Sakyta 2026 m. liepos 5 d., XIV eilinis sekmadienis (A metai; Zch 9, 9–10; Rom 8, 9. 11–13; Mt 11, 25–30), vėlesnės Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šios dienos Evangelijoje girdime, kaip Jėzus atskleidžia save: esu romus ir nuolankios širdies. Taip sužinome tikrąjį Jėzaus charakterį, jo nuostatą, ir kadangi jis romus ir nuolankios širdies, turime viltį – dėl jo kantrybės ir gailestingumo: dorieji gali toliau augti savo gerume, o nusidėjėliai turi laiko, Dievo kantrybės laiko atsiversti ir pasitaisyti. Nuolankumas ir puikybė – štai, sakyčiau, du raktiniai žodžiai, kuriuos šiandien reikėtų pasvarstyti. Kitoje vietoje randame Šventojo Rašto teiginį, kad Dievas priešinasi išpuikusiems, o nuolankiuosius laimina. Turime turėti romią ir nuolankią Jėzaus širdį – tik taip galime ateiti į maldą ir daryti Dievo darbus.
Saliamono Patarlių knygoje randame teiginį, kad pirma nelaimės, sugriuvimo ir tragedijos žengia puikybė: pirma visų nelaimių, griuvėsių, nesusipratimų ir vargų. Tai mums įspėjimas, kad blaiviai vertintume savo ir kitų žmonių dvasinę būklę, kuri vadinama puikybe. Puikybė padarė daug žalos pavieniams žmonėms, bet taip pat ir tautoms – istorijoje turime daugybę pavyzdžių. Kad ir su jūros katastrofomis susiję pavyzdžiai. 1912 metais nuskendo to meto technikos šedevras „Titanikas“ – laivas, kuris buvo vadinamas neskęstančiu. Nuo pat pradžios iki pabaigos visur matyti puikybės elementas: žmogus neįvertino savo galimybių, persistengė savo gerais, pageidautinais troškimais ir manymais, kurie nesuderinami su fizikos ir gamtos dėsniais. Laivas buvo pagamintas iš trapaus ketaus – į lydinį pridėta labai daug anglies; taip, ketus stiprus metalas, bet trapus. Kita vertus, kapitonas davė žinią pečių skyriui: kraukite anglį, varykite mašinas, varykite laivą visu greičiu. Atėjo pirmieji pranešimai: būkite atsargūs, įplaukiate į ledkalnių teritoriją – o vis tiek kraukite anglį, varykite visu greičiu į priekį. Ir kai pamatė ledkalnį, jau buvo per vėlu: paaiškėjo, kad laivo vairas blogai veikia, kad iš trijų garo variklių tik du turi atbulinę eigą – laivai stabdo paleisdami atbulinę eigą. Ir štai neišvengiamas susidūrimas su ledkalniu, pramušami penki skyriai, nenuskandinamasis laivas lūžta pusiau ir nugarma į gelmes, nusinešdamas pusantro tūkstančio žmonių gyvybių. Net gelbėjimosi valčių buvo paimta tik trečdaliui žmonių – vėlgi su ta mintimi: neskęstantis laivas, neįmanoma, kad jis nuskęstų. Žmogaus puikybė privedė prie šitos katastrofos.
2023 metais nuskendo panašaus pavadinimo batiskafas „Titan“. Jo inžinierius, chuliganas, libertaras, užkietėjęs liberalas, atmetantis visas gamtos ir Dievo taisykles, – kaip jo pavardė, ar Rufas, ar Pufas, nebeatsimenu, angliška pavardė – bandė sujungti titaną su kažkokiu anglies pluoštu. Ir jau nuo 2018 metų, kai prasidėjo tas projektas, daugiau kaip keturiasdešimt autoritetingų inžinierių davė pastabą: „Gerbiamasis, taip nedaroma. Batiskafas neatlaikys giluminių panirimų, begalinis spaudimas sutraiškys tavo batiskafą.“ – „Man neaiškinkite, aš žinau geriau, aš esu žmogus, kuris laužo taisykles ir kuria naujas.“ Ir štai, įsisodinęs penkis turtuolius, tas batiskafas su savo išpuikusiu libertaru sutraiškomas didelio vandens slėgio – visi žūva vietoje. O ką kalbėti apie tokį Hitlerį, kuris puolė keliais frontais ir neįvertino Rusijos žiemų atšiaurumo; prieš tai buvo Napoleonas, kuris irgi dėl savo puikybės gavo galą. Taip per gyvenimą matome, kad pirma nelaimės visuomet eina puikybė, pirma žlugimo – puikybė: žmogus nesuvokia, kas jis toks, kokios jo ribos, todėl ir turime tokius įvykius.
Bet, be abejo, yra ir kitų pavyzdžių – žmonių, kurie realistiškai, nuolankiai ir pagarbiai priima Dievą, jo sukurtą pasaulį ir savo galimybes. Pasakyta: tegul žmogus nemano apie save geriau, negu yra tikroji jo vertė. O mes kartais sau priskiriame nebūtų dalykų. Šiandien auga karta – su visa pagarba, yra blaivaus proto jaunimo, bet daug jaunimo tiesiog paskendusio jaunatviškoje puikybėje. Jaunatviška puikybė – pirmasis jauno žmogaus gyvenimo išbandymas: kaip saugiai pereiti tą laikotarpį, kai jūra atrodo iki kelių, kai atrodo, kad aš esu šio pasaulio dievas, šį pasaulį sukūręs. Štai vakar girdime pasakojimą apie tragediją Vilniuje: devyniolikmetė panelė, padauginusi alkoholio, taip rėžėsi į stulpą, kad mašina perskilo į dvi dalis; užmušė du vaikinukus, kuriuos vežė, ir pati atsidūrė reanimacijoje. Žmogus nesiskaito, nesuvokia, kad yra sudarytas iš aštuoniasdešimties procentų vandens, toks trapus – tiek daug nereikia. Kaip kažkas pasakė, yra tūkstančiai priežasčių žmogui negyventi ir tik viena priežastis gyventi.
Bet ačiū Dievui, turime ir kitokių pavyzdžių. Man prisimena lenkų kardinolas Adomas Kozlovieckis – mums negirdėtas, nes visą gyvenimą pradirbo Afrikoje. Jo kunigystė prasidėjo skaudžiai: jis buvo įkalintas Dachau koncentracijos stovykloje, ištvėrė tuos nežmoniškai sunkius kelerius metus. Vėliau išvyko darbuotis į Afrikos džiungles skelbti Evangelijos, buvo pakeltas į vyskupus, darbavosi Afrikoje, o paskui Jonas Paulius II, kuris jį labai gerbė, paskyrė jį, jau senuką, berods aštuoniasdešimt šešerių metų, kardinolu. Paskutinius dešimt savo gyvenimo metų, būdamas vyskupas ir kardinolas, jis dirbo parapijoje vikaro teisėmis. Klebonas vadovauja parapijai, o vikaras – kitas kunigas, jo pagalbininkas. Ir štai jis siunčia popiežiui prašymą: atsiųskite savo apaštalinį palaiminimą mano klebonui ir jo vikarui – man. Kai Jonas Paulius II jo paklausė: „Kaipgi tu ištvėrei koncentracijos stovyklos gyvenimą?“ – jis atsakė: „Už viską dėkojau Dievui.“ Jis buvo tos nuomonės, kad svarbiau už gerus darbus yra dėkingumas Dievui – už visa, ką turi, ir kokioje situacijoje bebūtum, dėkoti Dievui. O dėkojimas yra tokia nuolanki būsena, kai žmogus net sunkiose aplinkybėse pastebi gėrį, daugiau gėrio negu blogio, ir išlaiko suvokimą, kad yra gerojo Dievo globoje. Jis sakė, kad Dachau koncentracijos stovykla buvo mokykla, paruošusi jį misionieriauti Afrikos džiunglėse – pasirodo, džiunglėse buvo sunkiau negu koncentracijos stovykloje. Ir taip visą gyvenimą jis perėjo su šviesia mintimi ir gaida, su dėkingumu Dievui ir su krikščionišku, nuolankiu požiūriu į viską.
Tai vėl kreipia mūsų akis į šios dienos Evangelijos žodžius, kur Jėzus sako: imkite mano jungą, jis švelnus ir lengvas. Šių laikų žmogui dažnai jau nebežinoma, kas yra jungas. Va, kai kas žino, kas yra jungas, – ar dar žinote, kas yra jungas? Kadaise tai buvo žemės ūkio padargas – toks dviejų skylių medinis, kaip pasakyti, sumeistrautas dalykas, kurį uždeda dviem gyvuliams ant galvų, ir jie tempia: tempia arklą, akėčias, galbūt vežimą, ką reikia, tą ir tempia. Taigi jungas – dviem. Ir štai Jėzus sako: aš nešu tą jungą, stok šalia, tempkime drauge. Be abejo, Viešpačiui Jėzui, pasaulio Kūrėjui, reikia tempti visos kūrinijos jungą. Bet jis tau nesiūlo pasaulio jungo – tik tavo gyvenimo, tavęs paties, tavo vargų jungą. Tau nereikia kentėti už visą pasaulį, nereikia pakęsti bedievių būrių, kurie kiekvieną dieną piktžodžiauja ir kurių dabar jau pasidarė dauguma, nereikia pakęsti nusidėjėlių išsidirbinėjimų – tau tereikia pakelti savo gyvenimą, savo vargus. Ir Jėzus sako: aš traukiu tavo gyvenimo jungą, bet stok šalia, traukime drauge, ir tavo jungas taps švelnus ir lengvas. Kardinolas Kozlovieckis yra vienas iš nedaugelio liudijimų, ką reiškia traukti gyvenimo jungą su Jėzumi – ne pavieniui, ne vienam, bet kviestis jį į savo reikalus.
Taigi šios dienos Dievo žodis mus skatina šviesiai, blaiviai, bet ir nuolankiai žvelgti į save, į savo galimybes, o labiausiai – žinoti, kad ne aš sukūriau pasaulį. Šiais laikais žmonės galvoja, kad mes sukūrėme Dievą, tuo tarpu tai esminė klaida: ne mes sukūrėme Dievą, o Dievas mus sukūrė ir toliau mus kuria, jeigu esame jam atviri, jeigu jam leidžiame tai daryti. Dažnas šių dienų gerovės žmogus, ypač jaunas, yra tokios geros nuomonės apie save – lyg jis būtų sukūręs pasaulį – ir paskui rėžiasi į stulpą. Dievas neleidžia mums suabejoti, kas yra kas. Tad gera valia, nuolankiai priimkime Dievo autoritetą ir tiesą, kad esame mylimi Dievo kūriniai, jo globojami ir vedami. Amen.
Parašykite komentarą