Šio sekmadienio šv. rašto skaitiniai gvildena teisingo autoriteto problemą. Pirmasis skaitinys svarsto apie melaginguosius pranašus, antrasis skaitinys – žmogaus norą patikti ir prisitaikyti labiau prie kito žmogaus nei prie Dievo, evangelijoje pasakojama apie apsėsto žmogaus išvadavimą sinagogoje, kurioje lankėsi Jėzus. Velniui ir jo apsėstiesiems neegzistuoja tiesos, moralės ir gyvenimo rėmai, todėl jie platina chaosą. Žydams sinagoga, krikščionims Jėzus parodė gyvenimo krantus, kad netaptų stovinčia, pūvančia, gyvybės stokojančia pelke.
Pamokslo tekstas
Sakyta 2021 m. sausio 31 d., IV eilinis sekmadienis B. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šios dienos Dievo žodis nurodo Dievo autoritetą. Pirmajame skaitinyje Viešpats pasmerkia netikruosius pranašus, kurie ateina skelbti savo prasimanymų, dangstydamiesi Dievo vardu. Tai nusikaltimas, kurį ypač draudžia Dievo įsakymas: netark Dievo vardo be reikalo. Ir šis įsakymas liečia ne tik pasauliečius – jis ypač liečia kunigus. Savo žodžio nelaikyk Dievo žodžiu, nepiktnaudžiauk Dievo autoritetu, nekalbėk to, kas yra tavo, sakydamas, jog tai iš Dievo. Yra didelė pagunda, ne tiek pasauliečiams, kiek kunigams, kalbėti Dievo vardu. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius pristatomas mums kaip tikras Kristaus Jėzaus apaštalas, kalbantis jo vardu. O mūsų žvilgsnis kreipiamas į Evangelijos skaitinį, kuriame pasakojama apie patį Jėzų Kristų, gyvąjį Dievo Žodį. Štai jis ateina į sinagogą ir prabyla kaip turintis galią, kaip tas, kuris turi autoritetą, kuris gali kalbėti ir tikrai atstovauja Dievui.
Šiais laikais kam gi mums reikėtų autoritetų? Kodėl turėtume kažko laikytis, kažko klausyti? Deja, gyvename individualizmo laikais, kai kiekvienas manosi esąs dievas: pats sprendžia apie savo gyvenimą, apie visuomenę; jam nereikia jokios kitos nuomonės – nei Bažnyčios, nei objektyvaus mokslo duomenų: „Aš pats viską žinau ir išmanau.“ Netikrųjų pranašų yra: daugiau nieko nepaskaitę, nepasidomėję, nepastudijavę, vien televizijos melagienas žiūrėdami, mano esą labai išmintingi, turintys nuomonę, galintys viską pasakyti ir apibrėžti.
Jėzus ateina į sinagogą. Pirmiausia – iš kur atsirado sinagoga? Žodis „sinagoga“ yra graikiškos kilmės, kaip „sinchronija“, „sintaksė“. Syn reiškia „kartu“, o agōgos jau žinome iš žodžio „pedagogas“ – tai tas, kuris eina kartu, palydi vaiką. Taigi sinagoga yra vieta, kur visi sueina. Hebrajiškas ar aramėjiškas žodis būtų „knesetas“, bet „Knesetu“ mes labiau vadiname Izraelio parlamentą. Savo istoriniuose šaltiniuose jie maldos namus vadina beit ha-kneset. Babilono nelaisvės metu Izraelio tauta neteko šventyklos, ir buvo reikalinga vieta, kur jie galėtų susirinkti melstis. Tora mums pateikia tokią griežtą tiesą, kad niekur kitur Dievas neišklauso maldos ir reikia būtinai ateiti melstis į šventą vietą. Taigi būtent Babilono nelaisvės metu atsirado sinagogų, knesetų, tradicija – pastatų, įrengtų pagal tam tikrus reikalavimus. Net ir tautai grįžus į savo šalį ir atstačius šventyklą, sinagogos tradicija išliko. Manoma, kad Jėzaus laikais Jeruzalėje buvo penkios sinagogos, visoje Judėjoje – keli šimtai, o daugiausia jų paplito izraelitų gyvenamosiose vietovėse už Judėjos ribų, išeivijoje; įvairiose vietose sinagogų buvo beveik du tūkstančiai. Šiais laikais jie turi tik sinagogas, nes šventykla nugriauta ir jos vietoje stovi mečetė auksiniu kupolu. Sinagoga turėjo būti šviesi, su dvylika langų, kad pro langus matytųsi dangus, ne tik būtų galima įžiūrėti skaitomą Torą: tikėjimas yra šviesa, todėl ir šventovėje turi būti šviesu.
Kas yra sinagoga žydų tradicijoje? Tai labai svarbi institucija, kuri padėjo Izraelio tautai išlikti per visas tremtis, kurioje išliko jų tautinė tapatybė, religija, kur jie būrėsi kaip tauta. Būtent sinagogoje ypač apsireiškia Izraelio tauta: ji tapdavo regima, atsinaujindavo. Dievas yra savo šventovėje. Šventovės yra tam, kad būtų išklausomos mūsų maldos. Kaip matome, teisingas autoritetas saugomas šventovėje.
Čia pereiname prie kito labai svarbaus dalyko: žmogaus gyvenime reikalingi autoritetai ir Bažnyčios rėmai. Upės krantai lemia upės tėkmę, jos tapatybę. Upė be krantų yra pūvanti pelkė, neturinti nei krypties, nei prasmės, nei gyvybės. Todėl ir žmogaus gyvenime labai svarbu turėti krantus. Kad žmogus išliktų žmogumi, turi būti moralė, protingumas, Dievo įstatymai – Bažnyčios mums duoti krantai. Peržengę tuos krantus, tampame melagingaisiais pranašais, skelbiančiais nesąmones. O Dievo autoriteto rėmuose, krantuose, esame tikri tikintieji, tikri pranašai: mūsų gyvenimas turi kryptį ir gyvybę. Šiandien Evangelija mums atvedė apsėstą asmenį. Kaip girdime, jis šaukė, rėkavo, blaškėsi, trankėsi, daužėsi, nes piktoji dvasia jo gyvenimą pavertė chaosu ir apvaldė jo sielą. Taigi tas žmogus gyveno visiškai be krantų. Jėzus atėjo išvaduoti mus iš demonų valdžios, nubrėžti krantus.
Čia prisimenu vieną įvykį iš kaimo gyvenimo. Atėjo matininkas matuoti žemės, nes iškilo problema dėl kažkur neteisingai nubrėžtų ribų. Jam bematuojant, prisistatė ūkininkas, nepatenkintas, kad permatuojama žemė, kurios galbūt savo naudai buvo atsiriėžęs, šaukė ir liepė pasišalinti. O matininkas sako: „Štai popieriai, kurie mane įpareigoja tai išmatuoti. Va, popieriai, pagrindžiantys, kodėl aš čia matuoju, ūkininke.“ – „A, tau popieriai, dar kažkokie popieriai!“ Ir paleido savo sarginį šunį, ir tas šuo puolė matininką lodamas, bandydamas įkąsti, o ūkininkas iš tolo žiūri ir juokiasi: „Pažiūrėsim, kaip tave tavo popieriai apgins.“ Kartais va taip žmogus reaguoja į autoritetą, į taisykles. Kiti apie tikėjimą sako: ką mes turime iš Jėzaus? Tik popierinę Evangeliją: pavartom puslapius, ir ką čia tie popieriai gali mus apginti? Apgins nuo šuns, apgins nuo kojos? O būtent tie puslapiai, kuriuose surašytas Dievo žodis, mus apgins nuo betvarkės gyvenime, nuo piktosios dvasios apsėdimo. Mes išliksime tiesos, ne melo pusėje, būsime teisingo autoriteto nubrėžtuose krantuose, kurie mums duoda gyvenimo kryptį, jėgą ir prasmę. Amen.
Parašykite komentarą