Galva debesyse, kojos ant žemės (Visi Šventieji)

Sakyta per Visų Šventųjų atlaidus 2025 m. lapkričio 2 d. (sekmadienis), rytinės Mišios (Evangelija – Lk 19, 1–10, apie Zachiejų). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Visų Šventųjų iškilmė ir Vėlinės yra diena prie dienos, visiškai čia pat, nes iš dalies turi bendrą prasmę: mes visi sudarome Kristaus Bažnyčią. Kovojanti Bažnyčia žemėje – tai mes, kurie dar kovojame už savo amžinybę, už savo tapatybę. Kenčianti Bažnyčia skaistykloje – tai sielos, kurios dar nepasiekė tobulumo ir turi būti nuskaistintos, ištobulintos. Ir triumfuojanti Bažnyčia danguje – tai šventieji. Su džiaugsmu žvelgiame į tuos, kurie jau danguje – ačiū Dievui, dangus pildosi. Užtariame skaistyklos vėles, bet taip pat meldžiamės vieni už kitus, nes mūsų amžinasis likimas dar sprendžiasi. Šventajame Rašte atrandame Dievo įsaką: „Būkite šventi, nes aš esu šventas.“ Apaštalas Paulius atitaria: „Tokia Dievo valia – jūsų pašventinimas.“ Gyvenime turime daugybę tikslų ir prasmių, bet ar iškeliame šį tikslą – dangų, Dievo artumą, savo šventumą, savo tobulumą?

Šiandien girdėjome Evangelijos ištrauką apie muitininką Zachiejų, kuris taip troško pamatyti Jėzų. Jis ėmėsi gudrybės: numatė, pro kurį medį Jėzus eis, ir, būdamas mažaūgis, įlipo į jį. Jėzus į jį kreipiasi, jis atsiliepia, ir Jėzus užeina pas jį į namus. O visi pyksta: pas nusidėjėlį nuėjo pietauti! Ir Jėzus atsakė: Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas pražuvę. Čia matome, kad iš esmės visi esame kažkaip pažeisti blogio, visi stokojame Dievo garbės, bet atsirandantis nuoširdus ryšys su Jėzumi daro mus šventaisiais. Per tikėjimą, per ryšį su Dievu pamažu tampame šventaisiais. Dievas yra geras, jis yra šventas, jis yra tiesa, jis yra šviesa, ir visi, kas prie jo artėja, tokiais pasidaro. Dievo šventumas mumyse daro mus šventus – nesvarbu, kas būtume, net jei kaip Zachiejus: sukčius, melagis ir apgavikas muitininkas; savo metu tokios jau buvo tos pareigos. Matome, kad Jėzus jį atranda, jis Jėzui atsiliepia, ir Jėzus jį pakeičia.

Kas gi tie šventieji? Kartais atrodo, kad mūsų tarpe tiek mažai pavyzdžių, tų šventųjų, tų gerųjų žmonių, o kartais mums atrodo, kad tie šventieji truputėlį debesimis vaikšto. Bet esmė tokia: reikia tvirtai stovėti ant žemės, bet – ką padarysi – galva turi būti debesyse, turi būti danguje. Tvirtai vaikščiokime žeme, bet galva tebūna debesyse, vaizdžiai kalbant. Esame puikūs, orientuojamės, veikiame pasaulyje, bet mūsų širdis, mūsų mąstymas, mūsų tikslai turi dangišką atspalvį.

Ką galima būtų pasakyti apie šventuosius? Mes esame čia todėl, kad jūs esate. Apie daugelį dalykų galima pasakyti: mes esame todėl, kad jūs esate, jūs esate todėl, kad mes esame. Taigi, mieli šventieji, mes esame todėl, kad jūs esate – mūsų nebūtų, jeigu nebūtų jūsų. Esame tikintys žmonės todėl, kad mūsų tėveliai, mūsų praeitis, mūsų draugai, mus supantys žmonės buvo tikintys: mes esame todėl, kad jūs esate. Šventuosius Bažnyčia mums pateikia kaip pavyzdį, kad imtume iš jų gerą pavyzdį. Galbūt niekada nereikėtų sudievinti ir labai išaukštinti žmogaus, kuris dar nebaigė savo gyvenimo užduoties. Vis dėlto žvelgiame į tuos, kurie jau baigė gyvenimą, ir iš jų mokomės, nes šios žemės keleivio gyvenimo kelias dar visaip gali pakrypti. Kiek kartais būna atrodžiusių autoritetų, šventųjų, kurie ima ir nupuola – o šventieji jau parodė ir įrodė savo. Kaip juokaujama: pinigus skaičiuojame ne prieš įeidami į kazino, o išeidami. Įeidamas gali būti turtuolis, o išėjęs – visiškai prasilošęs. Taip ir su mūsų gyvenimu: žiūrime į tuos, kurie gyvenimą jau baigė ir išliko ištikimi.

Todėl štai pavyzdys. Žmogus toks yra: jis ima pavyzdį, greitai užsikrečia pavyzdžiu. Ir matome, kad labai daug negatyvių pavyzdžių – blogi pavyzdžiai nuolat atakuoja mūsų sąmonę, mūsų ausis ir akis. Pažiūrėkite, ką gauname iš žiniasklaidos: nuolat srūva papiktinimų, blogų pavyzdžių srovė. Galbūt ir visuomenėje pilna visokių blogų pavyzdžių, ir mes tada teisinamės: „Visi taip daro.“ Minutėlę: jei visi taip daro, tai nereiškia, kad ir aš taip turiu daryti. Kokį pavyzdį imu? Žvelk į kilnius žmones, žvelk į tuos, kurie perėjo gyvenimą garbingai, žvelk į šventuosius. Neretai žmogus praranda tikėjimą todėl, kad visą laiką žiūri į blogus dalykus ir apie juos mąsto, ima pavyzdį iš blogųjų, iš netikinčiųjų – ir tada suabejoja, atšąla. Bet negali visą laiką maitintis blogais pavyzdžiais. Kaip svarbu mums, gyviesiems, mums, krikščionims, kartkartėmis atsiversti šventųjų biografijas, pasižiūrėti: jos unikalios, nepakartojamos, nėra vienos formulės. Kiekvienas esame labai individualus, ir mūsų kelias į šventumą taip pat nepakartojamas. Todėl kartais reikėtų labiau domėtis gerais dalykais, mąstyti apie gerus dalykus, nes blogus dalykus matome nuolat, jie nuolat mus nuvilia ir savotiškai nublokšia ne į pačią geriausią būklę. Šventųjų, dorų tikinčiųjų, kilnių žmonių gyvenimo pavyzdžiai – kaip jie reikalingi! Kadangi jie yra, todėl ir mes esame; jeigu jų nebebūtų, nebebūtų ir mūsų – būtume visai kitose pozicijose. O tai, kad visi taip daro, nereiškia, kad tai tiesa. Tiesa yra Dievo dovana, tiesa ateina iš Dievo, gėris ateina iš Dievo. Žmonės gali turėti daugiau ar mažiau tiesos ir gėrio, bet kartais jie prasilenkia su viskuo, kas šventa.

Kai prieš daugelį metų – jau daugiau kaip prieš trisdešimt – stojau į seminariją, vienas senas kunigas man sakė: „Vaikeli, eik nesidairydamas į šonus, visada žiūrėk į priekį, žiūrėk į Kristų.“ Tie žodžiai lieka aktualūs iki šios dienos. Jeigu pradėsi žiūrėti į šonus – čia vienas taip padarė, čia kitas taip padarė – ir užstrigsi. Net ir į save patį žiūrėdamas nusivili, bet kai žiūri tiesiai į priekį, į Kristų, tada viską supranti ir žinai, kad nereikia per daug kreipti dėmesio į tai, kas yra šalia. Kažkada teko būti ir dėstytoju. Būdavo tokių atvejų: studentas rašo magistro ar bakalauro darbą, jam nesiseka, jis išsigandęs, nežino, ką daryti. Klausiu: „Kame bėda? Šaltinių nerandi, laiko neturi? Kodėl tau nesiseka, kodėl taip vėluoji?“ Ir vienas pasakė: „Pasirodo, didžiausias sunkumas šiame procese esu aš pats. Aš pats esu didžiausia kliūtis.“ Neretai ir daugelyje kitų gyvenimo sričių pamatome: ką čia kitus kaltinti – aš esu didžiausia problema pats sau. Aš nesugebu, savyje atrandu kažkokį stabdį, trukdį; kliūtys yra manyje, ne kituose. Taip yra ir mūsų šventumo kelyje: didžiausios kliūtys esame patys sau.

Šiandien pagerbiame didžiausią būrį – nesuskaičiuojamą šventųjų minią danguje – ir džiaugiamės ja. Visos sielos, kurios yra danguje, yra šventos, pašventintos. Tad ir mes atminkime, nepamirškime, kad neprarastume tokio didelio pažado ir dėl smulkmenų, dėl laikinų, antraeilių dalykų nepamestume pagrindinio tikslo. Mokykimės rikiuoti gėrius ir tikslus pagal svarbą ir matyti, kas už ką svarbiau. Galų gale matome, kad didžiausias nuostolis būtų prarasti amžinybę, tikėjimą, prarasti šventumą. Todėl, kaip Zachiejus sutiko Jėzų ir jo gyvenimas persikeitė, taip ir mes rūpinkimės tikėjimu. Viename iš savo laiškų, jau sėdėdamas kalėjime, apaštalas Paulius parašė: dėkoju Dievui, kad išsaugojau tikėjimą. Jis nedėkoja už savo pasiekimus, už kažkokius žemiškus dalykus: „Dėkoju Dievui, kad išsaugojau tikėjimą“ – sėdėdamas kalėjime, sunkiose sąlygose, tąsomas, tardomas, nepritekliuje, tarp įvairaus plauko nusikaltėlių. Jis dėkoja Dievui, kad, nepaisant visko, kas gyvenime buvo, neprarado tikėjimo. Nors esame nusidėjėliai, nebūkime bedieviai. Jei turime tikėjimą, viską nugalėsime, peržengsime visus blogio barjerus ir, nepaisant visko, eisime į priekį. Todėl džiaukimės ne vien tuo, kad gyvenime pasiekėme kažką laikino, bet kiekviename etape susimąstykime: ar išsaugojau tikėjimą į Dievą, ar išsaugojau ryšį su juo? Nes iš to ryšio, iš tikėjimo plūsta šventumas, ateina amžinybė ir išaukštinimas. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *