Stipresnio egzistavimo prasmė yra tarnauti silpnesniems – tai naujoji Jėzaus įvesta santvarka. Napoleonas, Darvinas ir kiti jėgos garbintojai buvo kitos nuomonės.
Pamokslo tekstas
Sakyta XXV eilinį sekmadienį (B metai) – greičiausiai 2021 m. rugsėjo 19 d. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Evangelijoje, kurios ištrauką šiandien perskaitėme, išsiskiria trys skyriai – aštuntas, devintas ir dešimtas, kuriuose atsiskleidžia Jėzaus naujosios tvarkos principai. Štai aštuntajame skyriuje, kurį skaitėme praeitą sekmadienį, Jėzus susiginčijo su Petru: pasakė jam, kad eina kentėti, o Petras užginčijo – jokiu būdu, Viešpatie, tu nekentėsi. Tuomet Jėzus jį išvadino šėtonu. Devintajame skyriuje, kurio dalį šiandien skaitome, Jėzus vėl kalba apie savo kančią ir apie tai, kad atėjo tarnauti: paėmęs vaiką, pastatė jį jų tarpe ir mokė apaštalus – jei norite būti didūs, tarnaukite kitiems. Dešimtajame skyriuje vėl išgirstame tą patį motyvą: Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas nori sėdėti vienas Jėzaus dešinėje, kitas kairėje. Ir Jėzus vėl bando pamokyti apaštalus, jog jis atėjo ne viešpatauti, bet tarnauti.
Kaip matome, nemažai atvejų Jėzus mokė minias, pagonis, savo tautiečius, bet jis taip pat mokė ir savo mokinius apaštalus. Jiems aiškino atskirai, nes būtent jie turėjo vėliau perimti Jėzaus misiją ir nešti Evangeliją į pasaulį – nesuklastotą Evangeliją, kurios esmė ta, kad Dievas mus pašaukė vienas kitam tarnauti. Evangelijos skaitinyje buvo pasitelktas vaiko asmuo. Jėzus paėmė mažą vaiką, apkabino jį ir pasakė: kas priima tokį vaiką dėl manęs, tas priima mane ir tą, kuris mane siuntė. Tai lūžis žmonijos mąstyme. Tiek žydų kalboje Jėzaus laikais, tiek graikų kalboje vaikas buvo žymimas tuo pačiu žodžiu, kuris buvo vartojamas ir vergui nusakyti. Pavyzdžiui, žydų kalboje talja reiškia vaiką ir kartu vergą, graikų kalboje pais reiškia ne tik vaiką, bet ir vergą. Todėl nuo amžių vaikai buvo traktuojami kaip vergai: jie turėjo būti tėvų dispozicijoje, jų klausyti ir ne puikuotis, bet tarnauti namuose. Galbūt iš dalies šiandien mums to labai reikėtų, ar ne? Nes kas dabar mūsų namuose auga? Princai – nepavarysi, nepasakysi, puikuoliai auga. Nesakau apie visus, ne apie visas šeimas. Vėl perlenkimas. Istorijoje kadaise vaikai iš tiesų buvo laikomi daiktais, gyvuliais, vergais. Ir krikščionybei teko nemažai paplušėti, kad apsaugotų pačius silpniausius.
Atėjusi į Šiaurės Europą, ką rado krikščionybė? Paprotį išnešti vaikus į mišką. Ne tik senelius rogėmis išveždavo į mišką vilkams sudraskyti, bet ir vaikus išveždavo į mišką. Dėl bet kokios menkos priežasties vaikas galėjo būti tėvų nužudytas. Tas posakis „aš tave pagimdžiau, aš tave ir nužudysiu“ turi istorinį pagrindą. Štai krikščionybė, Jėzaus įkvėpta, perkeičia dalykų tvarką: ne stiprusis, ne žiaurusis, ne galingasis viešpatauja, pajungdamas visus savo interesams, egocentrizmui ir savo šlovei, bet tas, kuris yra galingas, rūpinasi tais, kurie silpnesni.
Čia man prisimena ir istorinių dalykų. Antai Napoleonas, kai 1810 metais užėmė Maskvą, liepė nukaldinti monetą, ant kurios užrašė: „Tavo dangus – mano žemė“, ta prasme: Dieve, tavo dangus, o mano žemė; štai visą Europą, pusę pasaulio paėmiau į savo valdžią. Ir kai tą monetą gavo generolas Suvorovas, jis ant tos monetos išraižė žodžius ir nusiuntė atgal Napoleonui: „Tavo nugara – mano botagas.“ Ir štai viskas taip pasisuko, kad Napoleonas buvo išvarytas, daugybę kartų pažemintas, galų gale ištremtas į Šventosios Elenos salą ir ten numirė. Tas, kuris save aukštino, buvo numestas nuo sosto ir pažemintas, nes jis atėjo ne tarnauti, bet viešpatauti.
Kodėl mes, krikščionys, galbūt taip smerkiame, kritikuojame Darviną ir jo evoliucijos teoriją? Mus pykina, keliamas bjaurumas, tiesiog norisi atsiriaugėti, klausant, skaitant visus tuos Darvino teiginius. Pasimetęs, vargšas, paklydęs žmogelis išgalvoja tokią teoriją, ir ją mums kiša nuo mažų dienų mokykloje, kiša tiems vargšams vaikams – prisiminkime tarybinius laikus: tai buvo vyraujanti ideologija biologijoje ir kituose moksluose. Kai pasiskaitai Darvino raštus, ten lygiai taip pat randi galios kultą, garbinimą, jėgos kultą. Juk evoliucijos idėjos pagrinde glūdi tai, kad stiprusis nugalės silpnuosius, juos eliminuos. Žmonijos evoliucijos skyriuje Darvinas rašė apie tai, kad silpniesiems neturi būti vietos žmonijos tarpe: jie turi būti segreguojami ir anuliuojami; negalima leisti nei ligoniams, nei turintiems kokį nors apsigimimą, psichinį ar fizinį silpnumą, egzistuoti, nes šitaip gadinama žmonijos giminė, genai, ir silpnas produkuoja kitą silpną. Jis savo raštuose skatino – ne apie gyvuliukus kalbėjo, apie žmones kalbėjo – eliminuoti visus silpnuosius. Kaip noriai jo teoriją pasisavino Hitleris, kaip noriai tą bedievišką, nežmonišką teoriją pasisavino komunizmas, kaip ta teorija kartais patinka valstybių valdžioms, kaip ji patinka bankininkams, kaip patinka verslininkams, kaip patinka visiems maniakams: stiprusis laimi, išnaudoja silpnuosius ir galų gale juos segreguoja ir eliminuoja. Ar ne laikas tokiems užleisti vietą pasaulio istorijos scenoje?
Taigi, matote, krikščionybė pastatyta visai ant kitų pagrindų. Tas, kuris Dievo kuo nors apdovanotas – ar stipresnis finansiškai, ar stipresnis fiziškai, intelektualiai, – turėtų pasitarnauti tiems, kurie galbūt mažiau gabūs, mažiau talentingi, mažiau sugeba. Toks yra Jėzaus mokslas, juodu ant balto parašyta, ir mes negalime to paneigti. Kaip tu klausysi visų tų teorijų, kai egocentrikas, susireikšminęs, galios įgijęs, užvaldytas žmogus apie kitus kalba su panieka, iš aukšto, žiūri į juos kaip į evoliucinį substratą, iš kurio turi išsivystyti galinga beždžionė. Jokiu būdu negalime sutikti su šita nežmoniška filosofija, kuri vėl priveda prie totalitarizmo, priveda prie to, kad žmonių tarpe įsivyrauja šėtonizmas gryna forma.
Iš tiesų turime daugybę gražių pavyzdžių, kaip stiprusis, labiau apdovanotasis tarnauja silpnesniajam. Tokiu būdu išsaugomas žmogiškumas, išsaugoma ir Dievo malonė. Motina Teresė, antai, kaip matome, darbavosi neturtingoje Indijoje, Kalkutoje. Kiekviena motina, kiekvienas tėvas, augindami savo vaikus, rūpindamiesi savo šeima, taip pat parodo tą gražų pavyzdį. Vyras, galbūt fiziškai stipresnis, rūpinasi savo žmona, rūpinasi savo vaikais; mama rūpinasi savo vaikais. Jeigu stiprusis netarnautų silpnajam, ar išvis būtų įmanoma pratęsti žmonijos giminę? Taigi ir šiandien Jėzus mus kviečia būti jo nusiteikimo, jo širdies. Jei jau kuo nors esame Dievo apdovanoti, jei ką pasiekėme, tegu tai būna ne mūsų garbės auginimas, susitelkiant į save, apsvaigstant nuo savo turimų galimybių, nuo kažkokio savo galingumo, bet kad mūsų stiprumas būtų nukreiptas į tarnavimą – pirmiausia savo šeimai, o paskui ir savo tautai, žinoma, pagal galimybes, nes ne visi turime vienodas galimybes. Bet tarnavimo, pagalbos, rūpesčio, atsakomybės jausmas turi mus lydėti. Amen.
Parašykite komentarą