Rūgščios vynuogės (XXVII eilinis sekmadienis A)

Sakyta 2023 m. spalio 8 d., XXVII eilinis sekmadienis (A metai; Iz 5, 1–7; Fil 4, 6–9; Mt 21, 33–43), 10 val. Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Šiandien girdėjome pasakojimo apie vynuogyną, kuris tęsėsi kelis sekmadienius, tąsą. Suprantame, kad kalbama apie tą vynuogyną, kuris yra žmonės – Dievo sukurtieji žmonės, tai mes, – ir apie šį pasaulį, apie mūsų gyvenimą. Praeitą sekmadienį girdėjome, kad Viešpats kviečia mus darbuotis savajame vynuogyne: vienas pasakė „gerai, Viešpatie, einu“, ir nenuėjo, kitas pasakė „nenoriu“, bet paskui nuėjo. Ir dar kitų tokių palyginimų girdėjome praėjusiais sekmadieniais.

Lietuva šiais metais jau įrašyta į vynuogių auginimo kraštus. Klimatas šyla, ir mūsų žmonės, auginantys vynuoges, jau gali gauti ES paramą už vynuogynų auginimą. Ką gi, jeigu klimatas taip ir toliau šils, gal pas mus atsiras ir kitų egzotinių dalykų iš šiltų kraštų. Štai Kaune jau auga palmės ir sugeba išbūti žiemą – prie Aleksoto tilto jas galima pravažiuoti. Gal ir gerai: šilčiau gyvensime, mažiau kūrensime. Bet vis dėlto grįžkime prie vynuogyno minties.

Šventasis Raštas mus moko, kad žmogus negali būti bergždžias, nenaudingas. Kiekvienas iš mūsų turime būti kažkuo naudingi savo šeimai, savo šaliai. Todėl žmogus turi stengtis būti naudingas, turi kažkuo pasitarnauti ir kitiems. Šeštajame amžiuje tarp vienuolių buvo įsivyravęs toks manymas, kad vienuoliams užtenka melstis ir daugiau nieko nereikia rūpintis. Bet šventasis Benediktas pasakė: ne, mieli broliai, neužtenka melstis – turime būti vienas kitam naudingi, turime vienas kitam padėti ir nešti gerų vaisių. Žmogui būti nenaudingam kitam žmogui yra sunku. Pavyzdžiui, išeidamas į pensiją jis pasijunta tarsi nebereikalingas, nebenaudingas visuomenei ir gali susirgti depresija. O kiti iš tikrųjų net nesistengia, net negalvoja, kad turėtų būti naudingi kitiems, ir abejingai į viską žiūri. Bet šiandien girdėjome pasakojimą, kad žmogus turi nešti gerus vaisius, iš jo turi sklisti gėris, jis turi kažką gera daryti kitiems, visuomenei. Negali būti vien tik parazitas, kaip liaudyje sakome, arba paprasčiausiai niekuo nesirūpinti. Žmogus turi būti naudingas, turi nešti gėrį. Tai tokia aiški taisyklė gyvenime. Todėl ir mūsų pedagogika, sveika pedagogika, vaikų auklėjimas nukreiptas į tai, kad vaikai nuo pat mažų dienų stengtųsi dalyvauti šeimos gyvenime, ne vien tik imti, bet pamažu ir duoti. Juk yra mūsų gyvenime toks laikotarpis – nieko nepadarysi: kol kūdikėlis, kol mažas vaikelis, jis tik priima, tik gauna. Bet paskui tėveliai bijo, kad neišaugtų egoistas, savanaudis, ir jau moko: padėkok, pasakyk „ačiū“. Jeigu jau sugebi gražiai pasistatyti batukus – pasistatyk gražiai, padėk juos čia. Pamažu moko pakloti lovą – tai ir paklok. Jau sugebi išnešti šiukšles, padėti mamai – tai ir padėk. Taigi protinga pedagogika stengiasi, kad žmogus iš tikrųjų neštų į pasaulį gėrį.

Bet girdime, kad yra ir kitokių atvejų. Evangelija ir Šventasis Raštas mums neleidžia pamiršti, kad viskas yra Dievo nuosavybė, viskas priklauso Dievui – ir šis pasaulis, ir mes patys, ir mūsų gyvenimai; mes tik laikini valdytojai. Viešpats kiekvienam patikėjo kažkokią sritį, davė kažkokią nuosavybę, ir turime atsakingai elgtis, kad iš to kiltų gėris. Bet žmogus, ypač šiais laikais, sako: tai aš esu Dievas. Atmeta Viešpatį ir įsivaizduoja esąs mažasis žemės dievas. Ypač tokį susireikšminimą pastebime – nekalbu apie visus – jaunų žmonių tarpe. Tikrai yra nuostabių mūsų jaunų žmonių, bet yra tokių, kuriems atrodo, kad jie yra šio pasaulio dievai. Jie nesiskaito su tradicija, su papročiais, negerbia vyresniųjų. Štai dabar Lietuvą valdo partija, kurią galime pavadinti „jaunimas prieš Lietuvą“. Jaunimas nori įvesti tokius dalykus kaip, sakykime, narkotikų legalizavimas ar nerimtas gyvenimo būdas, ar dar kažką. Taigi matome, deja, kad kartais žmogui gali susidaryti įspūdis: Dievo nėra, tai jis dievas. Ir Evangelija mums apie tai pasakoja: užuot buvęs atskaitingas Viešpačiui, žmogus įsivaizduoja, kad jis šiame pasaulyje ponas ir jam nereikia nieko klausyti, su niekuo derintis. Todėl matome: kai žmogus pradeda savivaliauti, nesiskaityti, niekam neatsiskaito, tada ir gamtos griovimas, ir klimato problemos, visuotinis užterštumas – galbūt Lietuvoje to dar nelabai jaučiame, – ir savo gyvenimo išvaistymas: jėgų, sveikatos, galimybių išleidimas niekais. Ir matome: jeigu kas primena, kad, žmogau, tu nesi šio pasaulio dievas, kad turi pripažinti aukštesnį autoritetą virš savęs, jis supyksta: kodėl čia mums moralizuoja? Jis nenori priimti minties, kad žmogus turi turėti omenyje Viešpatį Dievą ir jam atsiskaityti – ir dabar, ir ateityje, ir paskutinę mūsų gyvenimo dieną, kai stosime į jo teismą.

Taigi Jėzus čia kalba ne tik apie savo tautą – kalba ir apie mus, kad netaptume tomis rūgščiomis vynuogėmis. Juk lietuvių kalba kartais gražiai perteikia prasmę: nuodas ir nuodėmė – turi vieną šaknį. Kiek žmogus gali sau leisti būti nuodėmingas? Kuo labiau žmogus nuodėmingas, tuo labiau jis nuodingas savo aplinkai, ypač savo šeimoje. Todėl negalime sau leisti būti rūgščiomis vynuogėmis. Nuodėmingas žmogus tampa ta rūgščia vynuoge – na, ką su ja daryti, kur ji tinka? Jis neneša gerų vaisių, su juo vien problemos, jis kelia problemas, jo gyvenimas – chaosas, jo širdyje ir jo reikaluose atsiveria kažkokie pragaro vartai. Todėl ir Dievo įsakymai mums primena: negali būti nuodėmingas, privalai stengtis būti teisus žmogus, gyventi gėriu, gyventi teisybėje, laikytis Dievo įsakymų. Jeigu visi būsime nuodėmingi, kas pasidarys? Kils paprasčiausiai neapykanta, kils tarpusavio nesusipratimai. Vokietis sako: Dievo įsakymai nebegalioja, jų galiojimo laikas pasibaigė. Gerai, išmeskime Dievo įsakymus – kaip gyvensime?

Ką gi dabar padarysi: Viešpats žvelgia į kiekvieną iš mūsų ir klausia: kokius vaisius neši, kuo tu spinduliuoji, kokia tu vynuogė? Ar galime pasakyti apie save, kad nesu rūgšti vynuogė ar, dar blogiau, nuodingas elementas savo aplinkoje – savo bendravimu, savo elgesiu, savo gyvenimo būdu? Antai kokia neviltis sodininkui, kuris pasodino, atrodo, gerus medžius, investavo, apkaupė medžius, tręšė, prižiūrėjo, ravėjo, aptvėrė, kad žvėrys nenugraužtų. O atėjus metui vaisių nėra arba tie vaisiai visiškai niekam tikę. Ką daro sodininkas? Kerta lauk visus tuos medžius. Taigi matome, kad ir Viešpats taip sako: jeigu nebūsime jo gerasis sodas, nešantis gerus vaisius, paprasčiausiai, kaip čia vaizdžiai sakoma, žvėrys ištryps, usnys apaugs tą sodą – jis paprasčiausiai sulaukėjęs liks. Todėl nuolat stenkimės dėl savo gyvenimo, kad jis nebūtų laukinis sodas ir kad mes patys nebūtume laukiniai medžiai, nešantys rūgščius vaisius. Stenkimės laikytis aukščiausios kultūros, gyventi šviesiai ir būkime atsakingi už tai, kokius vaisius nešame, kokiais vaisiais kitus apdalijame. Ir mūsų tauta, ir mūsų parapija – kaip sodas. Pažiūrėkime: visur, kur tik esame, esame tarsi sodas. Ir mūsų šeima yra sodas: kokie medžiai auga, kokie vaisiai bręsta? Ir ar galų gale jis neliks laukinis, ištryptas, apleistas sodas, nes nėra kam darbuotis, išlaikyti tą sodą, stengtis dėl gėrio, dėl gerų vaisių?

Todėl, Evangelijos žodžių pamokyti, prisiminkime, kad Viešpats yra mūsų sodininkas, o mes esame jo tarnai. Ir atiduokime Viešpačiui tai, kas jam priklauso: padėką, teisingumą, dorybę, gėrį, savo maldą – tai iš mūsų priklauso Viešpačiui. Ir vienas kitą stiprinkime, būkime naudingi, neškime vienas kitam gėrį, neleiskime, kad taptume laukiniais medžiais, nešančiais rūgščius, nuodingus vaisius. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *