Trečiasis kelias. Karalius, valdantis nuo kryžiaus (Kristus Karalius, A metai)

Sakyta 2026 m. lapkričio 22 d., Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė (A metai; Ez 34, 11–12. 15–17; 1 Kor 15, 20–26. 28; Mt 25, 31–46).

Jau Antikos laikais mąstytojai klausė, kokia valdžia yra teisinga. Platonas „Valstybėje“ teigė, kad blogybės nesibaigs, kol valdovai netaps filosofais, t. y. nesistengs pažinti Gėrio ir juo vadovautis kitų labui, o ne vien savo naudai. Jam iš dalies antrino Aristotelis savo „Politikoje“. Jo teigimu, karalystė yra geriausia santvarka, jei joje siekiama bendrojo gėrio. Antraip ji išsigimsta į tironiją, o tai blogiausia, kas gali atsitikti.

Šv. Augustinas savo veikale „Dievo valstybė“ perspėjo, kad be teisingumo karalystės tampa tik didelėmis plėšikų gaujomis. Jis kalbėjo apie dvi valstybes, kurias sukuria dvi meilės. Žemiškąją valstybę sukuria savimeilė, išsigimstanti iki Dievo ir kitų žmonių paniekos, o Dievo valstybę – Dievo meilė, kuri atsižada savęs.

Šią mintį XX amžiuje naujai išsakė popiežius Pijus XI. Enciklikoje Quas primas (1925), kuria įvedė Kristaus Karaliaus iškilmę, jis pasmerkė kraštutinį sekuliarizmą (laicismus) ir pavadino jį „mūsų laikų maru“. Jam tai buvo ne vien Bažnyčios ir valstybės atskyrimo klausimas. Popiežius įspėjo, kad visuomenė, įstatymai, teismai, kultūra ir politika išsigimsta bei tampa pavojingi, kai ima veikti taip, lyg Dievo nebūtų, lyg neegzistuotų objektyvus teisingumas, moralė, prigimtinė tvarka.

Pasak Pijaus XI, laicizmas įsigalėjo pirmiausia atmetant Kristaus valdžią tautoms, paskui atimant iš Bažnyčios teisę mokyti. Galiausiai užsisėdus ir pradėjus engti religiją, valstybė įgavo visas totalitarinio monstro savybes, alsuodama pragaro ugnimi.

Popiežius encikliką rašė ką tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Tai buvo bolševikų revoliucijos ir persekiojimų Rusijoje, Meksikos antiklerikalizmo ir Prancūzijos 1905 m. atskyrimo įstatymo laikas. Netrukus iškilo fašizmas ir agresyvus nacionalizmas, o įvairiose pasaulio vietose prasidėjo komunistiniai persekiojimai. Visi šie judėjimai siekė pašalinti Dievą iš viešojo ir asmeninio gyvenimo, o jo vietą siekė užimti valstybė, tauta, partija ar lyderis. Popiežiaus įspėjimas pasirodė pranašiškas. Atėję bedieviški totalitarizmai praėjo sutrypdami tautas, sukeldami visuomenėms ir pavieniams žmonėms daugybę skriaudų bei kančių, savo beprotiškoms ideologijoms paaukoję šimtus milijonų gyvybių.

Vis dėlto Pijus XI nesiūlė teokratijos kaip valdymo normos. Kristaus karalystė pirmiausia yra dvasinė. Ji įsiviešpatauja žmogaus prote, valioje ir širdyje, per tai daro įtaką ir viešajam gyvenimui. Todėl, anot popiežiaus, tikra taika įmanoma tik kaip Kristaus taika Kristaus karalystėje (Pax Christi in regno Christi).

O kaip yra šiandien? Didžioji žmonijos dalis nėra sekuliari. Sekuliarizmas labiausiai paplitęs postkomunistinėse šalyse, kur jis yra ilgo prievartinio ateizmo padarinys. Mūsų šalies žmonėms tai neturėtų tapti savastimi, bet turėtų būti traktuojama kaip trauminis sindromas, išgautas muštru. Sekuliarizmas paplitęs ir ten, kur žmogus gyvena pertekliuje ir yra paskendęs technologijose, ypač virtualiame pasaulyje. Turtas ir saugumas, mokslas ir technika sukūrė iliuziją, kad Dievo nebereikia, kad žmogus užėmė jo vietą, viską paaiškino ir gali išgyventi pats vienas savo kraštutiniame individualizme. Vartotojiškumas ir skaitmeninė kultūra pamažu išstumia tylą, maldą ir sekmadienį. Sekuliarios visuomenės ėmė nykti dėl demografinių problemų ir išplautos tapatybės.

Taigi pasaulis siūlo du kelius. Vienas jų yra tironija, kai savanaudis žmogus valdo be Dievo, nepaisydamas teisingumo, bendrojo gėrio ir prigimtinės tvarkos. Kitas pavojus yra piktnaudžiavimas teokratija, kai žmogus pretenduoja užimti Dievo vietą ir valdyti jo vardu bei jo autoritetu.

Kristus parodo trečią kelią. Jis valdo ne aukodamas kitus, bet atiduodamas save patį, savo gyvybę už daugelį. Šios dienos Evangelijoje (Mt 25, 31–46) Karalius, atėjęs savo šlovėje, sutapatina save su mažiausiaisiais: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Tironas mindo žmones po kojomis, o Kristus pats tampa alkanu, ištroškusiu, ateiviu, nuogu, ligoniu ir kaliniu. Jo karalystė matuojama ne galia ir turtais, bet meile vargstančiam žmogui. Šia meile būsime teisiami, kai jis ateis kaip Karalius.

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *