Sakyta 2010 m. lapkričio 26 d. (Apmąstymas prieš I Advento sekmadienį, A metai)
Tarp įvairių populiarių temų, kuriomis domisi žmonės, yra pasaulio pabaigos klausimas. Apokaliptinės nuotaikos ypač sustiprėja visuomeninių krizių ir gamtinių stichijų laikotarpiais. Literatūros ir filmų kūrėjai sėkmingai eksploatuoja šią temą ir susilaukia nemažo dėmesio.
Advento metu ir Bažnyčios liturgijoje dažniau nuskamba apokalipsės įvykį primenantys ir nušviečiantys tekstai. Mokymas apie pasaulio pabaigą yra Šv.Rašto ir Bažnyčios Mokymo visumoje. Žinoma, nerandame užrašytos tikslios pasaulio pabaigos datos, nes tik Dangiškasis Tėvas ją žino, tačiau nurodomi kai kurie priartėjimą skelbiantys ženklai, dažniausiai neigiamo pobūdžio: asmeninio ir visuomeninio gyvenimo, kosmoso suirutė. Prie teigiamų apokalipsės priartėjimo reiškinių galima priskirti šiuos Biblijos minimus: Izraelio tautos atsivertimą ir įėjimą į Bažnyčią bei Evangelijos paskelbimą visoms pagonių tautoms. Panašu, kad tai dar neįvyko, tačiau džiugu žinoti, jog Dangus pamažu prisipildo ir jog išgelbėtųjų daugėja.
Pirmiausia, būtina pastebėti, jog išganymo siekiančio žmogaus egzistencija skleidžiasi, vyksta dichotomiškai: tarp žemės ir Dangaus. „Jau ir dar ne“ būklė: dar žemėje, bet jau link Dangaus. Ne visada yra noro ir dažnai nemokame vienyti žemės su Dangumi: arba pabrėžiame vien žemę, o Dangų ignoruojame, arba nevertai niekiname žemę ir prikuriame nepagrįstų fantazijų apie Dangų. Išganymu nesirūpinančiam žmogui būdingas nenoras gyventi „nuo žemės link Dangaus“ tikrovėje, įtampoje, todėl jis linkęs išsikelti nepagrįstų lūkesčių ir svajonių, kuriose neatsižvelgiama į Apreiškimą, Dievo duotuosius pažadus. Biblijos mokymu, toksai nusiteikimas yra pagrindinė tragiškosios apokalipsės priežastis. Gyvename laikais, kuomet transcendentiniai, aukštesnieji tikslai tapo pakeisti išskirtinai materialiniais, dar kitaip sakant, tikslu padarytos priemonės, murgdomės materijoje ir laikinume, nebesuvokdami laikinumo prasmės.
Pasitaiko rimtų apsirikimų ir religijos srityje. Juokaujant galima būtų pasakyti, jog kai kurie pragare turės daug švęsto vandens, tačiau neturės Dievo. Jie metai iš metų alkūnėmis brovėsi eilėse prie Velyknakčio vandens cisternų, tačiau taip ir nebuvo tikrosios to vandens prasmės paliesti. Tai taip pat tikėjimo tik į priemones, magijos, užmirštant Dievą, apgailėtinas pavyzdys. Juk religinės ir gyvenimo priemonės galų gale turi vesti į pagrindinį tikslą, kuriuo yra Dievas Tėvas.
Kad įvyks vienokia ar kitokia šios tikrovės pabaiga, individualiai ar visuotinai, tuo neabejojame, kad Dangus yra užduotis, atrodo yra aišku. Naudinga yra susipažinti su Biblijos atsakymu, pavyzdžiui, su paaiškinimu Šv.Ap.Pauliaus laiškuose Tesalonikų miesto krikščionių bendruomenei. Pirmąjį, panašu, išsiuntė 50 m.p.Kr. ir jame yra stipriai išreikšta greito Kristaus atėjimo ir laukimo nuotaika. Tesalonikiečių krikščionių reakcija buvo keista, jų tarpe įsivyravo apokaliptinis pesimizmas, pakurstytas dar ir kitų atsiradusių uolių gąsdintojų. Jei jau netrukus bus pasaulio pabaiga, kam tuomet rūpintis laikinuoju gyvenimu, kokia prasmė gimdyti vaikus, dirbti žemę, užsiimti verslu ir t.t.? Sužinojęs apie tokį jų nusiteikimą, apaštalas Paulius ilgai nelaukęs siunčia tesalonikiečiams kitą laišką, ragindamas juos neveltėdžiauti, dirbti ir vertai valgyti duoną. Laikinojo gyvenimo dovaną reikia panaudoti veikliai, kūrybingai, dievotai ir nuopelningai. Priešingu atveju, kuo tada krikščionys skirtųsi nuo pagonių, samprotaujančių: „valgykime, gerkime ir linksminkimės, nes rytoj mirsime…“?
Keliose Evangelijose randame įdomų Jėzaus pasakojimą, kaip reikia gyventi ir laukti apokalipsės. Tai palyginimas apie du esančius lauke, apie dvi malančias vienomis girnomis, apie du miegančius lovoje, iš kurių vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Akivaizdu, kad šiuose palyginimuose išreiškiama teismo, atskiriančio geruosius nuo blogųjų, tiesa. Pagrindinė idėja: reikia ir darbuotis, ir ilsėtis, tačiau būti pasiruošus.
Malantys tomis pačiomis girnomis techniškai atlieka tą patį darbą, tačiau nėra vienodo nusiteikimo, jie bus atpažinti pagal tikėjimo ir netikėjimo žymes. Nenuostabu, kad viena pasiliks prie girnų, nes ir iki tol prie jų buvo prisikausčiusi, jose buvo sudėti jos lūkesčiai ir viltys, o kita malanti bus „transcenduota“, nes ji jau tai darė iki tol: jos viltys Dievuje, jos žemiškai būtinas darbas tapo perkeistas į būtiną dvasinį, buvo dedikuojamas Dievo garbei ir artimui, kuriant materialiame pasaulyje dvasinę, evangelinę, humanišką kultūrą.
Tie, kurie buvo paimti, gyveno tikėjimu ir vardan aukštesnių dalykų. Tikėjimas padėjo jiems išlaikyti ir puoselėti pilnesnę tiesą ir gyvenimo tikrovę. Neatsitiktinai Kristaus kalbose apokalipsės laikai siejami su visuotiniu tikėjimo nuosmukiu: „Bet ar atėjęs Sūnus beras žemėje tikėjimą?“. Manau, kad dabar Vakarų visuomenės, pasak Evangelijos, mala vien ekonomikos girnomis ir prarado aukštesnės tikrovės suvokimą ir dalyvavimą joje per tikėjimą. Dar blogiau, esame liudininkai kylančios naujos ateistinės imperijos. Buvusioms komunistinio bloko šalims nelabai pasisekė: tik ką išsivadavo iš vienos bedieviškos imperijos, ir vėl gramzdinama kitoje. Prieš mus egzistavusios ateistinės imperijos buvo priešiškos žmogui ir prigimčiai, jo pašaukimui aukštesniems dvasiniams dalykams, todėl žlugdė ir žlugo. Akivaizdu, jog dabartinėje visuomeninėje santvarkoje vėl žmonėms paduodami religiją, Dievą, Evangeliją, žmogaus amžinąją sielą ir amžinybės tikslus paneigiantys, juos ignoruojantys daliniai, tariami metodai, sprendimai, atsakymai.
Yra būdinga, kad bedieviškoji santvarka numalšina žmonių protuose pozityviąją prasmę, atpalaiduoja juos nuo sąžinės, čia pasigendame vertybinių koordinačių, etinių ir ilgaamžių atskaitos taškų. Tuo tarpu tikėjimas ir sąžinė yra neatskiriami dalykai, ir kur buvo paneigiamas tikėjimas, dažniausiai buvo paneigiama ir sąžinė. O tai nuosekliai iš dvasinės srities persiduoda į žemesnes asmens gyvenimo sritis: tikėjimo ir sąžinių krizė atneša daugelio sričių (moralės, kultūros, dvasinį, visuomenės, biologinį, tame tarpe ir krikščionybės) nuosmukį. Ir tokios visuomenės viena ryškiausių savybių – gyvenimas mele, todėl dabartinius laikus galima vadinti ne tik pažengusios technikos, tačiau ir pažengusio melo bei iliuzijos technikos laikais bei antplūdžiu daugelyje sričių ir klausimų.
Biblijos mintimi apokalipsės išvakarėse bus sunkus ir paskutinis tikinčių ir dorų žmonių išbandymas. Reikės atlaikyti agresyvios ir amoralios bedievybės potvynį ir paliudyti tikėjimą. Juk milijardiniai interesai, nihilistinė filosofija, žmogžudiška ideologija, bedieviškasis humanizmas, viena vertus klaidingas misticizmas, kita vertus politinis ir kultūrinis ateizmas veda prie tikėjimo dvasios, kultūros ir gyvenimo būdo nustūmimo, įveikimo ir praradimo. Tai reiškia nutolimą nuo antgamtinės ir tada nuo prigimtinės tiesos, ir taip darosi aiškus laukiančios dramatiškosios apokalipsės kodas.
Bažnyčios pareiga yra ruošti(s) žmoniją apokalipsės įvykiui. Ji turi Nojaus pašaukimą. Daugeliu prasmių ji yra pasaulyje, tačiau ir pasaulis visomis apraiškomis gali ir tikrai įsiveržia į Bažnyčią. Čia irgi susvyruoja tikėjimas, tiesa, šventumas, sąžinės, nusirita dvasinės ir moralinės griūtys. Dabartinis laikotarpis po Vatikano II Susirinkimo pažymėtas sekuliarizmu ir didelėmis netektimis. Vakarų šalių krikščionių bendruomenės išgyvena tikrą bažnytinę apokalipsę, krachą, kadangi ėmė flirtuoti su pasmerktąja ateizmo kultūra. Bet guodžia tai, kad Visuotinei Bažnyčiai duota ir joje pasilieka Tiesos Dvasia – Šventoji Dvasia, kuri padeda tiesoje išlikti. Juk savo prigimtimi ir pašaukimu Bažnyčia yra nukreipta į Dievą, į tiesą, sąžinę ir gėrį. Jos užduotis yra saistyti, nukreipti, padėti vienytis žemei su Dangumi per malonę, tikėjimą, liturgiją. Neatsitiktinai vienas iš popiežių titulų yra „pontifex“ – tiltų statytojas. Tai ir visos Bažnyčios titulas. Jei šis išganingas ryšys yra įgyvendinamas, tuomet nebelauktina dramatiškoji griūties apokalipsė, tačiau laukia susitikimas su Dievu, didysis perkeitimas ir pakylėjimas pagal šv.Mišių modelį ir tikrovę, prisikėlimo ir atnaujinimo apokalipsė, nusikratant žemiškumo dulkes.
Parašykite komentarą