Jie nežino, ką daro. Verbų sekmadienis

Sakyta 2010 m. kovo 28 d. (Verbų sekmadienis, C metai)

Esu tos kartos žmogus, kai dar teko gyventi Tarybinėje Lietuvoje. Buvau bebaigiantis high school, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę.

Komunizmo laikais per šventes vykdavo paradai, kuriuose su džiaugsmu, dainomis ir šūkiais nešdavo Lenino, Markso ir kitų komunistų paveikslus. Kai atgavome laisvę, viena mokytoja paskui pasibaisėjusi pasakojo: „aš tada nesupratau, kad komunizmas yra blogis. Kokia buvau kvaila, kad džiaugdamasi ir dainuodama nešiau Lenino paveikslą“.

Verbų sekmadienį skaitome Evangeliją, kurioje pasakojama, kaip žmogus gali apsirikti. Iš tų pačių lūpų nuskamba du priešingi teiginiai, dvi priešingos nuotaikos. Čia visa minia šaukia „Osana“ (Garbė) Jėzui, čia netrukus ima šaukti „ant kryžiaus jį“. Kentėdamas ant kryžiaus Jėzus Kristus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“.

Galėtume tik padejuoti, Vaje vaje, kaip dažnai mes nežinome, ką darome. Kartais džiaugiamės be reikalo, kur reikėtų nesidžiaugti, gal net verkti. Kaip anekdotą pasakoja atsitikimas, kai išlošę milijoną Jonavos pijokai važinėjo į Palangą degtinės pirkti. Kaip suprantate, tai tęsėsi neilgai.

Kartais liūdime be reikalo, kur nereikėtų liūdėti, bet džiaugtis. Pamenu vieną 83 metų moterį, kuri barėsi ant valdžios, kad per maža pensija ir negali dažnai kiaulienos nusipirkti. O buvo patyrusi jau du insultus.

Kartais ką nors šloviname be jokio pagrindo, kur reikėtų patylėti. Vienas kultūrizmu užsiimantis vyras užsiaugino raumenis, atrodė galės pasididžiuoti prieš kitus, tačiau širdis neatlaikė „tos garbės“.

Kartais nekenčiame taip pat be pagrindo, kur reikėtų galbūt padėkoti: prisimenu vienoje mokykloje daugumas mokinių nemėgo vienos matematikos mokytojos, kuri buvo griežta ir reikli. Ir kaip visiems patiko biologijos mokytoja, kurios pamokoje galėjo žaisti kortomis. Kai reikėjo stoti į universitetą, dėkojo matematikei.

Tai kasdienis mūsų gyvenimas. Tačiau ką galime pasakyti apie asmeninį tikėjimą? Niekada nepasakykime Dievui kūrėjui ir gelbėtojui – šalin, nereikia tavęs, nes būsim atsisakę paties tyriausio ir gyvybingiausio šaltinio, be kurio sielos pradeda labai trokšti. Priešingai, Verbų sekmadienį su palmių šakomis ir didžiąją savaitę ateisime į bažnyčią pasakyti Jėzui – „garbė tau, Viešpatie, kuris mirei už mūs ir atnešei į mūsų sielas ir gyvenimą šviesą“. Ne tik bažnyčioje, bet ir paskui gyvenime būkime akylūs: gerbkime tai, kas šlovinga, ir negarbinkime to, ko neverta.