Sakyta 2026 m. gegužės 10 d., VI Velykų sekmadienis (A metai; Apd 8, 5–8. 14–17; 1 Pt 3, 15–18; Jn 14, 15–21), vidurdienio Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Atsisveikindamas su mokiniais, ruošdamasis juos palikti, Viešpats Jėzus duoda paskutinius pamokymus, nurodymus, įgaliojimus. Ir štai girdime jo pažadą nepalikti jų našlaičiais. Visa žmonija, visa mūsų egzistencija yra našlaičio egzistencija, nes visa žmonija kažkada neteko Dievo, jo artumo, jo šeimos, jo meilės, ir mes visi esame toli nuo jo. Per krikštą vėl tapome įsūnyti ir turėtume jau nebeegzistuoti kaip našlaičiai. Bet, deja, labai daug pakrikštytųjų turi našlaičių psichologiją: jie neturi Dievo Tėvo, neturi meilės jam, neprisimena, nepripažįsta savo ištakų, todėl nežino, iš kur atėjo ir kur eina, gyvena kaip kosminiai ir egzistenciniai našlaičiai. Kas būdinga našlaičio psichologijai? Jis neturi vilties ir neturi tikėjimo. Viena yra turėti savo gimdytojus, patirti jų meilę ir rūpestį, bet kita – pripažinti Dievą Tėvu. Ir, deja, matome, kad tai nėra jau taip akivaizdu ir visuotina. Jėzus mums davė savo brolio ir Dievo vaikų tapatybę ir pašaukė mus gyventi kaip Dievo vaikus, turinčius vaikų nuotaiką.
Turbūt žinote anglų kūrėją Šekspyrą, parašiusį daugybę veikalų, ir prozos, ir poezijos. Jis domėjosi karaliais, kilmingaisiais, garbingaisiais, o paprastų žmonių gyvenimas jam nerūpėjo. Rašė karalių, bajorų, kunigaikščių, visokių kilmingųjų dramas – žinome „Karalių Lyrą“, „Romeo ir Džuljetą“. Tarsi karalių dramos būtų kitokios negu paprastų žmonių dramos. O Dievas, kaip žinome, nėra abejingas, nenusigręžia nė nuo vieno žmogaus. Jeigu jau pradėjome kalbėti apie dramas – visas gyvenimas pažymėtas dramomis, kurių pagrindinė mintis yra netektys. Būti našlaičiu – tai išgyventi netektį; o mes išgyvename visokias netektis, didesnes ir mažesnes, esmines ir ne tokias esmines. Bet čia kalbama apie Dievo netektį, kuri žmogų iš esmės daro kosminiu ir egzistenciniu našlaičiu. Skrendame toje Žemės planetoje per kosmosą, beribę erdvę, nežinia iš kur ir nežinia kur, – tokie tarsi kosminiai keliautojai, našlaičiai kosmonautai. O žiūrint iš egzistencinės pusės, žmogus, netekęs Dievo, nesupranta nei savo kilmės, nei savo esmės, nei savo pašaukimo. Deja, didelė visuomenės dalis pažymėta tokia psichologija. O kai esame našlaičių gauja, kokie mes tarpusavyje broliai ir seserys? Našlaičiai tarpusavyje kovoja, vienas kito nekenčia, nepažįsta vienas kito kaip brolių ir seserų, todėl kabinasi vienas į kitą dantimis, kanopomis, ragais, iltimis. Toks darosi gyvenimas našlaičių gaujos, neturinčios Dievo kaip Tėvo.
Kažkada atsitiktinai man pateko vieno žinomo žmogaus, verslininko, biografija – amerikiečio Hiltono, įkūrusio viešbučių tinklą, pagal jo pavardę ir pavadintą „Hilton“. Jo tėvas turėjo viešbutuką, užsiėmė tuo verslu, ir jis vaikas augo ten pas tėvelį. Vaikystėje jam nudvėsė mylimas ponis, toks mažas miniatiūrinis arkliukas. Vaikui irgi drama, ar ne: kačiukas nudvėsė, šuniukas, ponis. Atėjo verkdamas pas mamą: štai tokia nelaimė, tokia drama, tokia netektis. Pagalvojus – menka netektis, bet vaikui taip atrodo. Mama sako: „Žinai, vaikeli, eik pasimelsti, aptark tą reikalą su Dievu, paklausk Viešpaties Dievo to, ko klausi manęs: kodėl tas ponis nudvėsė. Tu Dievo paklausk, su juo pasišnekėk.“ Ir tas vaikas pasakojo, kad meldėsi ir atėjo ramybė – kaip ten Dievas prabilo tam vaikui į širdį, bet atnešė jam ramybę.
Vėliau tas vaikas paaugo, perėmė tėvo verslą, tvarkėsi viešbutyje. O 1930-aisiais, žinome, Ameriką ištiko baisi ekonominė krizė – tokia neviltis, kad žmonės, netekę vilties, norėdami nusižudyti, šokdavo pro daugiaaukščių langus. Ir jam viskas sugriuvo – bankrotas. Jis vėl eina pas mamą ir klausia: „Ką man daryti, viskas žlugo?“ O mama, kaip kadaise per ponio dramą, taip dabar per bankroto dramą sako: „Vaikeli, klausk šito Viešpaties Dievo, eik maldoje su juo pasišnekėti.“ Ir pasakė jam tokius žodžius: „Atmink: malda ir tikėjimas yra didžiausia investicija į tavo gyvenimą.“ Jis nuėjo į bažnyčią pasimelsti ir ilgainiui nuolat taip darė; išsprendė tą problemą, perėjo krizę, išvystė didžiausią viešbučių tinklą po visą pasaulį. Tai žmogus, kuris be pateisinamos priežasties nė karto neapleido sekmadienio Mišių. Sukaupė didelį kapitalą, prieš mirtį devyniasdešimt penkis procentus atidavė labdaringiems tikslams ir tik penkis procentus paliko vaikams. O jo sūnus iš to nedidelio vėl išvystė didžiulį verslą ir savo ruožtu darė tą patį, ką tėvas: kai turėdavo klausimų, eidavo į maldą, eidavo Dievo pasiklausti.
Be abejo, Viešpats Dievas atsako taip ir tada, kaip ir kada jis nori – negalime jam nurodyti, kaip jis mums atsilieps ir kokius atsakymus duos. Bet esminis dalykas yra tai, kad žmogus elgiasi kaip Dievo vaikas, kaip Dievo kūrinys, mylintis jį ir juo pasitikintis, o ne kaip našlaitis, kuriam, netekusiam vilties ir tikėjimo, belieka iššokti pro langą. Gyvenime vis būna įvairiausių netekčių, įvairiausių didesnių ir mažesnių dramų, bet būtent malda ir tikėjimas yra didžiausia investicija į mūsų gyvenimą, į mūsų ateitį. O kas gi ta investicija užsiima? Todėl ir matome, kas darosi vienišo, pasimetusio, nevilty įstrigusio, tikėjimo neturinčio, nuginkluoto žmogaus elgesyje. Jis yra pasmerktas: belieka tik pykti, nervuotis, pulti visus – ir štai našlaičių kovos verda įvairiausiomis apraiškomis.
Apaštalo laiške randame paraginimą: būkite pasirengę pagrįsti savyje esančią viltį. Kadaise ta motina, paprasta moteris, pasidalijo savo viltimi su sūnumi ir ją pagrindė; sūnus turėjo viltį, todėl gyveno, darbavosi, daug pasiekė. Vėliau jis pats ta viltimi ir tikėjimu pasidalijo su savo vaikais. Taip matome užsidarantį tarsi ratą, tarsi vėrinį: iš vienos širdies tikėjimas, viltis ir meilė uždega kitas širdis. Kaip svarbu, kad tėvai liudytų tikėjimą! O galbūt net pašaliniai, svetimi žmonės: neseniai šventuoju paskelbtas penkiolikos metų jaunuolis Acutis. Jo tėvai irgi buvo netikintys, tikėjimą jis gavo iš auklės. Ir prašom: iš auklės atėjęs tikėjimas uždegė to jaunuolio širdį, o jis savo ruožtu įžiebė savo tėvų tikėjimą. Matome, kaip nuostabiai vieno žmogaus viltis ir tikėjimas plečiasi ir gražiu pavyzdžiu, supratimu, patirtimi užkrečia kitų žmonių širdis – kad nesame našlaičiai, esame Dievo vaikai, jo sukurti, globojami, vedami ir palaikomi.
Baigdamas prisiminiau vieno egzorcisto teiginį. Jis sako: šėtonas per savo nuopuolį pasidarė toks keistas, kad tuo pačiu metu ilgisi Dievo ir jo nekenčia – ir ilgisi, ir nekenčia. Matome, kad ta šėtono psichologija plinta ir mūsų tarpe: žmogus nori grožio, gėrio, meilės, harmonijos, nori ramybės, nori visko, bet nekenčia Dievo, kuris yra viso ko, viso gėrio šaltinis. Kokia keista situacija: ilgimės gėrio, bet nekenčiame gėrio šaltinio. Todėl pas mus taip viskas ir darosi: matome tas bedieves gražuoles, išsipūtusias, pripūstomis visokiomis dalimis, prifarširuotas, prišpakliuotas – lyg ir nori kokio gėrio, bet širdyje Dievo nekenčia. Matome jaunuolį, gražiai pasidabinusį, norintį būti madingą, šaunų – lyg ir siekia kažkokio gėrio, grožio, bet Dievo nekenčia. Šėtoniška egzistencija, kurioje nėra Dievo vaiko tapatybės – iš kur tada viltis? Todėl ir matome: nebeateina į bažnyčią, nebeateina į maldą, todėl šoka pro langą. Tokia jų išeitis, tokie jų gyvenimo rezultatai – nevilties, netikėjimo rezultatai.
Jėzus šiandien mus visus kviečia atgaivinti tikėjimą ir viltį ir nepamiršti svarbiausios gyvenimo ir ateities investicijos – maldos ir tikėjimo. Kalbama ne tik apie šį laikiną gyvenimą, kalbama apie amžinybę: be šios investicijos nėra amžinybės. O tai, kas turi būti norma, tampa išimtimi. Todėl taip viskas ir darosi, todėl visa ta Lietuva su visais savo parametrais – viskas tik prasčiau: žmonės prastesni, valdžia prasta, situacija darosi beviltiška. Ir dabar mums, tikintiesiems, tarp šitos našlaičių visuomenės reikia kažkaip gyventi, nepamesti tikėjimo ir vilties. Šaukimės Šventosios Dvasios, Globėjos, Užtarėjos, Įkvėpėjos ir Vadovės, kuri išsaugos mumyse Viešpaties artumą. Amen.
Parašykite komentarą