Sakyta 2026 m. spalio 11 d., XXVIII eilinis sekmadienis (A metai; Iz 25, 6–10a; Fil 4, 12–14. 19–20; Mt 22, 1–14), rytinės Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Jau keletą sekmadienių tęsiama tema: išrinktoji tauta, tiksliau sakant, jos lyderiai, vadovybė – Rašto aiškintojai, seniūnai, fariziejai, kunigai – atmetė Dievo kvietimą, Dievo malonę, todėl Viešpats Dievas nusigręžia nuo jų ir atsigręžia į visas pasaulio tautas, į kiekvieną žmogų: visi gauna išganymo pakvietimą. Šis įvykis, ši tiesa perteikiama vestuvių simboliu. Juk Dievas gyvena amžinoje laimėje ir mus visus pakvietė į savąją laimę – jis norėjo pasidalyti savuoju gyvenimu, savo gėriu. Bet, kaip matome, ne visi priima tą jo kvietimą, dovaną ir pasiūlymą.
Skaitome apie žmogų, kuris antruoju kvietimu buvo paimtas iš pakelių, iš kažkokių kryžkelių – buvęs tarp gerųjų ir blogųjų. Jis atėjo į vestuves, bet buvo pastebėtas be vestuvinio drabužio. Paklaustas priežasties, tylėjo. Ir buvo įsakyta surišti jam rankas ir kojas ir išmesti laukan į tamsybes. Iš kur mums žinomas šis vaizdas? Ogi iš Henocho knygos, kurioje žodis žodin, tais pačiais terminais pasakojama apie puolusį angelą – tuoj prisiminsiu jo vardą… Jam buvo padaryta lygiai tas pats: rašoma, kad jam buvo surištos rankos ir kojos, jis buvo išmestas į tamsą, į dykumą, ir prispaustas akmenimis. Henocho knygoje, kuri laikoma apokrifine, atrandame nemažai temų ir pasakojimų, kurie įėjo ir į Senąjį, ir į Naująjį Testamentą. Kokią žalą žmonijai padarė būtent tas puolęs angelas, apie kurį rašoma Henocho knygoje? Jis išmokė žmones apdirbti geležį ir darytis ginklus, taip pat išmokė darytis papuošalus, puoštis, ir per tai sukūrė gundymo kultūrą. Vyrus išmokė ginkluotis, o moteris – gundyti. Tokiu būdu jis sugadino žmoniją ilgiems šimtmečiams, todėl buvo surištas ir išmestas.
Kaip tai susiję su pasakojimu apie vestuves? Žmogus, kuris gavo malonią dovaną – pakvietimą ateiti, – nepajudino nė mažojo pirštelio, kad iš savo pusės ką nors padarytų, kad būtų pasiruošęs vestuvėms, priimtų vestuvių nuotaiką, tą džiaugsmą. Įsivaizduokime: atėjo į vestuves su purvinais čebatais, su purvina kažkokia skranda, ten, kur turėjo dalyvauti šventiškai. Neįvykdė jokio asmeninio pasikeitimo, visiškai nereagavo į situaciją – kad tai vestuvės, kad tokiu apsirengimu negerbia įvykio ir šeimininkų, to karaliaus, pas kurį buvo pakviestas. Ir matome, kad ne tiek tarnai jį surišo ir išmetė į tamsybes, kiek jis pats viduje jau buvo surištas, suvaržytas ir esantis tamsybėse, nes savo vidumi nenorėjo ir nepriėmė to džiaugsmo, kurį duoda Dievas, tos dangaus karalystės tikrovės.
Vokiečių teologas Bonhoefferis, gyvenęs nacizmo laikais, iškėlė idėją, aiškinimą apie pigią ir brangią malonę. Tas pakviestasis į vestuves iš tikrųjų tą pakvietimą, tą šventę gavo pigiai: va, dovana, priimk, tau tereikia ateiti. Bet jis galvojo, kad užtenka tik dalyvauti, o dar reikėjo įdėti savo pastangų, kad būtum tinkamas tai šventei – bent jau šventiškai apsirengti. Bonhoefferis kritikavo savo laikmečio žmones, krikščionis, ypač liuteronus, kad jie taip nekritiškai, be jokio pasipriešinimo priėmė Hitlerio valdžią ir jo ideologiją: maždaug užtenka tikėti, o gyventi nebūtina. Jis kritikavo tą nuostatą: negali būti krikšto be atsivertimo, negali būti Komunijos be išpažinties, negali būti pigaus, banalaus gailestingumo – tik su tikru žmogaus noru taisytis. Mes viską taip nupiginome, ypač nupiginome Dievo malonę ir Dievo reikalavimus.
Jo pastaba labai aktuali ir mūsų dienomis. Žmonės nori dangaus, bet nenori sekti Kristumi, eiti jo parodytu keliu, nenori aukotis, nenori melstis, nenori krikščioniškai gyventi. Sakoma: „Ai, Dievas gailestingas, jis privalo atleisti – toks jo darbas, tokia jo pareiga.“ Dievas gali atleisti, bet jis neprivalo. Dievas yra gailestingas, bet negalima iš to gailestingumo tyčiotis, manyti, kad iš mano pusės nieko nereikia daryti, nieko nereikia stengtis. Teologas Bonhoefferis dalyvavo pasipriešinime hitlerizmui, buvo suimtas kaip ideologiškai nepatikimas, kalintas koncentracijos stovykloje ir, likus kelioms savaitėms iki karo pabaigos, pakartas. Kaip matome, jis nenorėjo priimti lengvos, pigios malonės – jis priėmė brangiąją malonę: už Dievo malonę, už buvimą krikščioniu sumokėjo kančios ir gyvybės kainą.
Bet tokios idėjos, mintys, pavyzdžiai šiandien nepopuliarūs: tik neliepkite mums kentėti, stengtis, tik neliepkite mums laikytis Dievo įsakymų. Gyvename pramogų kultūroje: gyvenimas – ištisinė šventė, ištisinis balius, kuriame sėdime su purvinais čebatais. Bet, kaip matome, pasaulis tvarkosi ne pagal mūsų, o pagal Dievo sąlygas. Dangaus karalystė yra Dievo nuosavybė ir Dievo dovana mums, todėl turime ją priimti pagal Dievo sąlygas. Kai kurie mūsų žmonės sako: „Dievą turiu širdyje“, bet sekmadienį nepasijudino į šventąsias Mišias – maždaug sėdžiu ant sofutės ir Dievą garbinu per televizorių. Iš tikrųjų jie Dievą turi ne širdyje, o visai kitoje vietoje. Jie galvoja, kad tikėjimas yra tai, ką jie nustato, o ne tai, ką nustato Dievas. Tikėti reiškia klausyti Dievo, o klausyti Dievo reiškia tikėti; jeigu nėra Dievo klausymo, toks ir tikėjimas.
Tokią problemą šiandien mums iškelia Evangelija. Kaip sakoma: jeigu pasitrinsi auksu į ranką, auksinis netapsi. Jeigu ir pabūsi bažnytėlėje, tai dar nereiškia, kad esi krikščionis – aišku, tai jau svarbi prielaida, bet tikėjimas reikalauja vidinio pasikeitimo, reikalauja gyvenimo, sekimo Kristumi, gyvenimo būdo; reikalauja dėl Dievo stengtis ir mokėti kažkokią kainą – pastangų, nusigalėjimų, laiko, gyvenimo kainą. O, kaip matome, visi dabar nori pigios malonės. Be abejo, šiandien norėtųsi pigaus kuro, pigios elektros, pigaus šildymo – taip labai viskas pabrango. Bet niekas nesusimąsto, kad dangus, išganymas taip pat turi savo kainą. Dievo malonė negali būti taip banalizuota, nupiginta – mes irgi turime mokėti kažkokią kainą. Jėzus atėjo pas mus, išsižadėjęs dieviškosios prigimties, nusižeminęs, paaukojęs už mus gyvybę. Tai kodėl žmogus mano, kad iš jo pusės nieko nereikia, kad užtenka nežinia ko, ir visiškai dėl nieko nebesistengia? Todėl užaugo, atėjo karta, nenorinti į Dievo karalystę, į Dievo džiaugsmą ateiti su krikšto drabužiu ir mokėti kažkokią kainą – vidinio pasikeitimo, pastangų, gyvenimo kainą. Ir matome, kaip išsipildo Jėzaus žodžiai: daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų.
Džiaugiuosi, kad jūs esate ne tik pašaukti, bet, kaip panašu, ir išrinkti: kad pašaukimas nesibaigė vien atsisakinėjimu arba kad neatėjote kaip tas žmogelis iš Evangelijos – visas purvinas, nepasiruošęs; kad išties priėmėme pašaukimą, kvietimą, Dievo malonę ir tuo pačiu viduje keičiamės. Amen.
Parašykite komentarą