Balsas ir Žodis (III eilinis sekmadienis A, Dievo žodžio sekmadienis, 10 val.)

Sakyta 2023 m. sausio 22 d., III eilinis sekmadienis (A metai), Dievo žodžio sekmadienis, 10 val. Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Šiandien, Dievo žodžio sekmadienį, girdime, kad Jonas Krikštytojas, dykumoje šaukiantis balsas, tapo nutildytas. Ir štai balsui nutilus pasigirsta žodis: Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Žodis, ateina į mūsų tarpą. Jono nutildymas buvo tragiškas – jį nužudant. Bet, viena vertus, mąstydamas apie Jono likimo tragiškumą, kitą kartą pagalvoju, kad galbūt to kraštutinumo reikėjo, kad būtų parodyta, kas mes vis dėlto esame Dievo atžvilgiu. Mes vis tiek esame tik balsas – kiekvienas žmogiškas balsas, daugiau ar mažiau bandantis skelbti Dievo žodį. Bet, kaip matome, ir Dievo Žodis taip pat buvo atmestas. Jėzus savo gimtajame krašte, Nazarete, buvo išvytas iš sinagogos, juo buvo pasipiktinta, taip kad net jis pasakė, jog nė vienas pranašas nėra gerbiamas savo tėviškėje. Ir štai jis, pagal Jono Evangeliją, pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė, – keliauja pas svetimuosius, į Galilėją, į pagonių kraštą. Kadaise tas kraštas priklausė Izraelio karalystei, bet aštuntame amžiuje Asirijai užpuolus ir pacifikavus tą kraštą, jis buvo smarkiai apgyvendintas, kolonizuotas asirais, pagonimis, ir ilgainiui Izraelio tikėjimas ten išnyko, o tas kraštas paniro į pagonybės tamsą. Taigi Jėzus eina pas svetimuosius, nes savieji jį atmetė.

Ką gi Jėzus norėjo pasakyti? Ogi skelbė: prisiartino Dievo karalystė – ir kvietė visus atsiversti. Iš tikrųjų, kas yra toji Dievo karalystė? Karalystė graikiškai yra basileia, ir Bažnyčios tėvai sako, kad pats Jėzus Kristus ir yra Dievo karalystė – autobasileia. Todėl su juo, su jo asmeniu, jo žodžiu, jo veikimu ir prisiartino Dievo karalystė. Ten, kur yra Jėzus, ten jau ir yra Dievo karalystė mūsų tarpe: ligoniai gydomi, apsėstieji išlaisvinami, raišieji vaikšto, aklieji mato, kurtieji girdi ir taip toliau – taigi ne tik fizinių, bet ir dvasinių ligų gydymas. Todėl Dievo karalystės esmė – priimti patį Dievą Jėzaus asmenyje ir jo dangiškąjį Tėvą.

Koks yra skirtumas tarp Dievo karalystės ir to, kas ne Dievo karalystė? Ogi Jėzaus gundymo pasakojimas mums tai paaiškina. Jėzus matė, kad žmonės yra įsikibę į tai, kuo pats Jėzus buvo gundomas: į duoną, į valdžią ir taip pat į savo religiją, kitaip tariant, galbūt net į šėtono garbinimą. Taigi Jėzus visus šituos dalykus atmetė tam, kad žmogus galėtų būti įsikibęs į Dievą, pasitikėti vien Dievu. Todėl savo pasninku ir gundymu dykumoje jis mums parodė, kur yra mūsų problema, kur yra Dievo karalystė, o kur – velnio, šio pasaulio karalystė: žmonės labiau pasitiki ne Dievu, bet būtent tais dalykais. Jėzus buvo gundomas duona – žmogus rūpinasi savo pragyvenimu, rūpinasi valdžia, ir taip pat turi nepagrįstų vilčių, sudėtų į kažkokius savo pageidavimus, svajones: „Pulk nuo šventyklos šelmens, angelai tave pagaus.“ Tai tarsi žmogaus troškimas įsivaizduoti, pageidauti kažko, kas nesiderina nei su tikrove, nei su Dievo valia. Ir galų gale žmogus net nusilenkia velniui, kad šituos tikslus pasiektų, – ir štai netenka ryšio su Dievu, kuris yra per tikėjimą, pasitikėjimą ir klusnumą Dievo atžvilgiu. Taigi Jėzus ateina iš tikrųjų parodyti, kaip Dievo karalystė priimama ir kaip gyvena karalystei priklausantys žmonės.

Kaip matome, ne tik Jonas Krikštytojas, Dievo siųstasis balsas, kaip minėjau, buvo atmestas, bet ir Dievo Žodis vienų priimamas, kitų atmetamas. Skaičiau sutrumpintą Evangelijos versiją, o kita dalis, kurią šiandien leidžiama praleisti, pasakoja apie Jėzaus įvykdytą apaštalų pašaukimą: kaip, vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, jis išvydo brolius Simoną ir Andriejų, paskui pamatė Zebediejaus sūnus Jokūbą ir jo brolį Joną ir jiems pasakė: „Sekite paskui mane“, – ir tie, viską metę, nuėjo paskui jį. Taigi matome: nors Nazaretas Jėzų atmetė, yra atmetančių ir yra priimančių. Todėl ir mūsų pastoracinėje veikloje kitą sykį nusimename, kad kažkas atmeta Dievo žodį, bet taip pat džiaugiamės, kad visada atsiras tų, kurie Dievo žodį priima.

Štai iškalbinga yra tai, kad Jėzus, kaip iš Evangelijos mums išplaukia, tarsi neturėjo namų. Pats skundėsi: lapės turi urvus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti. Buvo toks vaikščiojantis, keliaujantis pamokslininkas, kuris neturėjo pastovios vietos. Bet, įsigilinę labiau, pamatome, kad ne vienas aprašymas vyksta Petro namų kontekste: Jėzus lankosi pas Petrą, jiems patarnauja uošvienė, Jėzus uošvienę išgydo, ir kitais atvejais viskas vyksta tarsi Petro namuose. Tai iškalbinga, kad Jėzus apsigyveno Petro namuose. Petro asmenyje mes matome ir visą Bažnyčią, ir kiekvieną iš mūsų, matome taip pat ir popiežių, Petro įpėdinį: Jėzus iš tikrųjų nori apsigyventi, būti arti ir iš tų namų keliauti visur kitur. Taigi ką mes šiandien galime pasakyti? Visi esame pašaukti priimti Jėzų į savo namus, bet taip pat neužrakinti jo savo namuose – leisti, kad jis keliautų ir į pagonių Galilėją, į tamsybių apvaldytas sritis, kurių ir šiais laikais pilna.

Ir atminkime, kad mes visą laiką būsime tik balsas, bet nebūsime Žodis. Žodis, gyvasis Dievo Žodis, – tai Jėzus Kristus. O mes, tobuliau ar mažiau tobulai, tegalime tik pasitarnauti Dievo žodžiui. Todėl Bažnyčioje žinoma tokia taisyklė: reikia viską daryti, kad neužstotume Jėzaus. Kartais mūsų žmogiškasis elementas – mūsų žmogystė, asmuo, būdas, charakteris, savybės – labai ryškiai užstoja Jėzų, ir mes matome tik žmogų, nebematome už jo esančio Jėzaus. Ir jeigu mūsų balsas bus nutildytas, svarbu, kad Dievo žodis girdėtųsi. Matome, kad šiais laikais visokiais būdais ir balsas, ir žodis yra tildomi, varomi, nenorima jų klausyti. Bet mūsų reikalas – skelbti Dievo karalystę ir įgyvendinti Jėzaus artumą per jo žodį, per mūsų liudijimą, per šventuosius sakramentus, per Bažnyčios veikimą. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *