Sakyta 2004 m. rugsėjo 12 d., XXIV eilinis sekmadienis (C metai; Iš 32, 7–11. 13–14; 1 Tim 1, 12–17; Lk 15, 1–32). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šventasis evangelistas Lukas, kurio Evangeliją ką tik perskaitėme, pateikia tris Jėzaus palyginimus apie atsivertimą. Pirmieji du palyginimai kalba apie ieškojimą: gerasis ganytojas ieško pasiklydusios avelės, moteris ieško pamestos drachmos. Trečiasis palyginimas yra apie sūnaus palaidūno grįžimą į tėvo namus. Norėdami suprasti atsivertimo tiesą, turime visada atsižvelgti į šiuos tris palyginimus. Kai skaitai vieną, prisimink ir kitus du.
Apie nuodėmę ir atsivertimą gali papasakoti tas, kuris išgyveno tikrosios meilės mirtį ir paskui ėmėsi pastangų ją prikelti. Tai yra skausmingas išgyvenimas, nes pasiekia giliausius širdies jausmus. Tam, kas iš tikrųjų myli, yra sunku matyti, kaip mylimas asmuo tolsta ir ima eiti savo keliais, kuriais negali abu keliauti. O jei suvokia, kad mylimas asmuo savo meilę atiduoda kitiems, nuviltasis tampa bejėgis. Kadangi iš tikrųjų myli, negali pamiršti mylimo asmens, ir nieko kito nelieka, kaip kantriai laukti jo grįžtant.
Dievas mus myli ir ieško kiekvieno nuo jo nutolusio. Ieško kaip gerasis ganytojas pražuvusios avies, ieško kantriai, nes žuvo jo nuosavybė. Esame mylimi Dievo vaikai, ir jis negali paliauti mūsų ieškojęs tol, kol neras. O kai jis pamato, kad mūsų meilė paskendusi turtuose, ambicijose, kūno aistrose, jis tampa bejėgis: negali mūsų ištraukti iš kitų meilių, nors supranta, jog jos mus sunaikins. Negali panaudoti jėgos, nes gerbia mums duotą laisvę. Meilė remiasi laisvu sprendimu, kuris kyla iš širdies. Net jei Dievas sunaikintų mūsų mylimus dalykus, nelaimėtų širdžių sau. Šis kelias neveda į mirštančios meilės prisikėlimą – priešingai, laikomas skriauda tam, kas šias vertybes pamėgo. Todėl Dievas retai kada naikina žmogaus pamėgtas vertybes, kurias jis myli. Dažniausiai Dievas pasirenka laukimą.
Radęs paklydusią avį, piemuo gali paimti ją ant rankų ir parnešti į namus. Dievas su žmogumi taip pasielgti neturi galimybės: žmogus pats turi sutikti būti paimtas į Dievo rankas. Todėl Dievas stovi šalia ir laukia. Palyginimas apie sūnų palaidūną pasakoja apie antrą atsivertimo etapą. Tėvas neieško sūnaus, nors žino, kas jam darosi. Tėvas laukia jo grįžtančio. Sūnus ateina pats, prašydamas atleidimo ir būti priimtas į tėvo namus. Tik tuomet, kai sūnaus apsisprendimas subrendo, jis žengė žingsnį tėvo namų link. Tik tuomet įmanomas šis jųdviejų susitikimas: sūnus puola į tėvo glėbį. Tai atsivertimo ir susitaikymo akimirka.
Dievas ieško ir laukia, nes meilė niekada nepalieka to, ką myli. Dievas žino, kad kitos meilės nesuteiks žmogui laimės. Tačiau, matydamas savo vaikų įsimylėjimą į kitus dalykus, kurie niekaip nesiderina su Dievo meile, laukia, kol jie įgis išminties ir patys laisva valia juos paliks, atsiversdami į Dievą.
Evangelijoje skaitome Jėzaus žodžius, jog danguje bus didesnis džiaugsmas dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio nei dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti. Iš pažiūros teiginys atrodo gana keistas, tačiau tas, kuris patyrė mirusios meilės prisikėlimą, nesistebėtų. Labai retas atvejis, kad po išdavystės, norint pilnai atleisti, meilė pražystų naujai tuo pačiu grožiu ir jėga. Tai būtų stebuklas, tolygus mirusiųjų prisikėlimui. Štai kodėl tėvas sako vyresniajam sūnui: „Šis tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo.“ Todėl suprantame Jėzaus žodžius, kai jis sako, jog danguje dėl atsivertusio džiaugiasi angelai.
Kartais mes, krikščionys, perdėtai akcentuojame būtinybę apsisaugoti nuo nuodėmės ir nepakankamai įvertiname būtinybę atleisti. Kartais atrodo, jog mokytojai, tėvai, katechetai ir kunigai kalba vien tik apie nuodėmės išvengimą: krikščionio idealas yra būti be jokio priekaišto ir be jokio suklydimo, išpildyti tobulai Dievo įsakymus. Akcentuojant vien tik šį požiūrį, susidaro tam tikrų nesusipratimų ir apsunkinimų, kurie atneša liūdnų padarinių. Žmogus ima gyventi nuolatinėje baimėje, kad nenusidėtų. Jei suklysta, šią savo būseną išsprendžia šitaip: arba tampa kompleksuotas ir nelaimingas visam gyvenimui, arba, kaip dažnai atsitinka, atmeta visus moralinius ir tikėjimo įsakymus kaip negyvenimiškus ir neįgyvendinamus. Pastarieji sąmoningai pasirenka nuodėmės kelią ir neketina keistis.
Akcentuodami vien tik nenuodėmingumą kaip žmogaus gyvenimo idealą, iškraipome tikro tobulumo sampratą. Padariniai būna tokie: užuot mąstęs apie Dievą ir jo karalystę, žmogus nuolat galvoja apie save, apie savo nevertumą ir nuodėmingumą, arba ima nuolat save lyginti su kitais: „Aš geresnis už juos“ ir panašiai. O tai tampa meilės kliūtimi.
Jei gerai įsiskaitytume į Evangeliją, lengvai suprastume, jog Jėzaus mokymo pagrindinis akcentas nėra vien tik nenuodėmingumas. Evangelijos idealas yra ir atleidimas. Nenuodėmingumas yra neįmanomas – visi esame nusidėjėliai. Kristus neketina mūsų sužalotos ir ligotos širdies išmesti į šiukšlyną, bet trokšta ją pagydyti, atkurti ir ištobulinti. Jei gyvenime sutikote žmogų, kuris jus iš tikrųjų myli, kuris žino visus jūsų trūkumus, klaidas ir nuodėmes ir neatmeta bei nepasmerkia, bet dar labiau myli, tuomet galite suprasti, kiek tobulesnis yra tame Dievas. Mylintis asmuo padarys viską, kad žaizdą išgydytų, kad vergystės raiščius sutraukytų, kad, jei trūksta meilės, meilę pažadintų.
Evangelija mus moko, kad baisu yra ne vien nuodėmė, bet ir netikėjimas nuodėmės atleidimu. Baisus yra nesugebėjimas prašyti atleidimo. Dievas yra meilė, o meilė yra ir atleidimas. Savo nuodėmingumo suvokimas leidžia patirti Dievo atleidimą, o jo atleidimas atveria širdį kiekvienam kitam silpnam žmogui. Tik dovanojančios meilės dvasioje įmanoma augti, priimti kitą žmogų, kurti bendruomenę, atvirą Dievui ir kitiems žmonėms.
Šventasis Paulius laiške Timotiejui dalijasi savo džiaugsmu, jog atrado evangelinio idealo paslaptį. Jis, buvęs Senojo Testamento fariziejus, kentėjo nuo nenuodėmingumo idealo ir, nepaisant savo nepriekaištingos reputacijos Įstatymo atžvilgiu, Dievo akyse padarė daug blogio, persekiodamas krikščionis. Kur tik atvykdavo, pakenkdavo žmonių likimams. Ir štai Viešpats Dievas jį, kadaise piktžodžiautoją, persekiotoją ir šmeižiką, rado tinkamą pasitikėti. Paulius išpažįsta: „Susilaukiau gailestingumo, kadangi elgiausi nesąmoningai ir nežinodamas.“ Tautų apaštalas atmeta fariziejišką nenuodėmingumo koncepciją ir priima šventumo koncepciją, kuri remiasi visų pirma atleidimu.
Išvada yra paprasta: tiek katechezė, tiek auklėjimas kiekvienoje šeimoje turi būti nukreipti į tai, kad išmoktume atleisti. Tai yra dirva, kurioje gali augti žmogaus siela, ir čia Dievo malonė išaugina gausių gėrio vaisių. Kas visada ir visur iš visos širdies kitiems atleidžia, tas nebegyvena nuodėmėje, nes ir Dievas jam atleidžia.
Parašykite komentarą