Jono Krikštytojo „keiksmažodis“ (II Advento sekmadienis A, vidurdienio Mišios)

Sakyta 2025 m. gruodžio 7 d., II Advento sekmadienis (A metai; Iz 11, 1–10; Rom 15, 4–9; Mt 3, 1–12), vidurdienio Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Advento metu dažnai skaitoma apie pranašą Eliją ir Joną Krikštytoją – tuos du Advento šauklius, kurie ragina taisyti Viešpačiui kelią. Iš tikrųjų tas kelias yra mūsų sąžinės, mūsų širdys; apie tai šiandien girdėjome Evangelijos skaitinyje.

Kadaise, kai dar buvau vaikas, girdėjau vieno kunigo pamokslą, kažkaip įstrigusį į atmintį. Jis sakė: „Mieli žmonės, jei jau keikiatės, nesikeikite rusiškai. Lietuviškai – nieko tokio, nuodėmės nebus: tokie lietuviški keiksmažodžiai, rūtelė žalioji ar panašiai.“ Kažkada, jau suaugęs, vėl lankiausi Leningrade, dabar Sankt Peterburge, užeinu į vieną cerkvę – ir kaip tyčia kunigas sako pamokslą ta pačia tema: „Mieli žmonės, jei keiksitės rusiškai, nuodėmės nebus – nesikeikite mongoliškai.“ Nes visi bjauriausi vadinamieji rusiški keiksmažodžiai, žeminantys motiną, seserį ir taip toliau, atėjo iš mongolų laikų; pasirodo, jų tikrieji keiksmažodžiai, tie stipresni pasakymai, neturi tokio užgaulaus pobūdžio.

Ir šiandien Evangelijoje girdime ne ką kita: Jonas Krikštytojas keikiasi – vadina fariziejus ir sadukiejus angių išperomis. Ar čia keiksmažodis, ar stiprus pasakymas? Net Lietuvių kalbos komisija svarstė, kad kai kurie mūsų keiksmažodžiai neturi net neigiamos reikšmės – tai tiesiog jaustukai ir ištiktukai, išreiškiantys situacijos ir jausmo susidūrimą. Kaip ten bebūtų, tas stiprus Jono įvertinimas atkreipė mūsų dėmesį. Kas tie fariziejai ir sadukiejai? Tai dvi politinės ir religinės partijos, tarpusavyje nesutarusios, valdžiusios tuometinę Izraelio tautą, pasižymėjusios dideliu suktumu, bjaurumu, visur lindimu – sugedę, veidmainiai žmonės. Ir štai jie ateina pas Joną Krikštytoją prie Jordano upės krikštytis. Įdomu, kokiu motyvu – ar paseklioti, ar iš tikrųjų nori atsiversti iš savo blogų darbų? Ir Jonas Krikštytojas juos pavadino: angių išperos, ir jūs čia atslinkote!

Kodėl jis pavartojo tokį išsireiškimą? Žinome, kad Jėzaus gimtinė buvo pusdykumė, ir ten, norint ką nors sėti, išdirbti žemę, pirmiausia reikėjo išnaikinti krūmynus, o tuose krūmynuose tūnojo nuodingos gyvatės – užmiršau jau ir pavadinimą. Tarp kitko, Lietuvoje turime tik vieną nuodingą gyvatę – angį, o žalčiai nėra nuodingi, juos galima ramiai imti į rankas, labai mieli gyvūnėliai. O ten yra kelios nuodingų gyvačių rūšys. Ką ūkininkas darė, norėdamas paruošti dirvą? Kaip ir pas mus kartais padaro – nors dabar už tai galima baudą gauti – uždega tą vietą, tuos krūmynus, žolynus. Ir iš tų krūmų pasipila gyvatės, bėgdamos nuo karščio, nuo ugnies. Bet net ir pabėgusi nuo ugnies gyvatė vis tiek išlieka nuodinga – ji pasislepia kitoje vietoje. Kaip matome, Jonas Krikštytojas kai kuriuos žmones prilygina gyvatei, nes žmogus, pasirodo, irgi gali turėti nuodingą širdį, nuodingą liežuvį, nuodingus poelgius: jis gali kitus nuodyti, kenkti, užgauti, klaidinti. Todėl jis ir panaudojo tokį stiprų palyginimą.

Advento tikslas – atkreipti mūsų dėmesį į mūsų sąžines: kas mes esame, ar nesame pasidarę kaip tos nuodingos gyvatės, ar savo žodžiu, elgesiu, buvimu, darbais nenuodijame ir neklaidiname kitų? Gyvatės savybė ta, kad ji pailga, tarsi landi: sugeba įlįsti į siaurą plyšelį. Žinome kartais kitų žmonių strategiją – prasiskverbti į mūsų mintis, apgauti smulkmenose, suvedžioti sąvokose; visaip klaidinamas žmogus, ir yra tokių gudročių, kurie sugeba taip pasakyti, kad lyg ir teisybę pasakė, bet kai pagalvoji – kažin, ar čia teisybė. Kaip ten bebūtų, mūsų sielų nuodingumas yra tikrai didelis iššūkis. Nuodėmė ir nuodai turi bendrą šaknį: kas nuodėmingas, ilgainiui tampa ir nuodingas. Ir neįmanoma būti nuodėmingam vien tik sau pačiam: ilgainiui mūsų sielų blogumas vis tiek pradeda spinduliuoti, veržtis į aplinką, ir, deja, nuodėmingi žmonės apnuodija santykius, reikalus, visuomenę. Toks yra nuodingas žmogus, kurio sąžinė tapo iškraipyta.

Čia man prisimena vienas šventasis – Ignacas Lojola. Jaunystėje jis buvo ambicingas vyrukas, tarnavo kariuomenėje, galva buvo prikimšta pasaulietinių vertybių. Ne vieną sykį buvo sužeistas kare, ilgai gydėsi, net po kelerius metus; kare jam buvo sulaužyta koja. Kaulas kreivai sugijo – o žinote, kai kaulas kreivai sugyja, atsiranda kreivumas ir išorėje kažkoks gumbas, vaikščioti sunku, gal ir skauda, ir neatrodo tvarkingai. Jau tuomet buvo žinoma, kad kaulą galima vėl sulaužyti ir bandyti teisingai sudėti. Jis paprašė kariuomenės felčerio: sulaužyk man tą kaulą ir sudėk tvarkingai. Nuskausminimo nebuvo – vienintelė priemonė buvo daug vyno išgerti, ir tau gyvam laužo kaulą. Sunki, skausminga operacija. Po šios procedūros Ignacas gulėjo – po tokios operacijos reikia ilgai gyti – ir svarstė, prilygino tą operaciją savo sielai: „Viešpatie, ir mano siela kreiva – sulaužyk mano sielą.“ Bet Viešpats neleido to įvykti, kad būtų sulaužyta jo siela.

Ne tik mūsų kaulai lūžta ir kreivai suauga – būna kreivos ir mūsų sielos. Nuo ko prasideda tas kreivumas? Pirmiausia nuo neteisingos gramatikos, nuo neteisingų prasmių, kai pradedame dalykus vadinti kitais, ne tikraisiais jų vardais, iškraipome sąvokas. Visur pirmasis žingsnis iškraipant sąžinę – neįvardyti reikalo teisingai, meluoti sau ir kitiems, neapibrėžti dalyko taip, koks jis yra. Pavyzdžių prašom. Skausmingas, baisus pavyzdys – žydų tautos genocidas. Hitlerizmo laikais buvo įvesta kalbos tvarka, kalbos taisyklės: negalėjai kalbėti kitaip, negu nurodyta. Tų vargšų žydų tautos žmonių naikinimas buvo vadinamas „galutiniu žydų klausimo sprendimu“, o juos, vežamus į koncentracijos stovyklas, vadino „specialiuoju kroviniu“. O kai žmogų vadini nebe žmogumi, bet „specialiuoju kroviniu“ ar kaip kitaip – tarkime, visuomenės balastu, visuomenės augliu ar vėžiu, – galime žmogų numenkinti iki balasto, krovinio, vėžio ar dar ko. Taip galime pervadinti, visai kitaip įvardyti eilę dalykų, ir tada gaunasi iškrypusi sąžinė, iškrypęs protas, ir jį reikia pataisyti – reikia lūžio.

Štai Adventas mus kviečia susimąstyti apie mūsų sąžines – kokios jos yra. Jono „keiksmažodis“ šiandien – ką jis liečia? Kitus liečia, gal ir mane liečia: angies išpera, esi nuodingas, esi nuodėmingas – pagalvok, ką tai daro su tavimi, su tavo gyvenimu. Taigi, eidami į šio susimąstymo pabaigą, – tikslas vis tas pats: būti teisiems ir tiesiems. Kartais mums kai kas nepatinka, gal esame silpni, gal mums kažkas iš tikrųjų problematiška, bet tiesa jus išlaisvins, pasakė Viešpats Jėzus. O meluodami sau ir kitiems, kreipdami savo sąžines… Jeigu ilgainiui taip nueis visa visuomenė – žinome, kuo visa tai baigėsi. Neseni pavyzdžiai mums rodo: patys galime tapti aukomis tos iškraipytos sąžinės, kuri įsitvirtina visuotinai, kai visi visiems neteisūs, visi visus nuodija, visi visus klaidina. Kristus mus kviečia į teisumą, o Jonas Krikštytojas ruošia mūsų sąžines sutikti jį teisioje sąžinėje. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *