš kur mes žinome tą žodį „ben“? Pavyzdžiui, Ben Huras – toks miestas. „Ben“ reiškia sūnų, o „eben“ – akmenį. Poezijoje, literatūroje neretai susiduriame su tuo, kad autorius, norėdamas, kad skambėtų panašiai, kalba panašiais sąskambiais. Ir pasirodo, kad sūnus yra tas pamatinis akmuo, kurį statytojai atmetė, o jis pasirodo esąs kertinis – Dievo Sūnus Jėzus Kristus. Viešpats Dievas siuntė Izraeliui Mesiją, bet jis buvo atmestas.
Bet čia reikia suprasti. Bažnyčios tėvai kalba, kad iš Izraelio tautos buvo atimta išrinktosios tautos, Dievo vaikų privilegija, kadangi ji atmetė Mesiją. Bet iš tikrųjų čia kalbama apie vynuogyno nuomininkus, ne apie patį vynuogyną. Juk vynuogynas nebuvo iškirstas, sudegintas – tas vynuogynas ir yra Izraelio tauta, o galų gale tas vynuogynas yra Bažnyčia, esame mes, krikščionys. Kaip matome, vynuogynas liko, bet atsirado reikalas pakeisti nuomininkus – kitaip sakant, tuos, kurie turėtų rūpintis tuo vynuogynu: tautos seniūnus, Rašto aiškintojus, vyriausiuosius kunigus, nes būtent jiems buvo skirtas šis Jėzaus palyginimas. Atrandame tokią tiesą: paprasti žmonės dažnai būna kuklūs, nepretenduoja laikyti savęs kažin kuo, o štai vadovaujantys, autoritetą turintys linkę uzurpuoti Dievo vietą. Taigi problema yra su valdžia. Šiame skaitinyje atrandame, kad reikia keisti korumpuotą, susireikšminusią, nei Dievui, nei žmogui netarnaujančią valdžią – reikia vyti lauk, duoti per kuprą, kad jų nebūtų.
Dabar turime aiškią demokratinę sistemą; sakytum, rinkimai turėtų tai išspręsti. Bet pas mus matome, kad tie rinkimai ne kažin ką sprendžia. Į ką panaši Lietuvos valdžia, jeigu vaizdžiai pakalbėtume? Į tokį laivelį, ir vyksta grumtynės, kas atsistos prie to laivelio vairo. Lietuva plaukia – maža valtelė pasaulio vandenyne. Vieni šaukė: plauksime ta kryptimi, o kiti, atėję, sako: dabar plauksime priešinga kryptimi. Ir naktį… O iš tikrųjų nei vieni, nei kiti nežino, kur plaukia, nei vieni, nei kiti neturi idėjos – svarbu pripulti prie vairo, pavairuoti. Ir bando įsivaizduoti, kad jie yra dievai. Įsteigė Konstitucinį Teismą, parašė Konstituciją, ir Konstitucinio Teismo teisėjai dabar yra aukščiausia valdžia Lietuvoje – nes kas valdo? Kas taria paskutinį žodį. O jie nustatė, kad Konstitucija yra aukščiausia teisė šioje šalyje – net ne Dievas, niekas; kažkokią konstitucijos dvasią išrado ir ją iškvietinėja. Kaip ten bebūtų, matome, kokia yra bėda, kai valdžią turintis žmogus pradeda uzurpuoti Dievo autoritetą, kai save sureikšmina ir pamina žmonių teises ir Dievo teises, nebesiskaito su tuo, kad visi turėtume būti atskaitingi tam, kuris davė mums šį pasaulį, davė gyvenimą, jėgas, galimybes. Todėl išlieka ta problema: saugoti savo visuomenę ir saugotis ypač tų, kurie užima valdančias pareigas, kai jie nebesiskaito su Dievu ir uzurpuoja Dievo vietą.
Tai gresia ne tik pasaulietiniams valdovams. Buvo atvejų, kai ir Bažnyčioje buvo ta problema: Kristus pasakė taip, o mes sakome kitaip, nes esame kunigai, vyskupai ar popiežiai. Taip negali būti. Mes esame tik Dievo tarnai, atskaitingi Dievo tarnai, todėl turime laikytis Dievo žodžio, Dievo valios, Dievo įsakymų. Ir jeigu kas nors iš dvasininkų sako priešingai, negu Kristus moko, jau žinome ir suprantame: čia yra tas Rašto aiškintojas ir fariziejus iš Biblijos, tas vynuogyno nuomininkas, kuris nori pasisavinti vynuogyną, nepripažinti savininkui jo teisių, nepripažinti Dievo autoriteto, užgrobti Dievo autoritetą. Kaip matome, šis skaitinys išties ir sudėtingas, ir gyvenimiškas, ir praktiškas.
O akmuo, kurį statytojai atmetė… Išties neretai taip gyvenime būna, ir tai atsispindi pasakose. Pavyzdžiui, bjaurusis ančiukas: kas ten tas murzinas ančiukas, ančių išjuoktas, o pasirodo, užaugo į gražią gulbę. Ir istorija apie Pelenę, kuri buvo nevertinama ir gujama, o pasirodo – būsimoji princesė. Taigi yra dalykų, kuriuos žmonės atmeta kaip nesvarbius, menkus, nereikalingus, o žiūrėk – pasirodo, tame buvo viltis, ir visi tuo galėjo laikytis. Galų gale kalbame apie dorą, teisingą, gerą žmogų, kuris gali būti atmestas, bet tik tokie žmonės yra visuomenės, šeimos, parapijos pamatas. Šiandien matome, kad ne tik Kristų, Dievo Sūnų, atmeta kaip pamatą, pamatinį akmenį, kuriuo turime remtis. Kartais galvą iškelia menkos vertės ar visiški niekšai, o geri žmonės, tikri talentai ir Dievo siųsti mums pranašai būna atstumiami, nuvertinami, išjuokiami, ir iškeliami tie, kurie negali būti nei atrama, nei pavyzdžiu, nei autoritetais, nei lyderiais. Nuolat kyla mums ta bėda: ant ko statome savo mąstymą, savo gyvenimą, kuo remiamės, kas mums yra gyvenimo pamatas, kokiomis idėjomis vadovaujamės, kokiais asmenimis sekame.
Galų gale vis tiek akmuo – „eben“ – yra „ben“: iš hebrajų kalbos, „eben“ yra „ben“, akmuo yra Dievo Sūnus Jėzus Kristus. Tai turime priimti ir pripažinti. Biblijoje randame tris akmens vaizdinius: akmuo, kuris atmetamas, bet tampa pamatiniu; akmuo, kuris tampa suklupimo akmeniu; ir akmuo, kuris nusirito nuo kalno ir sutrynė, sudaužė tą milžiną molinėmis kojomis. Griaunantis, traiškantis akmuo, suklupimo akmuo ir pamatinis akmuo – štai trys tokie vaizdiniai Biblijoje. Šiandien kalbame apie tai, kad „ben“ yra „eben“: Sūnus, Dievo Sūnus, yra gyvenimo, visatos, visų mūsų ir Bažnyčios pamatas. Amen.
Parašykite komentarą