Spardomas kamuoliukas (XXI eilinis sekmadienis A)

Sakyta 2026 m. rugpjūčio 23 d., XXI eilinis sekmadienis (A metai; Iz 22, 19–23; Rom 11, 33–36; Mt 16, 13–20), rytinės Mišios, kitą dieną po audros. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Kaip džiugu jus čia šiandien matyti – vadinasi, vėjas nenunešė, sveiki susirinkote į maldą. Iš tikrųjų vakarykštė vėtra leido mums patirti žmogaus trapumą: kiek nedaug reikia! Viešpats turi visas priemones, ir dideles, ir mažas, kad parodytų žmogui, kas jis yra. Girdėjome pranašo Izaijo knygos skaitinį apie Šebną, rūmų prievaizdą, kuris taip išpuiko, taip įsijautė, kad pradėjo Dievą laikyti niekuo, o su savo pavaldiniais elgtis kaip jam patinka, neteisingai. Tas žmogus užmiršo, kas jis toks esąs – kad yra tik žemės dulkė, laikinas. Todėl, kai klausiame, kodėl įvyksta įvairios nelaimės: vieniems jos ištinka kaip Dievo bausmė, kitiems – kaip priminimas, taip pat kaip išbandymas: neužmiršk, žmogau, kas esi Dievo akivaizdoje. Apie tą netikėlį viršininką Šebną pranašas Izaijas sako: tu esi spardomas kamuoliukas. Istorijoje turime daugybę liūdnų pavyzdžių, kai žmogus pradeda įsivaizduoti esąs aukščiau net Dievo, ir Viešpats Dievas siunčia įvykius, kurie parodo: tu esi tik spardomas kamuoliukas.

Buvo tokia nebyliojo kino aktorė, XX amžiaus pradžioje, – Desmond. Pradžioje filmai buvo be garso, o paskui, kai atsirado garso takelis, paaiškėjo, kad vieni garsieji nebyliojo kino aktoriai neturėjo gero balso, kiti dar ko nors, ir jie tiesiog tapo nebeaktualūs. Taigi ir ta aktorė Desmond tapo praeitu etapu – niekas jos nebekvietė. Bet ji visą laiką galvojo, kad yra kažkas ypatinga, ir laukė savo dienos. Ji turėjo liokajų, kuris bandė jai pasakyti: tavo dienos jau baigėsi, tu nebebūsi populiari. Bet prie jos prisiplakė kažkoks žmogelis, kuris, atvirkščiai, pradėjo ją garbinti, šlovinti ir teikti jai nepagrįstą viltį. Galų gale įvyko konfliktas, ir ji tą pataikūną, tą klastingą žmogų nušovė. Atvažiavo policija, susirinko žurnalistai, o ji galvojo, kad vyksta kino filmo filmavimas, ir vėl, kaip sakant, pasijuto žvaigžde, apsupta dėmesio. Jai priskiriami tokie žodžiai: „Aš tokia didi, o tas kadras toks mažas – į tą kadrą vos sutelpu, kokia aš didi.“ Tai aktorei pasimaišė protas: ji galvojo, kad gyvena kino filme, ir jos vaizduotė, jos pasaulio supratimas tapo toks iškreiptas, kad net įvykdydama žmogžudystę ji galvojo, jog toks filmo scenarijus, kad čia viskas vyksta tarsi filme. Ji buvo suimta, teisiama ir įkalinta; yra net pastatytas filmas apie tą vargšę aktorę. Taip ir mes, žmonės, kartais gyvename savo susirežisuotame gyvenimo kino filme: esame patys ir žiūrovai, ir režisieriai, ir aktoriai, nenorime priimti tikrojo pasaulio, nenorime priimti Dievo egzistavimo, pripažinti, kad Dievas yra režisierius.

Šiandien skaitydami Evangeliją girdime, kaip Jėzus klausia apaštalų: „O jūs kuo mane laikote?“ Šis klausimas aktualus kiekvienam iš mūsų: kuo mes laikome Dievą? Kaip matome, dauguma šioje parapijoje jį laiko tuščia vieta, su juo nesiskaito. Tik nedidelė saujelė žmonių supranta: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ – priima Jėzų taip, kaip jį priėmė apaštalas Petras. Dažnas dabartinis žmogus, išugdytas sovietinės santvarkos – pirma spaliukas, paskui komjaunuolis, o dabar liberalas, – iš tikrųjų galvoja, kad jis viską lemia, kad viskas turi tvarkytis pagal jį. Jis užsiima savimi pačiu ir neišmoksta suprasti tiesos apie gyvenimą.

Turbūt jums teko matyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Atkreipkite dėmesį: Jėzus ateina nešdamas šviesą, laimindamas, ir tikrai iš jo širdies sklinda šviesa, jo gailestingumas. Bet jo veidas nėra cukrinio Jėzulio veidas – ne toks, kokio šiandien norėtų žmonės: kad Dievas būtų draugelis, prijaukintas, kad būtų tarnaitis, kuriam sakau: dabar padaryk tą, dabar atnešk tą, dabar noriu to, dabar noriu ano. Jo veide tame paveiksle matome teisingumą. Kartais pamažu tampame eretikais, jeigu galvojame, kad Dievo darbas – tik pasigailėti, ir užmirštame, kad Dievas yra visiškai teisingas, absoliutus teisingumas. Gailestingumas nepaneigia teisingumo, todėl Gailestingojo Jėzaus veide matome teisingojo Dievo bruožus. Turime suprasti, kad Dievas yra ir teisingas, todėl jis nėra cukrinis – jis yra jėga, asmuo, su kuriuo reikia skaitytis, nes jis yra ir pavojingas tam, kuris elgiasi neteisiai. Kaip sako psalmės, Dievas kantrus, gailestingas, bet kartu ir teisingas – jis laukia. Bet galų gale, kaip tam rūmų viršininkui Šebnui, apie kurį šiandien skaitėme, ateina laikas: jis buvo nuspirtas, iš jo atimta tarnystė, vadovavimas, padėtis – jis buvo nuspirtas kaip kamuoliukas.

Todėl tokios vėtros kaip vakarykštė leidžia protingam žmogui susimąstyti, kad tiek nedaug reikia, kad būčiau nuspirtas su savo puikybe, su savo įsivaizdavimais. Tai mums primena tiesą, kad negalime piktnaudžiauti Dievo gailestingumu, kad turime laikytis teisumo kelio, nepamiršti Dievą garbinti, jį išpažinti, laikytis jo įsakymų. Tas Dievo teisingumas visą laiką yra, o mes šiandien apie jį nenorime galvoti – ir ne tik paprasti, menki žmoneliai, bet ir valstybės pareigūnai. Žinote, tokia istorinė digresija: palyginus, kaip parapijos gyveno Smetonos laikais, kaip gyveno caro laikais ir kaip gyvena dabar – niekada nėra buvę taip blogai. Todėl sakome: kaip ši šalis traktavo Bažnyčią, neduok Dieve, kad ji pati būtų taip traktuojama kitų tautų. Kaip šios kartos žmonės elgiasi su Dievo šventovėmis? Be abejo, dar tveria Dievo gailestingumo laikas, bet galų gale ateina teisingumo akimirka, ir Viešpats atseikės taip, kaip ši šalis traktuoja šventoves – kaip paliko tarybinį apvogimą, nuskurdinimą. Kartais man susidaro įspūdis, kad šią nepriklausomą Lietuvą taip ir įkūrė komunistai: vieni pasivadino konservatoriais, kiti – socialdemokratais, vieni pareiškė, kad kovos už tėvynę, kiti – kad kovos už žmogų, bet ir tie, ir anie Bažnyčią toliau traktuoja taip, kaip ją traktavo komunizmo laikų komunistų partija. Todėl matome, kad Dievo šventovės ir parapijos yra žymiai blogesnėje padėtyje negu kažkada. Kam tenka atsakomybė? Šiai šaliai, kurią įkūrė ir toliau valdo komunistinio, bedieviško nusiteikimo žmonės. Jie galvoja, kad yra dievai, o iš tikrųjų šiai menkai, mažytei šalelei taip paprasta tapti kamuoliuku, kurį spardo kaimynai ar dar kas nors.

Kaip sakoma, Dievas norėjo nubausti zuikį – atėmė jam baimės jausmą. Kas gi yra ši šalelė? Zuikis, triušiukas, bet be baimės jausmo, toks įsivaizdinęs, didžiai įsivaizduojantis esąs kažin kuo: ir galingiems kaimynams grasina, ir, vienu žodžiu, Dievo nebijo, ir parapijas skriaudžia. Ir šis bebaimis zuikis yra kelyje į vilko ar meškos nasrus, kelyje į spąstus. Matome, kad ta nuotaika yra apvaldžiusi ne tik valdančiuosius, bet ir paprastus žmones. Bet žmonės, juk mirti visiems reikės – ir ką tada? Piktnaudžiavęs Dievo gailestingumu, susidursi su Dievo teisingumu. Dievas tau nėra draugelis, nėra tarnaitis. Dievą reikia gerbti, su juo skaitytis, jo reikia prisibijoti, nes tai tokia galybė, tokia jėga, su kuria negalima nesiskaityti. Todėl klausimas „Kuo jūs mane laikote?“ aktualus kiekvienam iš mūsų. Kartu su Petru sušukime: „Tu esi gyvojo Dievo Sūnus, tu esi Mesijas, pasaulio Gelbėtojas, tu esi pasaulio Kūrėjas, mūsų Atpirkėjas.“ Dvasioje suklupkime prieš Dievo galybę, nes pagarbi Dievo baimė yra visokios išminties pradžia. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *