Sakyta 2025 m. rugsėjo 28 d., XXVI eilinis sekmadienis (C metai; Am 6, 1a. 4–7; 1 Tim 6, 11–16; Lk 16, 19–31), vidurdienio Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šiandien girdėti Šventojo Rašto žodžiai mums nurodo, kokiuose kontrastuose gali atsidurti visuomenė. Štai vieni be galo, be proto turtingi lėbauja, dienas leidžia žemiškose linksmybėse, o kiti, vargšai, votimis aptekę, miršta iš bado, nugriuvę prie turtuolių vartų. Kitas paradoksas, kurį šiandien girdime, – Lozorius, vardas to vargšo, kuriam nepasigailėta net trupinių nuo turtuolio stalo. Pilnas jo vardas – Eleazaras, sutrumpintai Lozorius, ir jis reiškia „Dievas padeda“. Kaip taip gali būti: žmogus miršta, o jo vardas – „Dievas jam padeda“? Kaip gi čia jam Dievas padeda, jeigu jis tokios būklės? Kiti sako: turtuoliams padeda. Savotiškai kyla priekaištas ir Viešpačiui: kurgi, Dieve, tavo teisingumas? O Dievo teisingumą, kaip matome, nusveria Dievo kantrybė, jo gailestingumas: jis kantrus nusidėjėliams. Bet vis tiek ateina diena, teismo diena, ir vėl paradoksai: turtuolis eina į pragarą, o šitas vargšas angelų nunešamas į Abraomo prieglobstį, kur gavo paguodą, ramybę, visa, ko reikia garbingam, pilnutiniam žmogaus gyvenimui.
Tai kaip gi čia dabar viskas yra? Šios dienos Evangelija mus moko ir įspėja. Dažnas trokšta būti turtingas, bet nepagalvoja: o koks tapčiau, būdamas turtingas? Kas su manimi pasidarytų, jeigu tapčiau turtingas, jeigu visko turėčiau apstu? Iškyla pavojus: ne tik obuoliais apsunkusi obelis pradeda lūžti – ir turtingas žmogus, turėdamas daug turto, pradeda lūžti: turtas pradeda laužyti jo sąžinę, jo žmogiškumą, žmogus tampa nejautrus. Yra tokia lotyniška sentencija: plenus venter non orat libenter – sotus, pilnas pilvas nelabai noriai meldžiasi. Bet tai ne tik apie maldą: žmogus, apsunkęs žemiškais džiaugsmais, pramogomis, patogumais, galų gale praranda dvasinį jautrumą – jis labiau kūniškas negu dvasiškas. Šventasis Tomas Akvinietis, bandydamas trumpai apibrėžti, kas yra žmogus, sakė: žmogus yra protingas gyvūnas. Pagal kūną tikrai priklausome gyvūnų pasauliui, bet žmogus yra protingoji siela, įsikūnijusi tame kūne. Tai kas jis labiau – gyvūnas ar protingas? Mūsų gyvenime nuolat vyksta ta kova: kas aš labiau, pagal Tomo Akviniečio apibrėžimą, – protingas ar gyvūnas?
Užkietėja ne tik cementas – mūsų sielos taip pat gali užkietėti blogyje. Baisi padėtis, apie kurią skaitome: dvasiškai degradavusio žmogaus būklė. Jis užkietėjęs savo širdyje, jis nemato vargšų, nieko nebeužjaučia. Kokia yra velnio moralė? Pirmiausia – jam nieko negaila; antra – jam viskas vienodai, viskas tas pats; trečia – jis viskam abejingas, jam niekas nerūpi, nerūpi niekieno gerovė. Ta velnio moralė gali apvaldyti ir žmogų. Neretai matome, kaip ji apvaldo gobšų turtuolį: jam nieko negaila, jis pasidaro viskam abejingas. Trokštame gerovės, trokštame turtų, bet nepagalvojame: o ką turtai su manimi padarys? Ar atlaikysiu turtingumo išbandymą, ar neprarasiu žmogiškumo, ar netapsiu pasipūtęs, susireikšminęs? Savo metu teko steigti Marijos radiją, tokią katalikišką radijo stotį, ir tuomet supratau vieną dalyką: visi šventi, geri darbai daromi paprastų žmonių prisidėjimu. Iš turtingųjų, jeigu ko nori, tik problemų susilauksi.
Todėl istorija apie Lozorių nėra apie tai, kas kažkada seniai kažkam buvo nežinia kur. Tai istorija apie mus, apie dabartinius žmones. Iš to pasakojimo girdime, kokia radikali permaina: tie, kurie pasidžiaugė šiame pasaulyje, staiga eina į amžiną kančią. O kas tau draudė taip gyventi, kad ir tau būtų džiaugsmas, ir kitiems džiaugsmas, ir dar amžinas džiaugsmas? Trigubai išloštum. Bet kadangi matei tik save – va, prašau, visko netekai. Pasirodo, tas turtuolis turėjo dar penkis brolius, gyvenančius taip pat kaip jis, lėbautojus, turbūt irgi kietos širdies: „Siųsk jiems pranešti, kad ir jie išvengtų šitos kančios, į kurią aš patekau.“ Iš viso šeši broliai. Jeigu jie būtų priėmę Lozorių kaip septintą brolį, visi septyni būtų nuėję į dangų. Šioje situacijoje Lozorius-Eleazaras, kurio vardas reiškia „Dievas gelbsti, Dievas padeda“, būtų išgelbėjęs juos visus: jie būtų išgelbėję vargšą Lozorių savo gailestingumu, o per tai Lozorius būtų išgelbėjęs jų žmogiškumą ir, kaip sakant, jų amžinąjį likimą. Todėl ir mes kartais turime pagalvoti: ar neturiu savo gyvenime vieno kito Lozoriaus? Mums atrodo, kad mes jam padėsime, o iš tikrųjų jis mus išgelbės – išgelbės mūsų žmogiškumą, mūsų išganymą, taps mūsų tilteliu per tą prarają iš pragaro į dangų.
Be abejo, liūdina tas faktas, kad ne tik cementas užkietėja – užkietėja žmonių širdys: užkietėja kitų vargui, tampa nejautrios teisingumui, nejautrios Dievui; širdys nenori melstis, nes sočios. Reikia tai įvardyti: yra užkietėjusių bedievių, užkietėjusių egoistų, užkietėjusių tinginių, užkietėjusių smurtininkų, užkietėjusių gobšuolių – kiek daug turime užkietėjusių širdžių pavyzdžių! Ir žmogus galvoja: senatvėje pasikeisiu. Kaip sunku tada tą užkietėjusią širdį keisti! Kiek tada reikia maldos, kiek atgailos, kiek gerų darbų, kad įveiktum savo kietą širdį. Deja, kitąsyk matome, kad ir dabar gyvename iš esmės sočioje, abejingoje visuomenėje. Vėl įsigali velnio moralė: nieko negaila, niekas nerūpi, viskam abejingi ir niekam nieko gero nenori. Ta velnio moralė paliečia ne tik visuomenės gyvenimą, bet ir parapijos gyvenimą, šeimų gyvenimus, todėl gyventi darosi vis sunkiau.
Bet Viešpats savo gailestingumu kantrus. Matėme, kad leido Lozoriui gyvenimo pabaigos sulaukti kančiose, bet atlygino jam amžina laime. Viešpats kantriai davė šitam turtuoliui šansą iki paskutinės akimirkos, o jis jo neišnaudojo, todėl prarado viską. Mes išsirinkime vidurio kelią, nebūkime kraštutiniai: neduok Dieve žmogui papulti į visišką skurdą ir neduok Dieve būti labai turtingam. Pagal krikščionišką moralę būti labai turtingam yra nuodėminga. Pažiūrėkime mūsų tėvynėje: kiek labai turtingų yra dosnūs? Girdime, kad štai kur ten, Radviliškio rajone, Rokonyse, ūkininkas pastatė bažnyčią, remia visokius gerus darbus; girdime, kad „Teltonikos“ vadovas Paukštys dvi ar tris bažnyčias pastatė, dalį turto žarsto visiems geriems reikalams. Bet tai vienetai, galima suskaičiuoti. Taigi mums visiems yra pavojus, ir reikia budėti, kad neužkietėtų širdis, nepasidarytų cementinė, kad neįsitvirtintų mumyse velnio moralė, paneigianti teisingumą, meilę, brolybę, paneigianti mūsų žmogiškąjį orumą.
Pabaigai atkreipkime dėmesį: Kristus nemini turtuolio vardo. Toks žmogus, toks jo gyvenimas neturi vardo – neturi jokios prasmės, vertės ir orumo. O tas vargšas Lozorius, nors miršta iš bado, aptekęs žaizdomis, turi vardą. Kristus jį vadina vardu: jis turi orumą. Jis buvo vargšas, bet tikėjo Dievu iki galo – net ir turėdamas tokį sunkų gyvenimą, jis turi orumą. Štai kas pasidaro su mumis: prarandame žmogišką vardą, prarandame vardą visai amžinybei. Ir yra tas, kuris išsaugo savo vardą ne tik šiame pasaulyje, bet ir amžinybėje.
Parašykite komentarą