Duona ir tėvo darbas (Devintinės, Tėvo diena, rytinės Mišios)

Sakyta 2026 m. birželio 7 d., Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė – Devintinės (A metai; Įst 8, 2–3. 14b–16a; 1 Kor 10, 16–17; Jn 6, 51–58), Tėvo diena, rytinės Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Šiandien dviguba proga – ir Devintinės, ir Tėvo diena. Kaip suvesti tas dvi prasmes, tuos du dalykus: tėvystę ir dangiškąją duoną, Eucharistiją, kurią šiandien pagerbiame? Evangelija mums aiškiai sako, kad Kristus yra dangiškoji duona, kurią mums davė dangiškasis Tėvas, kad per jį turėtume gyvybę ir gyvenimą.

Čia noriu atskirti dvi sąvokas: būti ir gyventi yra skirtingi dalykai. Taip, mes egzistuojame, esame, bet ar gyvename, ar turime gyvenimo pilnatvę? Šėtonas irgi egzistuoja, bet koks jo gyvenimas – apiplėštas, netekus Dievo iškreiptas, jo psichika sužalota, visiškai ligota. Taip ir mes, ištremtieji Ievos vaikai, esame šiame pasaulyje, bet mūsų gyvenimas toks nuskurdintas, palyginti su tuo, kokį gyvenimą turėjo pirmieji tėvai. Maža to, žmogus dėl savo ar dėl kitų kaltės gali taip nuskurdinti ir šį žemišką gyvenimą. Žiūri į žmogų: egzistuoja kažkokia puolusi gyvybės forma, egzistuoja tas žmogus, bet matai – argi taip žmogus turėtų egzistuoti ir gyventi? Paklausiame kitąsyk, pamatę kokį prasigėrusį, apsileidusį, aptingusį. Arba kokia egzistencija yra kalėjime. Dabar, be abejo, sąlygas vis gerina – kalėjimuose dabar europinės sąlygos, bet kadaise kalėjimas buvo vadinamas belange, ir ten tikrai buvo ir sunkūs darbai, ir prasta mityba, ir prastos sąlygos. Taigi būti, egzistuoti ir gyventi – skirtingi dalykai. Todėl kalbame apie gyvenimą, kurį mums duoda Dievas. Tai, kad egzistuojame kaip puolusi, degradavusi forma – tokių pavyzdžių dabar pilna, – bet kaip gyventi pilnatvišką gyvenimą? Štai dangiškasis Tėvas mums davė duoną, kuri yra jo Sūnus, kad mes, kurie jį tikime, jo klausome, priimame jį Eucharistijoje, turėtume pilnatviškesnį ir galų gale amžiną bei tobulą gyvenimą.

Sakytum, kaip natūralu, kad tėvas rūpinasi parūpinti savo šeimai duonos. Ypač anksčiau tai buvo labai ryšku. Dabar, kai ir moteris, ir vyras eina į darbą, sakytum, abu rūpinasi, kad šeimoje būtų duonos. Bet kadaise, kai buvo kita santvarka ir kitoks gyvenimo būdas, matėme, kad tėvo rūpestis buvo, jog šeimoje netrūktų duonos. Kaip sureaguotų tėvas, jeigu jo sunkiai uždirbtą duoną vaikas mestų ant žemės? Dar buvo paprotys ant žemės nukritusią duoną paimti ir ją pabučiuoti. Nukritus duonai įvykusi nepagarba buvo atitaisoma tuo pabučiavimu – duonos, kuri išreiškė sunkų žmogaus vargą, jo dideles pastangas ją užauginti. Kokios vertės ir pagarbos buvo net paprasta kasdienė duona!

O dabar, žinote, ir man tenka pamatyti kokį „TikToką“ – atsiunčia kokį „YouTube“ filmuką. Ne tik jūs tyliais vakarais, nežinodami ką veikti, stebite – kartais ir man kažką atsiunčia. Ir žiūriu: Švedijoje toks vaizdelis – šeimoje kažkoks siautulys, pradėjo mėtytis maistu. Pradėjo vaikai, tėvai atsiliepė, ir vieni į kitus maistu – tiesiai į veidą, į sieną: meta duoną, meta silkę, toks žaidimas. Žmogaus, kuris taip gerai gyvena, taip visko pilnas, tiek persivalgęs, kad jau belieka maistu žaisti, jį mėtyti. Tuo tarpu matome, kiek pasaulyje yra – keliasdešimt milijonų žmonių, kurie nuolat badauja. Iš istorinių šaltinių teko matyti, kad ir mūsų platumose gyvenę žmonės nevalgė taip, kaip mes dabar – tris keturis kartus per dieną, duok Dieve. XVI amžiuje valgydavo vieną kartą per dieną, daugiausia du – niekas daug nevalgė, o būdavo laikotarpių, kai žmonės valgė tik kas antrą ar kas trečią dieną. Jie suprato duonos ir maisto vertę; buvo sunkūs laikai, bet aš ne apie tai.

Dabar įsivaizduokime, kaip jaučiasi tėvas, kuris sunkiai dirbo, o jo duona tapo žaislu. Jis maistą uždirbo: prakaitą lieja, nugarą lenkia, nuo ryto iki vakaro sunkiai pluša, o vaikai žaidžia, mėto kažkieno sunkiai uždirbtą maistą. Manau, kiekvienas tėvas jaustųsi įžeistas, kad taip nevertinamas jo sunkus darbas, jo pastangos, jo kančia. Galime išvesti panašią paralelę: koks mūsų santykis su dangiškąja duona, su šventąja Komunija, su Mišiomis, toks apskritai yra mūsų santykis su Dievu. Juk Evangelija mums aiškiai sako, kad Kristus yra gyvoji duona, kurią mums davė Dievas Tėvas. Jis atėjo pas mus, pasiliko Mišių aukoje, mus maitina ir todėl teikia amžinąjį gyvenimą. Tai Dievo paliktas artumo būdas.

Prisiminkime senuosius laikus, Jeruzalės šventyklą. Mozė buvo nurodęs, kaip atnašauti aukas: nustatytos aukos dalys, pavyzdžiui, avinėlio, būdavo sudeginamos ant aukuro ir kildavo dūmais, o dalis avinėlio atitekdavo žmonėms valgyti. Buvo suprantama, kad deginamoji auka kaip malda kyla pas Viešpatį, pagerbia jo didybę, išreiškia padėką, o per aukos dalies valgymą žmonės tarsi susivienydavo su Dievu, išreikšdavo vienybę. Todėl ir mes, priimdami šventąją Komuniją, vienijamės su Dievu – taip Kristus norėjo, tokią tvarką mums paliko. Be abejo, kita vertus, tai sudėtingas dalykas, kai pagalvoji, kaip iki galo jį perprasti. Galų gale mano santykis su šventosiomis Mišiomis, su Eucharistija išreiškia mano santykį su Dievu, su Kristumi. Jeigu negerbiu Mišių ir negerbiu Komunijos, toks ir yra mano santykis. Nežinau, kodėl žmonės taip elgiasi, kad žvejyba yra svarbiau už Mišias; ar net atėję į bažnyčią, būdami kūnu, mintimis skraido po pasaulio reikalus: aha, reikia duonos nupirkti, aha, reikia nušienauti, ten lyg ir šiferis kliba. Mūsų pasaulietiniai rūpesčiai užgožia visą mūsų galvą, širdį, laiką – esame taip užsiėmę žemiškais reikalais, todėl vėl klausimas: kiek tos širdies ir proto lieka Viešpačiui, maldai?

Kaip ten bebūtų, šiandien girdime, kad tai duona, teikianti mums amžinąjį gyvenimą. Todėl kaip svarbu, kad ypač ligoje, mirties akivaizdoje, žmogus neliktų be šventųjų sakramentų, be gyvybės duonos, be šventosios Komunijos. Jau dvejus metus čia būdamas vis primenu, vis kviečiu: saugokite savo artimuosius, kad jie nemirtų be sakramentų, kad mirtų su malda, su Dievo artumu, su gyvybės duona, kad priimtų šventąją Komuniją. Ir patys, numatydami savo gyvenimo pabaigą, viską padarykime, kad neliktume be šventųjų sakramentų. Šiandien ypatingu būdu apmąstome Kristų, kuris mums apsireiškia kaip amžinoji gyvybės duona, Dievo Tėvo duodama duona, teikianti pasauliui gyvybę ir gyvenimą. Todėl viską padarykime, kad pašalintume kliūtis, trukdančias mums su tikėjimu ir meile priimti šventąją Komuniją. Amen.

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *