Sakyta 2026 m. rugsėjo 27 d., XXVI eilinis sekmadienis (A metai; Ez 18, 25–28; Fil 2, 1–11; Mt 21, 28–32), rytinės Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Tokios rudeninės temos – derliaus, vaisių. Štai praeitą sekmadienį girdėjome kvietimą darbuotis vynuogyne, rinkti derlių. Šiandien toliau girdime palyginimą apie du sūnus, kurie taip pat pakviesti darbuotis tėvo vynuogyne. Vienas pasakė „nenoriu“, bet paskui apsigalvojęs nuėjo. Kitas, be abejo, mandagiai, gražiai, lipšniai pasakė: „Gerai, tėveli, tuoj pat skubu, tuoj pat skubu“ – ir nenuėjo. Iš tikrųjų Viešpats žvelgia į mūsų gyvenimą ir į mus kaip į tą vynuogyną, kaip į tą sodą, ir rūpinasi, kokius vaisius mes nešame. Mes, žmonės, taip pat atnešame kažkokius vaisius – žodžių, darbų, savo pasiaukojimo, kantrybės. Esame pašaukti nešti gėrio vaisius, bet, deja, žmogus gali nešti ir blogio vaisius.
Dauguma iš jūsų turite savo vaikelių – prisiminkite tuos ginčus su savo vaikais. Reikia išnešti šiukšles – koks ginčas namuose! Tuoj teisės, tuoj: „Tu mane išnaudoji, tu mane taip, tu taip“ ir panašiai. Ir matome, kad vaikai nenori gėrio daryti. Atskleidžiame tokią įdomią tikrovę: jeigu kitam darai gėrį, tą žmogų labiau myli. Ir atvirkščiai: jeigu darai kitam žmogui blogį, to žmogaus imi nekęsti. Todėl kartais atrandame keistą reiškinį šeimose. Tėvai myli savo vaikus, jiems daro gėrį, už juos aukojasi ir juos myli, bet tai nėra abipusis dalykas: tas, kuris mylimas, kuris sulaukė gėrio, nebūtinai myli tą, kuris daro gėrį. Žiūrėk, ta močiutė, ta mama, tas tėvas iš paskutiniųjų viską daro dėl savo vaikų, o tie vaikai paima ir parodo kažkokį žiaurumą savo tėvų atžvilgiu, abejingumą, nesiskaitymą. Todėl, kad vaikai tėvus mylėtų, vaikai taip pat turi daryti gėrį savo tėvams. Protingi tėvai iš savo vaikų reikalauja nuo pat mažų dienų: ir tu turi daryti gera savo šeimai, artimiesiems, nes jeigu tu tik viską imi, bet neduodi, tavo širdyje meilė neužgimsta.
Štai italų mąstytojas, rašytojas – kaip jį pavadinti – Nikolas Makiavelis rašė apie tokį reiškinį kaip Adomo kompleksas. Žinome tą Adomą iš Šventojo Rašto: kaip jis valgė obuolį, kaip neteko rojaus ir kaip buvo ištremtas. Jo elgesyje matome lygiai tą patį. Kodėl jis slapstėsi nuo Viešpaties Dievo? Todėl, kad jam padarė blogį ir nebenorėjo jo matyti, pradėjo jo nekęsti. Darydami kitam blogį, mes kito imame nekęsti. Lygiai tas pats Dievo atžvilgiu: jeigu nenešame gerų vaisių, o tik blogus, mūsų širdyje užgimsta abejingumas ar net neapykanta Dievui. Taigi norint Dievą mylėti, reikia Dievui daryti gėrį: reikia būti teisiam, reikia išvengti nuodėmės, reikia dėl Dievo pasišvęsti, jam kažką aukoti – laiką, maldą. Kodėl tos šventovės pastatytos? Todėl, kad žmonės Dievui gėrį darė, norėdami jį mylėti.
Štai auginate vaikelius – vieni jau užaugę, kiti dar auga. Ir vėlgi kartais tėvams tenka išgyventi tą vienpusiškumą: taip mylėjau, taip stengiausi, o čia paėmė ir kaip su skuduru per veidą tėvui, motinai trenkė. Ir klausiame: lyg ir stengiamės, o kodėl jie išaugo tokie egoistai, šaltieji, negailestingi savanaudžiai? Kas pasidarė? Tai atsakykime į klausimą tokiu būdu: gerai, tu vaikams gėrį darei, o ar vaikai tau nuo mažų dienų gėrį darė? Todėl reikia mokyti vaikus šeimoje, kad jie taip pat darytų gėrį savo tėvams. Nes jeigu taip nėra, tai užmirškime. Žiūrėkite, kaip gaunasi: visa, kas geriausia – vaikams, o visa, kas blogiausia – tėvams. Taip įprantame: „Na ir ką, tėveliai, jums – visa, kas blogiausia; atiduokite visa, kas geriausia, mums, o jums prašom visa, kas blogiausia.“ Taip negali būti. Šeima dalijasi viskuo – ar gera, ar bloga, ar skausmas, ar vargas; visi dalyvauja šeimos reikaluose, vieni kitiems padeda, o ne taip, kad judėjimas viena kryptimi: viskas vaikams, nieko tėvams. Taip ir turite.
Iš tikrųjų Viešpats Dievas klausia apie tuos gerus vaisius. Nes jeigu tų gerų vaisių mūsų gyvenime nėra nei artimiesiems, nei Dievui, nėra ir meilės. Jeigu gėrio kitam nedarome, to žmogaus nemylėsime. Kad galėtume mylėti, turime kažkokiu būdu daryti gėrį, nešti gėrį, būti teisingi, teisingai elgtis su žmogumi. Tai neturi būti vienpusiška: „Jūs visi privalote, o aš nieko neprivalau.“ Taip nesigauna. Jeigu tu nieko neprivalai, vadinasi, tu neturi meilės, niekada nemylėsi ir niekada to jausmo nesuprasi. Be abejo, yra laikas, kai vaikai auga ir dar nieko negali duoti – jie tik gauna. Bet pamažu tas santykis turi tapti abipusis: nebe tik gauti, bet ir duoti. Ir taip auga vaikučių meilė tėvams.
Lygiai taip pat, žinokite, yra ir su tikėjimu, su Viešpačiu Dievu. Jeigu Dievui nieko nenorime duoti, jeigu jam nieko neduodame, tai ir nemylime jo. O dabar pagalvokime apie nuodėmę. Dievo gailestingumas yra kaip okeanas. Kas ta mano nuodėmė? Tarsi akmenį į okeaną įmečiau – ir prapuolė. Nėra tokios nuodėmės, kuri pranoktų Dievo gerumą ir gailestingumą. Kiti atidėlioja išpažintį, ilgai neina išpažinties, krauna tuos akmenis į savo sielą. Bet iš tikrųjų, kai pagalvoji, mūsų nuodėmės – tai kaip akmenys į okeaną: kiek tu turi ten primesti tų akmenų, kad užpildytum okeaną? Neįmanomas dalykas. Bet kame reikalas: koks yra pagrindinis padarinys, kai darome nuodėmę, darome blogį? Žmogus ima nekęsti Dievo, jaučia tuštumą, nemyli Dievo. Toks yra nuodėmės padarinys: darydami bloga žmogui ar Dievui, mes pradedame jo nekęsti.
Dar įdomu tai, kad žmogus, darydamas blogį sau, pats savęs nebemyli. Žiūrėkite, kiek nuodėmių pažymėtos neapykanta sau. Žmogus daro nuodėmę savo paties atžvilgiu – pavyzdžiui, alkoholizmas. Iš esmės jis savęs nekenčia, ir pats tai supranta; žinome alkoholikų problemą: pats žmogus savęs nekenčia ir nieko negali su savimi padaryti. Arba tinginys: žino, kad blogai darau, tinginiauju, ir ima savęs nekęsti – kodėl aš toks, kodėl toks menkavertis, niekam tikęs. Taigi iš nuodėmės ateina menka savivertė: žmogus pats save žemina, pats save apiplėšia, pats savęs pradeda nekęsti. Ir matome, kad darydami nuodėmę pažeidžiame meilės įsakymą – meilės Dievui, meilės artimui ir meilės sau. Pasirodo, ir save reikia mylėti, bet jeigu darome nuodėmę, blogį, ilgainiui ir savęs pačių nemylime, imame savęs nekęsti.
Taigi tas Viešpaties vynuogynas, kaip matome, iš pradžių buvo išrinktoji Dievo tauta, kuri turėjo nešti gėrio vaisius, bet atsisakė tai daryti. Tada Kristus įkūrė Bažnyčią ir mus, krikščionis, įjungė į naująją Dievo tautą, kad būtume Viešpaties vynuogynas ir neštume gėrio vaisius – ne rūgščias, ne kažkokias suvytusias ar supuvusias vynuoges, bet saldžias vynuoges: teisumą, gėrį, gerus darbus. Kas yra tas geras vaisius? Mūsų malda, mūsų liturgija, šventosios Mišios – bendruomeninis Dievo garbinimas, išmintis, visos Šventosios Dvasios dovanos. Tai yra tie geri vaisiai, ir Dievui tai patinka. Nes Dievas taip „užprogramavo“, kad žmogus neštų gėrio vaisius. Jeigu tu nedarai gėrio, iš esmės blogai funkcionuoji: tavo gyvenimas ir visa, ką turi, paneigia tave patį. Juk žmogaus prasmė, esmė ir tikslas – nešti įvairiai besireiškiantį gėrį Dievo, artimo ir savęs paties atžvilgiu. Amen.
Parašykite komentarą