Sakyta 2023 m. liepos 2 d., XIII eilinis sekmadienis (A metai), 11 val. Mišios, matyt, svečiuojantis JAV („ypač Amerikoje“). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Girdėjome Senojo Testamento knygos pasakojimą apie svetimšalę moterį, kuri atpažino pranašą ir parodė jam atvirą širdį: priėmė jį gyventi pas save, kai tautiečiai, savieji, jo nepriėmė ir dargi persekiojo. Netgi įrengė jam atskirą kambarį, kad bet kada užėjęs galėtų apsistoti. Be abejo, pranašas jautė dėkingumą ir norėjo jai kuo nors atsilyginti, klausė, ko jai trūksta. O jos šeima, santuoka buvo be vaikų – ir ji vėliau pagimdė sūnų. Ir, kaip skaitome toje Antrojoje Karalių knygoje, tas sūnus vėl buvo miręs, ir vėl pranašas jį atgaivino. Taigi, kaip matome, ji per pranašą patyrė tarsi dvigubą Dievo malonę už tai, kad priėmė, globojo, gerbė pranašą, Viešpaties pasiuntinį: ne tik gavo vaiką, bet paskui, jį praradusi, ir vėl atgavo. Tą mintį toliau tęsdamas Evangelijoje Jėzus sako, kad kas padeda jo mokiniams, kas padeda pranašui, tas gauna ir jų dalį, ir jų nuopelnus, ir jų užmokestį. Čia išvystyta mintis, kad turime pasitikėti Viešpačiu ir daryti gerus darbus kitiems žmonėms.
Be abejo, čia girdime ir tokius drastiškus Jėzaus žodžius: kas myli tėvą ar motiną, vaikus labiau negu mane, tas manęs nevertas. Biblijoje randame įsakymą mylėti, ypač savo artimuosius. Ir, sakytume, iš pirmo žvilgsnio Jėzus lyg nori laužyti šį įsakymą, sakydamas, kad negali mylėti kito žmogaus – net jeigu jis tau labai artimas – labiau negu Dievo. Šventasis Augustinas kažkada yra sakęs: jei Dievas yra pirmoje vietoje, tai paskui ir viskas yra savo vietoje – viskas klostosi tvarkingai. Iš tikrųjų tikėjimas netgi labai praktiškai įtakoja santuokinį gyvenimą. Štai kai kuriose šeimose tenka matyti, kad tų namų dievukas yra vaikas: ant sienų iškabintos nuotraukos – kryželio galbūt nerasi, bet visuose kambariuose nuotraukos: vaikas, kūdikėlis iš visų pusių, netgi nuoga užpakaliuku nuotrauka pakabinta ant sienos. Taigi tas namų dievukas vaikas lepinamas, pupinamas, mylimas, vaikiukas didesnis, mažesnis, o paskui paaiškėja, kad tas namų dievukas turi blogą charakterį, kad visus ima gąsdinti, visiems pradeda įkyrėti, tampa žiaurus, negailestingas. Ten, kur nelieka Viešpaties įsakymų ir pedagogikos, kur vadovaujamės savo suvokimu, matome pavojų sudievinti savo vaiką. Vaikas – Dievo dovana, bet jis turi turėti savo vietą šeimoje. Yra toks posakis: jaunas esi – vietą žinok, pasenai – savo vietą žinok, pasigėrei – irgi savo vietą žinok. Todėl mes mylime savo artimuosius, bet kiekvienas žinome savo vietą ir žinome, kokia turi būti vaikų vieta. Jie negali tapti šeimos dievukais, kuriems viskas paaukojama, viskas atiduodama, kuriems visa, kas geriausia, o jie tuo tarpu tampa patys blogiausi. Jeigu nėra Dievo širdyje, jeigu neišpažįstame Dievo, tuomet iškrypsta ir santykis su sutuoktiniu.
Įdomu, kad skyrybos ypač vyrauja ten, kur pritrūksta tikėjimo. Statistika rodo, kad 80 procentų skyrybų vyksta netikinčiose šeimose ir tik 20 procentų – tikinčiose. Be abejo, yra pagrįstų priežasčių, kodėl žmonės turi atsiskirti su sutuoktiniu, yra tikrai skaudžių atvejų. Bet kodėl tikinčiose šeimose mažiau skyrybų? Todėl, kad jie supranta, jog vienintelis tobulasis yra Dievas, o mano sutuoktinis nėra tobulas – belieka jį priimti, toleruoti, iškęsti. O kai žmogaus širdyje nėra Dievo, tada jis dievina tą kitą asmenį, ir tada atsiranda toks tarsi neišsakytas priekaištas: o kodėl tu toks netobulas? Aš tikėjausi, kad tu būsi tobulas, ir aš tavimi nusivyliau – pasirodo, tu niekam tikęs. Nes žmogus, jeigu netiki Dievu, tada tiki bet kuo, per daug vilčių deda į kitą žmogų ir tada labai nusivilia, o tikintis žmogus supranta: ką gi, esame netobuli, tik vienas Dievas tobulas.
Kaip ten bebūtų: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka manimi, tas nevertas manęs.“ Be abejo, matome, kad meilė nėra seilė. Meilė kartais yra tai, ką iškentėjai: kuo daugiau meilės, tuo kartais didėja ir kančia. Meilė – tas žodis šiais laikais toks nuvalkiotas, kad jau net reikia išsigalvoti kokį kitą žodį, nes meilė šiais laikais reiškia viską, tik ne pačią meilę. Todėl Dievas mums duoda meilės standartą, ir tame apibrėžime glūdi kažkoks procentas kančios. Jeigu tikrai nori mylėti, turi norėti ir apsispręsti taip pat ir kentėti – dėl savo artimųjų, dėl savo tautos, tėvynės, dėl idealų. Netgi patys kūrėjai, menininkai, tie, kas susiję su kūryba, sako, kad be kančios neįmanoma nieko sukurti, nieko pasiekti. Neišvengiamai kai kurie dalykai iš mūsų pareikalauja ir pastangų, ir kažkokios įtampos.
Turbūt jums pažįstamas instrumentas smuikas. Smuikas turi įvairių stygų, įvairiai suderintų, skirtų įvairioms natoms. Ir štai pasakojama apie kažkokį muzikantą, atlikėją – dabar neatsimenu pavardės, – kuriam begrojant nutrūko stygos: viena paskui kitą, beliko tik viena styga. Ir jis sugebėjo ant tos stygos taip atlikti kūrinį, kad niekas nesuprato, jog nutrūko kitos stygos. Taip ir mūsų gyvenime, pamanykite, kas darosi: gyvenimas sudarytas tarsi iš įvairių dalykų, iš įvairių garsų – tarsi smuikas, – ir gyvenime neišeina groti vien ant vienos natos, yra įvairių natų. Bet štai atsitinka, kad nutrūksta stygos. Kas tai gali būti? Netenkame artimo žmogaus; galbūt įvyko bankrotas, galbūt atsirado kažkokia liga, galbūt netekome kažko svarbaus. Įvairių turime tų netekčių: gyvenimo stygos laikas nuo laiko trūkinėja. Ir štai, neduok Dieve, lieka vienintelė styga – ir bandyk sugroti gražią, sudėtingą gyvenimo melodiją. Pasirodo, kai visos kitos stygos nutrūksta, lieka bent ta vienintelė, kuri vadinasi sol – Soli Deo, vienam Dievui skambanti styga: mano tikėjimas, mano pasitikėjimas, mano tvirtybė Dieve. Jeigu šita, tikėjimo, styga dar išlieka, net ir visoms kitoms nutrūkus, aš dar galiu skambėti ir savo širdyje, ir gyvenime.
Taigi dėl tos kančios: mes kančios nepropaguojame, bet ji neišvengiama, nieko nepadarysi; kaip sakoma, kur bedėsi, visur tave lydės kančia, visur sutiks kažkokie nepatogumai, kažkokios problemos. Todėl mes kančios nešloviname, kančios nelinkime, bet matome, kad kartais kančia mus aplanko. Ką galime patarti kenčiančiam? Afrikiečiai turi tokį posakį: negražu žvelgti į ašarojančias akis. Ką jie turėjo omenyje? Be abejo, kad sudėtinga žvelgti į kenčiančio žmogaus širdies gelmę – ne visada gali suprasti, kas darosi. Bet vis dėlto matome, kad kančia žmones vienija, kančia žmones brandina, kančia duoda ir tam tikrų pamokų. Yra toks paradoksas: nelaimėje – laimė. Kaip gali būti laimė nelaimėje? Bet gyvenime neretai būna, kad kančioje kažką atradome, kančia mus išgelbėjo, kančioje radosi naujas sprendimas, nauji keliai. Ir apie lietuvius, lietuvių tautą sakoma, kad jau nuo senų laikų, nuo Mindaugo laikų, ją vienija kalavijas, ją vienija bėdos ir nelaimės. Kai viskas gerai, visi išsisklaidę, sunku ką subūrti, o kai kokia bėda, iššūkis – visi susivienija. Vėlgi matome, kad kančia yra kažkas, kas mus vienija, verčia vienas kitam padėti, glaustis vienas prie kito, kad būtume stipresni ir saugesni.
Kalbama, kad, kai mums viskas gerai, kai mums linksma, kai esame labai laimingi, Dievo balsą girdime tarsi pašnibždomis. Švenčiame gyvenimą, visko pas mus daug, viskas nuostabu, ir Dievo balsas kažkur pradingsta tarp mūsų džiaugsmų – esame iš dalies apkurtę, ir tada mums atrodo, kad Dievas šnabžda. O kai yra kančia, mums atrodo, kad Dievas šaukia, ir mes išsigandę sakome: Dieve, kodėl tu ant mūsų šauki? Bet kaip kartais žmogus, kaip šeimose būna? Būna nuostabių šeimų: užteko tėčiui reikšmingu žvilgsniu pažiūrėti į vaikus, ir vaikai suprato, nereikėjo nieko jiems aiškinti. Žmona susižvelgia su vyru, akimis susižiūri, iškart vienas kitą supranta, ir nereikia sakyti žodžių. O yra šeimų, kur vyksta riksmas, ir, kol nerėkia, tol vienas kito nesupranta. Panašiai darosi ir platesniame gyvenime: kol nekenčiame, nenorime girdėti; kančia mus priverčia išgirsti. Ir kokios tai gali būti įvairios problemos? Kol saulė šviečia, kol lietus lyja, atrodo – taip ir turi būti. O štai užėjo sausra, užėjo potvyniai, audros – tada klausiame, kodėl taip darosi. Ogi mes baigiame išderinti gamtą, ją sunaikinti, ir susimąstome tik tada, kai kenčiame. Taigi matome, kad kančia iš tiesų duoda mums tam tikrų gerų įžvalgų ir paskatų, kad sustotume. Juk iš autoserviso, iš mašinų remonto dirbtuvių neišvažiuojame neprisuktais ratais. Kas būtų, jeigu autoservise tave paleistų neprisuktais ratais, klibančiais varžtais? Kartais gyvenime norime važiuoti neprisuktais varžtais, su blogais stabdžiais, ir, žiūrėk, ištinka avarija. Ir tada klausiame: kodėl? Todėl, kad kažkas pas tave buvo nepritvirtinta, kažkas klibėjo, ir tebuvo laiko klausimas, kada tai nulūš ir sukels kažkokią problemą. Todėl kai kurie dalykai turi būti gerai pritvirtinti, laikytis, stabdžiai turi gerai veikti, kad neįvyktų avarija. Taigi kančia, kaip matome, mus prakalbina, ir kitą sykį atrodo, kad vienintelis būdas Dievui žmogų prakalbinti – siųsti kančią. Kodėl žmogus kartais nesusimąsto gražiuoju, ir reikia siųsti kančią?
Taigi Jėzus sako: imkite savo kryžių, sekite paskui mane. Tas kryžius, be abejo, yra meilės kryžius, teisumo kryžius, kilnaus gyvenimo sunkumai. Nes gyvename laikais, kai tai, kas negarbinga, šlovinama, o kas kilnu – išjuokiama. Todėl atlaikyti kitokias mados bangas, išlaikyti tikėjimą, išlaikyti biblinį, Dievo duotą teisumo gyvenimą nėra taip paprasta. Nereikia specialiai sugalvoti jokių kančių – užtenka išlikti teisiu žmogumi.
Pabaigai dar prisiminiau tokį anekdotą – bet čia, panašu, būta tikro atvejo. Viena vienuolė labai užjautė Kristaus kančią ir nuolat meldėsi: Viešpatie Jėzau, kiek tu iškentėjai dėl mūsų! Norėčiau kuo nors palengvinti tavo kančią ir pati kentėdama prisiimti tavosios kančios trupinėlį. Nežinau, ar Viešpats išklausė jos maldą, ar taip sutapo, bet ją ištiko baisi migrena. Pradėjo skaudėti galvą – visą dieną, savaitę, mėnesį. Ir, atėjusi į bažnytėlę, verkšlendama sako: Viešpatie, už ką tu man siunti tą kančią? Kaip sako šventasis Ignacas Lojola, mes neprašome nei kančios, nei laimės – tegul išsipildo Viešpaties valia; jis žino, kas yra geriau. Kartais nežinome, kas mums geriau: galbūt kartais reikia ir pakentėti, be abejo, reikia ir džiaugsmo. Todėl specialiai, kaip išprotėję, kažkokių problemų nesiieškome. Išmintingas žmogus vis dėlto laikosi vidurio kelio: jeigu mus aplanko džiaugsmas – už jį dėkojame, aplanko problemos – su Viešpačiu bandome jas pakelti.
Gyvename laikais, kai didžiausia kančia yra žmonių skirtingumas. Atrodytų, labiausiai mus kamuoja tas didelis žmonių skirtingumas, kuris atsirado: kiekvienas dabar gyvena su savo nuomone. Ypač Amerikoje matome: susimaišiusios tautos, rasės, susimaišę papročiai, gyvenimo filosofijos, ir tas žmonių skirtingumas kitą sykį taip slegia. Ir šeimoje panašiai būna: vyras eina savais keliais, žmona vėl savais, vaikai savais, ir atrodo – kas mus vienija, kai tiek skirtingumo? Mus vienija tikėjimas, Evangelija, gyvenimo vertybės, mūsų supratimas, kaip reikalinga tikėjimo vienybė, tautos vienybė, kas mus vienytų. Į santuoką juk ateina skirtingi žmonės, bet vis dėlto sakoma, kad geroji santuokos formulė yra ta, kad kuo daugiau kas nors mus vienytų: bendra tautybė, bendra kultūra, bendras požiūris, bendri tikslai, bendri vaikai. Kuo daugiau bendrumo, tuo labiau tai mus vienija, o kuo daugiau skirtumų, tuo labiau kenčiame. Ir štai tokie laikai: net ir Lietuvoje pamažu vyrauja tautos susiskaldymas, nes visokie filosofai ir nefilosofai nori, kad suaižėtų tautos vienybė. Skirtingi požiūriai, skirtingi tikslai – gerai, jeigu tai praturtina. Bet, kaip matome, kuo toliau, tuo labiau ryškėja žmonių skirtingumo nešama kančia.
Be abejo, pavargstame ne tik nuo kančios, nuo problemų – pavargstame ir nuo džiaugsmų. Labai daug žmonių šiandien pavargę nuo džiaugsmų, nuo pramogų. Dar Homeras yra sakęs, kad ilgai puotaujant puota pasidaro kančia. Per daug išgyrus, džiaugsmas dingsta ir pasidaro kančia; persivalgius torto, saldumynų – jau kančia. Mus kankina jau ir per daug pramoginis gyvenimo stilius: per daug apsikrauname nuotykiais ir dar kuo nors, mus jau kankina ši pramogų kultūra, kur tiesiog visko per daug. Save erziname, perkrauname: mus kankina nuolatiniai kino filmai, kančią suteikia jau ir dainavimas pastogėje, kančią suteikia kelionės, kančią suteikia apačioje esantis baras, kuris groja per naktį, ir neįmanoma naktį miegoti. Matote, viskas pasikeitė: mus kankina ne badas, ne karas – mus kankina pramogų kultūra, visko jau per daug, tiesiog norėtųsi, kad būtų šiek tiek mažiau.
Taigi Viešpats tepadeda mums išsaugoti meilę ir dėl meilės sugebėti pakelti ir kančią. Ir Viešpats tebūna mūsų širdyje pirmoje vietoje, kad visa kita susidėliotų, išsilygiuotų į savo vietą. Amen.
Parašykite komentarą