Sakyta 2023 m. rugpjūčio 13 d., XIX eilinis sekmadienis (A metai), 11 val. Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šios dienos Evangelija iš tikrųjų glaudžiai susijusi su pastarųjų dviejų sekmadienių mintimis. Prieš dvi savaites girdėjome skaitinį apie Jėzaus atsimainymą ant kalno: apaštalams ten buvo miela būti, Petras pasisiūlė ten net apsigyventi. Praėjusį sekmadienį girdėjome pasakojimą apie duonos padauginimą. Tai irgi apaštalams didžiulis įspūdis: ko daugiau reikia – dangaus, šviesos, ramybės, apstumo, turime duonos, štai taip ir gyventume, žmonės, be problemų. O štai šį sekmadienį Jėzus – čia sakoma „įsakė jiems plaukti į kitą krantą“, bet graikiškas žodis išreiškia stipriau – privertė juos išplaukti į naktinį ežerą, į audrą. Apie trečią valandą nakties, audros įkarštyje, Jėzus ateina bangomis. Biblijoje jūra ar ežeras yra piktosios dvasios, pragaro simbolis, taip pat šio pasaulio, nepastovios visuomenės simbolis. Galima sakyti, tai ir mūsų sielų tikrovė, kur viskas kunkuliuoja, viskas neramu. Ir štai Jėzus išvaro apaštalus į tokias sąlygas: ką tik patyrusius dangaus džiaugsmą ir šviesą, ką tik pasisotinusius padaugintos duonos, išveja juos į problemas. Taip norėdamas pasakyti, parodydamas, išpranašaudamas Bažnyčios ateitį: Bažnyčia istorijos bėgyje turės nuolat žengti, plaukti per kunkuliuojančią istorijos jūrą.
Ko čia tik nebuvo! Prisiminkime pirmuosius tris krikščionybės amžius – siaubingus persekiojimus. Pasibaigus persekiojimams, prasidėjo erezijų laikotarpis – Arijaus erezija ir sektos. Paskui atėjo tempus obscurum, tamsieji amžiai – aštuntas, devintas, dešimtas amžius, – visuotinis Bažnyčios nuosmukis; o dar prieš tai – vandalų antplūdis, sugriovęs Romos imperiją ir iš tikrųjų sudrebinęs Bažnyčios pamatus. Paskui, XII–XIII amžiuje, vėl kyla įvairios valdiečių ir kitų sektų erezijos, o paskui atėjo Liuteris ir reformacija: Bažnyčia buvo išdraskyta į gabalus, Biblija išplėšyta – dešimties procentų Biblijos neliko; o kiek dar tų bendruomenių – pasaulyje jų skaičiuojame keturiasdešimt tūkstančių, kiekviena su savo tiesa, su savo evangelija, su savo steigėju. Ir štai įsiritame į naujuosius laikus – karai, o mums aktualiausia – kovidas, kai viską uždarė, viską uždraudė, į šventoves įeiti nebuvo galima. Niekada istorijoje, net piktžodžiaujantys, nebuvo taip uždraudę bažnyčių. Taigi, kaip matote, Bažnyčia nuolat eina per audras – vidines ir išorines, visuomenines. Jai jau daugybę kartų buvo išrašytas mirties liudijimas. Daugybę kartų sakė: šį kartą Bažnyčia mirs, užsidarys, išsisklaidys. Štai ir dabar kai kas Lietuvoje džiūgavo, kad parapijos tuštėja, kaimai miršta, kunigų pašaukimų nėra, vienuolynai tuštėja. Bet, kaip matome, Bažnyčia vėl atranda jėgų prisikelti, nes audros įkarštyje, tamsiąją, gilią naktį, kai nieko nėra tikra, kai viskuo suabejota, kai visa tvarka išgriauta, kai nėra jokių principų, ateina Jėzus. Jėzus ateina su savo šviesa paduoti ranką likusiems krikščionims. „Tik tikėk, nesuabejok“ – tai jo žinia mums visiems.
Šios dienos Šventasis Raštas mums apreiškia Dievą kaip ramybės davėją, kaip ramybės tikrovę. Pranašas Elijas sutiko Viešpatį ne žemės drebėjime, ne vėjo sūkuryje, bet švelniame pavasario vėjelyje. Jis taip pat gyveno sudėtingais laikais: turbūt buvo likęs vienintelis tikintysis, ir dar buvo persekiojamas karalienės Jezabelės. Iš čia egzorcistų terminologijoje yra toks pavadinimas – Jezabelės demonas, įkvepiantis kai kuriuos asmenis persekioti tikėjimą, jo pranašus, jo apaštalus. Taigi Jezabelės demonas ir šiandien siaučia. Ne tik tais laikais pranašas Elijas patyrė šio pasaulio tikrovę – visus tuos žemės drebėjimus: tai ne kas kita, kaip visuomenės gyvenimas, visuomenė, pasidavusi bedievybei, velnio valdoma. Ir štai toje netikrumo patirtyje Elijas išgyvena Dievą kaip ramybės nešėją ir davėją. Taip pat ir Jėzus ateina į tą jūrą, į tą audrą, atnešdamas ramybę: nuramina jūrą ir suteikia ramybės apaštalui Petrui. Čia įdomi detalė: nors Mozės įstatymas draudžia tikėti dvasiomis, iš baimės net pamaldūs izraelitai pagalvojo, kad mato šmėklą. Ir štai Jėzus ateina ir suteikia jiems dvasinės ramybės.
Taigi štai praktinės išvados mūsų dvasingumo klausimu. Katalikų ir taip pat stačiatikių dvasingume visada buvo pabrėžiama tylos reikšmė: tyloje žmogus sutinka Dievą. Šventasis Izaokas Sirietis yra sakęs: visa, ką darai, daryk su širdies ramybe. Ir mūsų maldingumas eina būtent per nusiraminimą, per savo sielos nutildymą, per savo aistrų audros suvaldymą. Tai nėra lengvas kelias: reikia laiko, kad žmogus nutiltų, nusiramintų savyje. Nes ta šniokščianti jūra – tai ne tik visuomenės gyvenimas, tai ir atskiro žmogaus širdis: ir čia yra puikybės, aistrų, pykčio ir kitokių dalykų jūra, kur nieko pastovaus, jokios loginės struktūros, viskas verda. Istorijoje matėme tokio dvasingumo išraišką, tokį idealą – eiti į ramybę, sutikti Viešpatį ramybėje. Aišku, dabar mūsų tarpe įsigalėjęs, sakykime, sekmininkiškas dvasingumas su jausmų pliūpsniu, su triukšminga liturgija, banguojant iškeltomis rankomis. Nesakau – galbūt tai turi prasmę, kažkas tame atranda grožį ir tikrą patirtį; kad man tai tolima, nebūtinai reiškia, kad tai klaidinga, jeigu Bažnyčia tai aprobavo. Bet vis dėlto, žvelgiant į istorijos patirtį, tas sekmininkiškas šėlsmas, kokį kartais tekdavo matyti, kelia abejonių: tai kas čia teisus – šventasis Izaokas Sirietis ar šių dienų žmonės, pasinešę į tą audringą vadinamąjį šlovinimą? Vis tiek žmogui reikia nusiraminti, ypač šiais laikais.
Mūsų sielų audros, mūsų sielų nepastovumas, mūsų blaškymasis sukelia ir visuomenės bei istorijos šėlsmą, griuvimus, nepastovumą. Mūsų sielų būsenų suma ir sukuria visuomenės būseną. Todėl nedžiugina žinia, kad mažėja Šventosios Dvasios pripildytųjų gretos, mažėja tų, kurie atranda ramybę, pusiausvyrą maldoje. Praktiškai besimeldžiančiųjų mažėjimas reiškia vis labiau įsivyraujantį chaosą mūsų visuomenėje, nes malda – tai ne tik kalbėjimas Dievui; malda yra įsiklausymas, malda yra susimąstymas, kas yra teisinga. Žmogui juk reikia nusiraminti ir pamąstyti, kas vyksta, kas darosi, kuo viskas baigsis, kur einame. Bet, deja, ir šito elementaraus bendražmogiško dalyko visur pasigendame: matome šėlsmą, nepastovumą, struktūrų nebuvimą, tiesos nebuvimą. Logocentrizmas yra didžiausias šių dienų priešas. Filosofija pasinešusi net į pesimizmą: šiandien ir filosofijos naikinimas vadinamas filosofija. Net struktūros nebuvimas ir jos atmetimas, pasirodo, irgi yra vertybė. Mes, krikščionys, savo ruožtu negalime leisti, kad niekur nebūtų tvarkos – nei mąstyme, nei gyvenime, nei visuomenėje, kad viskas būtų vis labiau išdrikę, sužlugę, klampynė. Ilgainiui tai atsigręžia prieš žmogaus gerovę, prieš jo psichinę sveikatą. Todėl šiandien, matydami įvairius tokius neapibrėžtumus, chaosą, žvelgiame į Jėzų.
Kai dar planavau stoti į seminariją, padaviau dokumentus, vienas Aukštaitijos kunigas man pasakė: „Broliuk, nežiūrėk nei į kairę, nei į dešinę – žiūrėk į Kristų, ir pereisi per seminariją ir per gyvenimą.“ Nes jeigu žvalgysiesi aplinkui į chaosą, į bangas, į nepastovumą, pats gali pasiduoti tai įtakai. Žvelk į Kristų. Šiandien, kaip apaštalas Petras, skęstame galbūt savo mintyse, skęstame savo aplinkoje, – paduokime Kristui ranką: gelbėk, Viešpatie, nes žūstu. Melskime pastovumo malonės. Melskime, kad Dievas nuramintų mūsų širdžių audras, mūsų santykių audras, kažkokiu būdu nuramintų mūsų visuomenės nestabilumą, kad galėtume džiaugtis taika ir gerove. Amen.
Parašykite komentarą