Vynuogyno nuomininkai. XXVII eil. sekmadienis A

Sakyta Josvainiuose, 2026 m. spalio 4 d. (XXVII eilinis sekmadienis, A metai)

Rudens metą jau nebe pirmą sekmadienį skaitome evangelijos ir šventraščio ištraukas apie vaisius, apie derlių, apie vynuogyną. Šiandien tęsiama ta pati tema, kurios esminė tiesa tokia: Dievas yra šio pasaulio, tarsi vynuogyno, savininkas, šeimininkas, o mes visi esame laikinai einantys pareigas jame, turintys pareigą darbuotis Dievo reikaluose ir nešti gėrį.

Banaliai aišku, čia ir vidutinio proto pakaktų suprasti, kad geras sodininkas nelaiko sode vaismedžių, kurie neša blogus vaisius. Įsivaizduokime sodininką, kuris prisodino laukinių obelų ir paskui tuos rūgščius, aitrius obuolius rudenį valgo. Ir dar šypsodamasis.

Natūralu, norime, jog tai, ką darome, atneštų gėrį, kad pasitarnautų mūsų gyvenimai, kad nežlugdytų mūsų. Ir štai pats Dievas į kiekvieną iš mūsų žvelgia su lūkesčiu, kad neštume gėrį.

Pirmajame skaitinyje girdėjome priekaištą iš pranašo Izaijo knygos: pristatomas nuviltas vynuogyno savininkas, kuris taip rūpinosi pasodinti, prižiūrėti vynuogyną, o jie veda rūgščias uogas. Pranašas kalba apie savo klystančią tautą. Ką mums tai primena? Ir tėvų bei auklėtojų pastangas. Augina vaikučius kaip tuos mažus medelius, tikisi, kad užaugs brandūs, geri žmonės, sugebantys gyventi, darbuotis, mandagūs, darbštūs, dorybingi. Tėvui ir motinai būna skaudu, jeigu jų vaikas, tas biblinis medelis, kurį taip puoselėjo, neša rūgščius vaisius, juos skaudina, nuvilia, pridaro blogų dalykų sau ir kitiems.

Šiandien susirinkome šioje šventovėje, pradėdami I Komunijos pamokėles, vėlgi dėl to paties rūpesčio, kad šitie vaikeliai augtų geri žmonės ir geri krikščionys, kad pasisemtų Dievo išminties, kad žinotų, kur yra gėris, kur blogis, kas yra dorybė, o kas yra yda, kas yra teisu, o kas yra nuodėmė.

Šiandien išgirdome palyginimą apie akmenį: kertinis akmuo buvo numestas šalin, bet galų gale vis tiek grįžo į savo vietą. Pastebime staigų šuolį tarp metaforų: ką tik buvo kalba apie vynuogyną, nedorus samdinius ir jų nužudytą šeimininko sūnų, o čia staiga kalbama apie kertinį akmenį. Viską paaiškina hebrajų kalboje atrandamas žodžių žaismas. Sūnus hebrajiškai yra ben, o akmuo – eben. Ir štai girdime, kad ben yra eben, kad sūnus yra pamatinis akmuo. Bet kuris sūnus? Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, kuris buvo Tėvo siųstas, tačiau atmestas. Juk kalbame apie Viešpaties vynuogyną, kurio savininkas yra Jėzus. Jis yra Bažnyčios, ir tikėjimo, ir viso pasaulio pagrindas. Jeigu jis atmetamas, niekas nesilaiko.

Bet kaip čia taip atsitinka, kad kartais svarbiausius dalykus pražiūrime? Ši problema atskleidžiama ir įvairiuose romanuose, pasakose. Turbūt girdėjote pasaką apie Pelenę, tą prispaustą, nemylimą, išnaudojamą pamotės mergaitę, kuri išaugo į princesę, tapo karaliene. Skaitėme pasaką apie bjaurųjį ančiuką, kuris tarp paukščių atrodė toks purvinas, murzinas, pilkas, o išaugo į kilnią gulbę, nors visi jį atstūmė.

Taigi gyvenime kartais pasitaiko, kad nevertai nurašome kažkurį žmogų, nesuprantame jo ateities ir galimybių. Kartais ar mokykloje, ar visuomenėje išgirsime: kas gero gali būti iš šito vaiko? Eis tik „gatvių šlifuoti“? O paaugo, žiūrėk, deimantus šlifuoja, perkeltine prasme. Štai kokia šio pasakojimo mintis: kai kurie geri žmonės yra išstumiami iš mūsų tarpo, kritikuojami, nemylimi, persekiojami, o jie yra ir bus šeimos, parapijos, visuomenės pagrindas.

Jėzus kalbėjo tą palyginimą fariziejams, seniūnams, raštų aiškintojams, suktiems, blogiems žmonėms. Kartais blogi žmonės pradeda vadovauti geriesiems. Blogi, sugedę žmonės pradeda kategorizuoti, vertinti žmones, norėdami iškreipti teisingą vertinimą: jūs esate blogi, esate visuomenės paraštė. O tuo tarpu tie normalūs, geri, darbštūs žmonės ir yra visuomenės pamatas. Tie, kuriuos šiandien vadina pilkaisiais ančiukais, ar priversti gyventi kaip Pelenė, žiūrėk, ateityje jais remsimės, jie teiks viltį.

Etikečių klijavimu užsiima ne tik visuomenė, bet ir žiniasklaida: užsipuola atskirus žmones, visuomenės grupes. Bet kai pasižiūri, užsipuola gerus žmones, kurie yra mūsų ateitis, kertinis akmuo, ant kurio galime statyti ateitį.

Dievas įrašė pasaulyje įvairias taisykles: viskas turi tikslingumą, prasmę, turi nešti gėrį, bendrąją naudą. Taip pat ir jūs, vaikučiai, turite stengtis būti naudingi savo tėveliams, savo šeimai, kažkuo padėti, kažkuo pasitarnauti. Kas yra vaikelis namuose? Tai nėra mažasis dievas, kuriam tėvai tarnauja, bet mažasis tėvelių pagalbininkas. Taip, jis dar mažasis pagalbininkas, bet jau pagalbininkas, padedantis savo šeimai, kuo gali, nešantis gerus ir gerumo vaisius.

Taigi to visą gyvenimą mokomės, stengiamės neužmiršti ir prašome Dievo pagalbos: turėti galimybių, turėti jėgų daryti gera. Negriauti, bet kurti, nesilpninti, bet stiprinti, nebjauroti, bet gražinti. Daugybė dalykų. Apie tai ir yra mūsų gyvenimas, kad nugyventume garbingai, gražiai, nuveiktume su Dievo pagalba, pagal jo valią gerų darbų ir atneštume Dievui gerų vaisių, kuriuose ypatingai išryškės tikėjimas, viltis ir meilė. Ir daugybę kitų konkrečių dalykų, kuriais mūsų gyvenimas apdovanotas.

Išlikime ant to pamato, kuriuo yra Jėzus. Beje, Biblijoje atrandame tris akmens įvaizdžius. Pirma, kertinis akmuo. Toliau, akmuo, kuris kliūva po kojomis, suklupimo akmuo. Ir akmuo, kuris nusirito nuo kalno ir sutrupino milžino molines kojas. Vienaip ar kitaip atsiranda trejopas santykis ir gyvenimo perspektyva: arba ant Dievo statysime, ar be jo nuolat klupsime, galų gale gresia sutriuškinimas žmogui, kuris keliasi į aukštybes ir nebesupranta savo kosminio, egzistencinio, fizinio ir temporalinio dydžio. Kokį akmenį pasirenkame, toks bus ir gyvenimo modelis bei programa.

Statykime savo gyvenimą ant Viešpaties pamato jo vynuogyno aplinkoje. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *