Visų Šventųjų iškilmė, 2026 m. lapkričio 1 d., Josvainiuose sakytas pamokslas, papildytas Pernaravoje sakyto pamokslo mintimis.
Švęsdami Visų Šventųjų atlaidus, kurie Lietuvoje yra labai reti – turim tik penkias bažnyčias, turinčias tokį titulą ir tokius atlaidus, – matome, kad Vėlinės užgožia šią be galo prasmingą ir svarbią šventę.
Atsiverskime Katekizmą ir pažiūrėkime, ką jis rašo. Pirmieji puslapiai: kam Dievas sukūrė žmogų? Kad Dievą pažintų, jį pamiltų ir su juo amžiams gyventų. Turime įvairių pasaulietinių prasmių, kuriomis bandome nusakyti gyvenimą, bet žvelkime į esmę: kodėl esi, kodėl atsiradai, kodėl vaikštai po šią žemę, kvėpuoji oru? Kad Dievą pažintum, jį pamiltum ir su juo amžiams pasiliktum. Tokia yra tiesa apie mūsų gyvenimą, apie kiekvieno mūsų egzistencijos prasmę: laimėti draugystę su Dievu ir amžiną gyvenimą su juo. Bet, žinoma, apie tai mažai kas galvojame.
Kartą per tikybos pamokėlę mokytoja klausė vaikų: „Ar norite eiti į dangų?“ Visi vaikučiai vienareikšmiškai sakė: „Norime, norime!“ Vienas berniukas tylėjo. Mokytoja klausia: „Kodėl tu tyli?“ – „Tamsta mokytoja, mamytė sakė: po pamokų niekur kitur nevaikščiok, grįžk tiesiai į namus.“ Jis suprato klausimą konkrečiai, čia ir dabar. Jis dar nesuprato tos gyvenimo vizijos, tolimo horizonto. Be abejo, šis Dievo duotas gyvenimas irgi yra gražus, vertingas, reikia jį gyventi, bet nepamiršti, kur mes esam pašaukti – į didingus dalykus, į iš tikrųjų nuostabią ateitį.
Taigi tai ir yra šventumo esmė – atrasti ryšį su Viešpačiu Dievu. Jei sakytumėm, kad esame šventi, meluotumėm. Bet jeigu sakytumėm, kad nesame šventi, irgi meluotumėm. Tai kaip čia dabar gaunasi? Kiekvienas esame gavę šventumo pradą per krikštą: gavome pašvenčiamąją malonę, Dievo vaikų garbę ir pašaukimą. Šventumo grūdą Dievas jau tavyje pasėjo, mes jau esame apdovanoti šventumo spindesiu ir kvapu. Bet dėl mūsų žmogiško silpnumo ir nuodėmingumo mes nuolat tai paneigiame, nes visa, kas krikštui prieštarauja, naikina šventumą.
Ko reikia einant į dangų? Dviejų dalykų: pašvenčiamosios malonės ir dorybių. Pašvenčiamąją malonę gauname per krikštą ir per visą gyvenimą stengiamės ją išlaikyti. Jei, neduok Dieve, atsitiko nelaimė padaryti sunkią nuodėmę, tą malonę prarandame, bet turime būdą, kaip ją atstatyti: atgaila ir išpažintis.
Kas yra dorybė? Tai įsitvirtinimas gėryje, užtvirtintas gėris, sakyčiau, gėrio subetonavimas. Kitaip sakant, ne šiaip vienetinį gerą darbelį padariau, bet gėris tapo mano sielos ir gyvenimo savybe. Turime daugybę dorybių, bet trimis Dievas mus apdovanojo pats – tai dieviškosios dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Štai taip, apsiginklavę pašvenčiamąja malone ir dorybėmis, einame į dangų.
Jėzus mums kalba apie šventumą, apie pašvenčiamąją malonę kaip apie žiburį, kaip apie šviesą: „Tešviečia jūsų šviesa žmonėms“ (Mt 5, 16). Jis duoda palyginimą apie protingas ir kvailas mergaites, kurios vienos su degančiais, kitos su užgesusiais žibintais laukia atvykstančio jaunikio (Mt 25, 1–13). Taigi šventumas kyla iš pašvenčiamosios malonės – tai mūsų sielų šviesa.
Atlaidų proga užlipau į tą mūsų iškilmingąją sakyklą, kaip tik priešais mane kabo sietynas ir šviečia jo lemputės. Mums reikia šviesos. Vienos lemputės būna ryškios, kitos blankios – dabar turim tas ekonomines, vos kelių vatų. Vienos pradeda mirksėti – neseniai zakristijoje viena taip mirksėjo, kad gavosi kaip diskoteka, kol galų gale užgeso. Štai taip yra ir su mumis, žmonėmis. Vieni esame degantys žiburiai, vieni ryškiau, kiti silpniau, bet vis dėlto dar žiburiai. Kiti – mirksintys, slopstantys: žingsnis atgal, žingsnis pirmyn, toks savotiškas tango. O kiti jau yra užgęsę.
Visų Šventųjų dieną liūdna konstatuoti, kiek mažai žibančių žiburėlių mūsų parapijose, žiūrint iš dangaus perspektyvos. Čia susirinkote jūs, žiburėliai, degantys tikėjimu, viltimi, meile, gėriu. Bet daugelis rūpinasi tik žemiškais gėriais ir visiškai nebesirūpina savo amžinuoju gėriu. Juose nebėra krikšte gautosios pašvenčiamosios malonės.
Egzorcistai kartais užrašo savo prisiminimus, ką girdėjo per išlaisvinimo maldas. Sakoma, kad pop. Leonui XIII buvo apreikšta, kad šėtonas prašęs Dievo duoti jam šimtą metų – atlaisvinti jį ir leisti veikti. Kodėl šimtą metų? Todėl, kad per šešiasdešimt, per septyniasdešimt metų žmonės užmiršta, kas buvo praeityje. Tada pamaži ne tik širdis atšąla, bet ir protas tampa tuščias, nes viską užmiršta.
Pažvelkime atgal: prieš šimtą, prieš aštuoniasdešimt, dar prieš šešiasdešimt metų bažnyčios buvo pilnos. Tikinčių, pamaldžių, dorybingų žmonių buvo dauguma. Ir štai matome, kaip tai, kas buvo norma, tapo retenybe. Pašvenčiamosios malonės degantys žiburėliai praktiškai buvo užgesinti tarybinės santvarkos. Paskui tie patys komunistai įsteigė vadinamąją dabartinę mūsų Lietuvos respubliką, toliau visur vadovavo, primetė savo sąlygas ir ideologiją – tyliai, gražiai, ramiai – įleido bedievišką liberalizmą. Rezultatas koks? Pažįstančių, mylinčių, prie Dievo artėjančių žmonių liko labai nedaug. Širdys tuščios, galvos tuščios, nebejaučia, nebeatsimena. Todėl šie laikai pildo ne dangų, bet pragarą. Net mirties akivaizdoje: ačiū Dievui, jau susilygino – pusė žmonių miršta be sakramentų, o pusė jau gauna šventuosius sakramentus, nors anksčiau tik vos keli mirdavo su jais.
Mes pametėme iš savo minčių gyvenimo viziją ir prasmę. Gyvename kažkokioje darvinistinėje, materialistinėje matricoje, iškreipto mąstymo laikais ir galvojame, kad tokia yra gyvenimo tiesa. Bet mums nereikia tų šiuolaikinių „la la“, nes iš Katekizmo, iš Biblijos žodžių tiesos apie mus neišbrauksi. Šiandien, Visų Šventųjų šventė primena didingą pašaukimą ir dovaną, kurią Dievas mums duoda.
Kokia yra šventųjų gyvenimo danguje esmė? Teologijoje lotyniškai tai vadiname visio beatifica – palaimingasis regėjimas. Šventieji regi Viešpatį Dievą betarpiškai – gyvybės ir šviesos, tiesos ir gėrio šaltinį. Mes dabar to negalime. Pabandykite žvelgti į saulę atviromis akimis – išsideginsite akies tinklainę. Dievą dabar pažįstame tarpiniu būdu: jo išmintis, gerumas ir meilė atsispindi kūrinijoje, istorijoje, Šventajame Rašte, mūsų asmeninio gyvenimo įvykiuose, mūsų širdyse ir sąžinėse – jeigu jis dar ten spindi. O amžinojo gyvenimo ir laimės esmė bus ta, kad matysime jo veidą. Todėl psalmininkas meldžiasi: „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau, nenukreipk nuo manęs savo veido“ (Ps 27, 8–9). Koks svarbus yra meilus Viešpaties žvilgsnis į mane, ir koks pražūtingas dalykas – jo netekti.
Šiandien, kaip žinote, padaugėjo apsėstų žmonių, daugėja ir kunigų egzorcistų. Dažniausia priežastis, kodėl žmogus patenka į piktojo nagus, yra pastovios, nuolatinės maldos trūkumas. Kaip ta mirksinti lemputė: didžiąją laiko dalį nešviečia, kartais per Velykas sušviečia, ir viskas. Nėra tvarkingos maldos, dvasinio gyvenimo tvarkos. O trečios, neutralios teritorijos nėra: arba mes einame prie Dievo ir jam priklausome, arba nuo jo tolstame ir pamažu patenkame į piktosios dvasios nagus. Kartais žemiškoje tikrovėje, po šį pasaulį blaškomės tarsi rūke.
Kaip sakoma, kiekvienas šventasis turėjo savo praeitį, savo istoriją, bet kiekvienas nusidėjėlis turi ir savo ateitį. Ne visų šventųjų gyvenimo pradžia buvo ideali ir nuostabi, bet galų gale jie kažką padarė su savimi, su savo gyvenimu ir per tikėjimą pasiekė Dievą. Ir ne kiekvienas nusidėjėlis šiandien yra pasmerktas: turime daugybę nusidėjėlių, kuriems linkime, kad dar parašytų šviesią savo gyvenimo istorijos pabaigą, kad jų širdyje nuskambėtų gražūs tikėjimo, vilties ir meilės akordai.
Bent jau gyvenimo pabaigoje: kai ligos riečia, kai jėgos silpnėja, kai gyvenimas tave žemina, kad suprastum, kas esi… O siela vis dar išpuikusi. Reikia atverti širdį Kristui, į meilę atsiliepti meile, priimti šventųjų pašaukimą ir šventųjų dalią. Niekur nesidėsim, mieli broliai ir sesės: arba šventieji, arba pražūtis. Tad nuo mūsų priklauso, ką pasirinksime – šviesėti, augti, artėti prie Viešpaties, ar pamažu grimzti į tamsą.
Šventumas – ne tai, kad aš esu šventas, bet kad priimu Dievo man duodamą šventumą. Amen.
Parašykite komentarą