Sakyta 2026 m. balandžio 19 d., III Velykų sekmadienis (A metai; Apd 2, 14. 22–33; 1 Pt 1, 17–21; Lk 24, 13–35), vidurdienio Mišios Josvainiuose, prieš šv. Jurgio šventę (balandžio 23 d.). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Netrukus Bažnyčia prisimins ir pagerbs šventąjį Jurgį, Lietuvos globėją, kankinį, nepalaužiamą prisikėlusio Kristaus liudytoją. Jis gyveno trečiajame amžiuje Kapadokijoje ir, kaip žinome, buvo kareivis. Imperatoriui Dioklecianui pradėjus persekioti krikščionis, jis buvo verčiamas išsižadėti Kristaus ir garbinti imperatorių tarsi dievą. Kaip pasakoja legenda, jis atrėžė tiems, kurie reikalavo garbinti imperatorių: „O tu, asilo galva, tikiesi, kad aš garbinsiu žmogų?“ Gal griežtai ir nemandagiai, bet ryžtingai atsisakė tai daryti. Minime jo kankinystę, kuri truko ne valandą ir ne dvi, o penkerius metus: didžiausiuose varguose, priespaudoje, pažeminimuose jis išliko ištikimas Dievui ir Evangelijai.
Ko galime pasimokyti iš šventojo Jurgio ištvermės ir kantrybės? Gyvenime ir mums tenka susidurti su įvairiais sunkumais, ir kai kurių dalykų neįmanoma išspręsti kitaip, kaip tik kantrybe ir ištverme. Jeigu nebūtų ištvermės, kaip moksleiviai baigtų pirmą, antrą, trečią ir kitas klases? Tik per ištvermę ir kantrybę, aišku, tėveliams padedant.
Žinome, kad šventasis Jurgis yra žemdirbių globėjas. Tiesą sakant, dabar Lietuvoje jam nebėra ką globoti – kur tie žemdirbiai? Kas dar turi karvių? Vienas kitas biškelį dar turi, dar petražolių pasisėję, o daugiau jau nebėra. Atsimenu vaikystėje šventojo Jurgio šventę – tai bent būdavo: prie Jurgio altoriaus prinešdavo dovanų – lašinių, kumpių, kiaušinių, o klebonas septynis bankuchenus iškepdavo. Ir dabar matome, kad mūsų kaimas, mūsų žemdirbystė nyksta. O ūkininkai džiaugiasi Europos Sąjungos parama ir trąšomis – jiems nebereikia šventojo Jurgio užtarimo.
Todėl susimąstome apie mūsų kaimo žmogų: kuo jis ypatingas, kuo skiriasi nuo miesto žmogaus? Sakyčiau, kaimo žmogus yra natūralesnis, nes yra arčiau gamtos; jis turi daugiau sveiko proto, sveikos nuovokos, yra ištvermingesnis, atsparesnis iššūkiams, darbui. Aišku, pasitaiko, kad ir kaime gyvenančios moterys jau nebesodina svogūnų, eina į parduotuvę pirkti – ką padarysi. Bet turėdamas sodybą tu vis tiek turi nuolat suktis: tai aplinka, tai namas, tai tas, tai anas, vis kokia lysvė, gėlytės. Ir žmogus yra arčiau Dievo, arčiau prigimties, labiau užsigrūdinęs. O svarbiausia – labiau pasižymi sveiku protu. Sakyčiau, kaimo žmogaus sveiko proto yra daugiau negu pas daugelį profesorių, daugelį Konstitucinio Teismo teisėjų ir taip toliau. Jis žino, mato, kaip viskas funkcionuoja, ir jam danties neužkalbėsi. Nesinori gilintis į konkrečius pavyzdžius, kur tikrai net vidutinio proto nereikia, kad suprastum daugelį dalykų.
Kaip ten bebūtų, šiandien šaukiamės šventojo Jurgio pagalbos gelbėti Lietuvą, Lietuvos kaimą. Jis atrodo panašiai kaip po didžiojo maro. Antai 1700-aisiais Lietuvą užpuolė švedai; tas Šiaurės karas tęsėsi, o švedai viską grobė, viską vežė. Paskui užėjo 1706, 1707, 1708 metų nederliai, žmonės badavo, o 1708 ar 1709 metais užėjo maras, nusiaubęs Lietuvą: Žemaitijoje išmirė pusė, Vidurio Lietuvoje – du trečdaliai, kaimai ištuštėjo. Pievos, ganyklos per dešimt metų užaugo mišku – įsivaizduokite, buvo tuščia, nieko nebuvo. Ir Lietuvos ir Lenkijos karalius galvojo, ką čia dabar daryti. O žinios, žinote, ir tais laikais greitai eidavo: gudai, vokiečiai ir lenkai sužinojo, kad Lietuvoje daug tuščių žemių, daug žmonių išmirę, ir susikraustė į tuos tuščius kaimus, išsikirto jaunuolynus, kurie momentaliai užaugo, nes Lietuva yra tokioje zonoje: jeigu nieko nedarysi, iškart viskas apauga mišku. Teigiama, kad čia, Kėdainių apylinkėse, beliko tik trečdalis nuo maro išsigelbėjusių žmonių. Tai ir čia atvažiavo iš Mazovijos aštuoni šimtai vežimų – nemažai šeimų. Galbūt kažkas iš jūsų ir esate giminė tiems mozūrams – negali žinoti; tai tolima istorija, dabar sunku atsekti.
Taigi Lietuva tada labai apnyko, kaimas išmirė, o dabar mes gyvename tarsi po to didžiojo maro: miršta Lietuvos kaimas, traukiasi, mažėja. Mūsų Vilnius, visos strategijos – tik skambūs šūkiai: kalba kažką apie regionų ministeriją, bet matome, kad jie visiškai abejingi, jiems visiškai vienodai; jie sau gyvena savo rūmuose, savo betoniniuose nareliuose, ir mūsų kaimas, jo reikalai jiems visiškai neįdomūs. Be abejo, gal Josvainiai jau ir nebe kaimas – sako, miestelis, kaip ten bebūtų. Matome, kad mūsų tėvynėje mažėjant kaimui mažėja ir tų žmonių, kurie dar yra arti Dievo, arti gamtos ir kurie pasižymi šviesesniu, praktiniu, gyvenimišku protu.
Nemanykime, kad prieš šimtą ar du šimtus metų gyvenę žmonės buvo už mus menkesni. Daugeliu požiūrių mes esame menkesni – juk jie viską turėjo išmanyti: žinojo, kokie augaliukai tinka vaistams, kokie dažams, mokėjo namus pasistatyti, įrankius pasidaryti. Iš badmečių laikų archyvuose išlikusių teismų bylų randame tokią: kaimynas padavė kaimyną į teismą, kad tas iš jo daržo vagia balandas. Bado laikais balanda – puikiausias maistas. O kas iš mūsų šiais laikais vogtų iš kaimyno balandas? Sakytum: „Kam vogti – imk, neškis, dar apmažinsi man piktžolių.“ Žmonės sugebėjo gyventi, turėjo išminties, patirties. O jeigu dabar kažkas užeitų – mūsų jaunimui, jaunajai kartai, oho, kiek būtų bėdų. Aišku, vargas juos išmokytų – sunkiai, gal ne iš karto, ne tais metais, tai kitais, – jie išmoktų kažkaip verstis.
Kaip ten bebūtų, gyvenant kaime ir apskritai gyvenant mūsų tėvynėje Lietuvoje, mums reikia šventojo Jurgio charakterio – kantrybės ir ištvermės, nes daugelis dalykų čia yra komplikuoti ir žmogui reikia pasikaustyti kantrybe ir ištverme. Melskimės šventojo Jurgio užtarimu, nes šalį tikrai apvaldė neaiškios dvasios ir moralės žmonės. Matome jų valdymo rezultatus: visais parametrais mūsų šalis prastėja. Gal kam nors Vilniuje atrodo, kad gyvenimas geras, bet matome, kad daugelis parametrų blogėja, ypač tautos biologinis išmirimas – demografija, tokia baisi nelaimė. Kol kas visi į tai žiūri abejingai, bet su tuo negalime taikstytis. Tauta stipri tapatybe ir demografija – tai viskas tautos išlikimui. Jeigu jų nėra, kokia laukia tautos ateitis?
Šventasis Jurgis, kaip žinome, ilgą laiką buvo pagrindinis Lietuvos globėjas; tik kanonizavus šventąjį Kazimierą, šis tapo pagrindiniu Lietuvos globėju, o kelis šimtus metų pagrindinis buvo šventasis Jurgis. Sakyčiau, šiais laikais reikėtų vėl sukeisti: Kazimierą palikti antruoju globėju, o šventąjį Jurgį vėl padaryti pirmuoju, nes esame tokių bėdų akivaizdoje, kad mums reikia šventojo, kuris įkvėptų ir užtartų. Ką tas baltarankis karalaitis su rožančiumi, kaip matome, jaunuoliukas… Dabar reikia vyriškų pavyzdžių, reikia kovotojo, kuris įkvėptų dar išlikusią sveiką tautos dalį susiimti ir kažką daryti dėl mūsų tėvynės, dėl jos ateities. Šventasis Jurgis daugybę amžių buvo Bažnyčios įkvėpėjas, žemdirbių globėjas ir įkvėpėjas, nes žemdirbiui reikia daug kantrybės, jėgų, pastangų – jo pašaukimas niekada nebuvo lengvas. Šiais laikais bepigu: sėdi į „John Deere“ su kondicionieriumi ir važinėji po laukus, o kadaise reikėjo savo kojomis apvaikščioti – vienam hektarui išarti su arkliuku reikėjo visos dienos. Todėl meldžiamės šventojo Jurgio užtarimo mums, šių dienų žmonėms, kad jis padėtų nugalėti tą slibiną, apie kurį rašoma legendose, kad jis su juo susigrūmė. Tas slibinas iš tikrųjų yra piktosios dvasios, demono simbolis: susigrumti su slibinu, kuris nori pagrobti ir suryti mūsų vargšę mergelę – Lietuvą. Amen.
Parašykite komentarą