Sakyta 2012 m. lapkričio 26 d. (Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė, B metai)
Sakytum taip tvirtinama šv.Pauliaus raštuose. Keistoka būtų išgirsti, jog per Staliną veikė Dievas. Neseniai vienas gal naivus, o gal įsiteikti norintis asmuo teigė, jog per vyskupą kalba Dievas. Toks tiesmukas ir paviršutiniškas, eretiškas ir sektantiškas teiginys nelabai atitinka gyvenimo, Biblijos, teologijos ir kitų sričių visumos. Istorinė atmintis ir sociologinės apklausos verčia suabejoti, kad valdžia galėtų būti dieviška ir dievinama. Taip mąstyti ir elgtis linkę nebent valdžioje esantys.
Ši taisyklė ko gero išreiškia bendrą tiesą, jog tikrovei, ypač žmogiškajai, reikalinga tvarka ir hierarchija, ir kad tikrai Dievo Apvaizda veda. Bet tik idealiame pasaulyje valdžia galėtų pretenduoti vadintis „nuo Dievo“. To pasakyti apie mums pažįstamą pasaulį neįmanoma, kiekvienu konkrečiu atveju būtina aiškintis.
Neretai valdžios samprata siejama tik su civiline sritimi: įstatymus leidžiančiąja, vykdomąja ir teismine. Tikrovėje valdžios apraiškų ir svertų yra kur kas daugiau: tai ir žiniasklaida, ir verslas, ir menas, ir mokykla, ir tautinės tradicijos, ir, galų gale, kasdieniai šeimyniniai bei visuomeniniai santykiai. Kiek žmonijos atmintis siekia, visuomet egzistavo ir religinė valdžia.
Paskutinį bažnytinių metų sekmadienį prieš Adventą katalikai švenčia Kristaus Karaliaus šventę, kurioje stipriai išreiškiama Dievo valdžios idėja ir lūkestis, žinant, jog jo valdžia ir visagalybė yra teisinga ir meilinga. Jam priešpastatoma puolusių angelų ir žmonių laikysena, iškraipančių valdžios ir galios esmę.
Jėzui Kristui teko susidurti ir skaudžiai nukentėti tiek nuo civilinės, tiek ir nuo religinės valdžių. Vyriausieji kunigai, Rašto aiškintojai ir religingieji fariziejai buvo nuolatiniai Dievo Sūnaus priešininkai, atvedę prie kryžiaus tragedijos, kurią įvykdė Romos imperatoriaus vietininkas Palestinoje – Pilotas.
Skamba paradoksaliai, jog ne tik ateistai, tačiau ir religijos bei jų dvasininkai gali būti priešiški Dievui, iškreipti jo Apreiškimą, uzurpuoti jo autoritetą. Jėzaus elgesio pavyzdyje matome drąsiai įgyvendintą biblinį priesaką, jog Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių. Iš jo drąsos sėmėsi visi klaidingiems tikėjimams, totalitarinėms ir blogio valdžioms pasipriešinę krikščionys.
Kita vertus, nevalia užmiršti Jėzaus veiklos ir jo atneštosios Dievo karalystės konteksto, „juodojo“ istorijos fono, kurį sukuria Šėtonas su savo angelais. Čia pasirodo esminė valdžios takoskyra: pasaulis buvo ir toliau lieka užvaldytas velnio, kuriam pasipriešino Išganytojo pradėtoji Dievo karalystė. Biblijos mintimi, kiekvienas įtikėjęs ir pakrikštytas yra išplėšiamas iš velnio valdžios ir įjungiamas į Dievo karalystę. Ypač akivaizdžiai tai pasimato egzorcizmų metu.
Tikrasis Šėtono veikimas pasaulyje yra kur kas subtilesnis ir akivaizdžiai nematomas, nei pasireiškia egzorcizmuose. Jo įtaka ypač pasireiškia civilinėje valdžioje, šeimoms, mokykloms ir dvasininkijai. Šias sritis pažeidus, žmogus ir visuomenė gali nukentėti labiausiai. Vienas egzorcistų yra tvirtinęs, jog valdžioje pasitaiko apsėstų, jie priima sprendimus, įtakoja visuomenę, elgiasi neadekvačiai, piktybiškai ir destruktyviai.
Evangelijos pasakojimuose galima pastebėti tris didžiuosius Jėzaus Kristaus „rūpesčius“: apreikšti Tėvą, plėtoti jo (dangaus) karalystę ir gelbėti žmogų. Šiuos uždavinius jis perdavė apaštalams ir iš jų kildintai bendruomenei – Bažnyčiai. Paskelbdamas Tikėjimo metus pop.Benediktas XVI troško vėl priminti, jog Dievo valdžia pasaulyje ir per tikėjimą yra esminė ir reali, neša gėrį. Ir kaip būtų gera, kad kiekviena valdžia būtų nuo Dievo, o ne nuo velnio.
Parašykite komentarą