Sakyta 2023 m. rugpjūčio 20 d., XX eilinis sekmadienis (A metai), vėlesnės (apie 11:50) Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Girdėjome Evangelijos skaitinį, kurį būtų galima įtarti esant rasistiniu, netolerantišku: Jėzus pagonis išvadina šunimis. Kaip galima taip negražiai kalbėti apie žmones, vadinti juos šunimis? Bet iš tikrųjų toks buvo Izraelio tautos įsitikinimas: pagonys, netikintys žmonės, yra kaip gyvuliai. Baisus tvirtinimas, sakytume, šiais laikais, kai yra pliuralizmas: tai būtų neapykantos kalba – kaip gali žmogų vadinti gyvulio vardu? Bet iš Biblijos puslapių neišmesime, neišeina perkeisti to, kas parašyta, – reikia tada bandyti suprasti. Biblija mums teigia, kad žmogus, praradęs Dievą ir tikėjimą, tampa prasčiausias tarp Dievo kūrinių. Visi yra Dievo kūriniai – ir tie šuneliai, ir kas ten bebūtų, ir žiogai, visi yra Dievo kūriniai. Bet kodėl žmogus nukrenta žemiau kitų Dievo kūrinių – štai klausimas. Šuo visada ir išlieka šuo: jis proto neturi, elgiasi pagal instinktus; namuose auginamas šuo dar mokomas kažkokios dresūros. Štai koks ištikimas yra šuo – kas turėjo šunį, tas žino, kaip jis laukia, kaip paiso šeimininko nuomonės, kiekvieną kartą pažvelgia: ar teisingai darau? Tokia šunų prigimtis. Bet klausiame: kas atsitinka su žmogumi, kad jis krenta žemiau kitų Dievo kūrinių, kurie nėra tokie tobuli, kaip sukurtas žmogus? Biblija mums teigia, kad žmogus yra kūrinijos viršūnė, tarsi kūrinijos karūna, apdovanotas kur kas labiau negu visi kiti kūriniai. Ir kas atsitinka, kad žmogus krenta žemiau už kitus kūrinius? Kaip sakoma: vadindamas žmogų kiaule, neįžeidinėk kiaulių, nes kiaulė kartais nepadarys to, ką gali padaryti žmogus; vadindamas žmogų šunimi, neįžeidinėk šuns, nes šuo kartais taip nepasielgs, kaip gali pasielgti žmogus.
Iš tiesų iškyla klausimas: kas darosi? Biblija mums sako, kad stabų garbintojai, pagonys, tikėjimo netekę, nuo Dievo nusigręžę žmonės pamažu kažkaip nukrenta – moraliai, dvasiškai, kultūriškai, gyvenimiškai. Ir dabar sakytume: visos religijos vienodos. Pažiūrėkite, Lietuvoje yra grupelių žmonių, kurie sako: kokia nuostabi buvo pagonybė – stovėjome apsikabinę ąžuolus, garbinome šventąsias giraites, ugnį, perkūną ir taip toliau. Bet čia romantika, romantizuojama sritis. Žinant istorinius šaltinius – kokie buvo žiaurūs pagonys: pavyzdžiui, jie dėdavosi ant galvų žvėrių kaukoles, ant pečių – meškų ar vilkų kailius. Žmogus tapatinosi su vilku, su meška, su jaučiu ar dar kuo nors – jis neturėjo su kuo daugiau tapatintis. O Biblija mums sako, kad žmogui nevalia tapatintis su žvėrimis: jis yra aukščiau. Todėl matome, kad pagoniškose tradicijose buvo baisių dalykų. Ką pirmiausia uždraudė atėjusi krikščionybė? Žudymą vidury dienos už bet ką, dėl menkiausios priežasties. O tai buvo norma: bet kas tave galėjo dėl bet kokios priežasties užmušti. Taip pat buvo uždrausta keršto taisyklė: jeigu tu nužudei mano sūnų ar brolį, pagal keršto taisyklę privalau tau atkeršyti, o tada iš tos pusės giminaičiai irgi: tu nužudei mūsų brolį ar tėvą – dabar mūsų pareiga tau atkeršyti. Visur buvo keršto santykiai: vieni puldavo kitus keršto išpildyti. Krikščionys tai uždraudė – tokį baisų žmogaus žudymą, kankinimą dėl bet kokios priežasties. Tai buvo paplitę visoje pagoniškoje Europoje – ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, ir Norvegijoje. Kitas dalykas – vaikų ir senelių likvidavimas. Tos rogutės, kai sūnus išveža savo tėvą rogutėmis į mišką, nėra iš pasakų: tai ateina iš tolimos atminties, taip ir vyko. Arba, pavyzdžiui, vaikų išnešimas į mišką, palikimas žvėrims sudraskyti: nereikia vaikų – išnešame į mišką paklaidinti, ir ten pražūva. Tai, ką dabar mums pristato pagonybė, tokioje šviesoje – ąžuolus apsikabinę, šokinėjame per laužą – nieko panašaus nebuvo. Žmonės gyveno baisioje įtampoje, baisioje agresijoje. Ir kiek reikėjo amžių, kad pas mus ateitų kitoks supratimas: žmogus yra aukščiausias tarp visų kūrinių, todėl jis yra Dievo vaikas, turi prigimtinį orumą, jį reikia gerbti, su juo reikia skaitytis, negalima be pagrindo, neteisingai skriausti kito žmogaus.
Ir štai ateina moteris, pagonė, kurios dukra apsėsta. Vienas bjauriausių pagonybės dalykų yra tai, kad joje labai didelis apsėdimų procentas. Man, kaip kunigui, ne vieną kartą teko matyti apsėstų asmenų, užvaldytų piktosios dvasios; kasdienybėje žmonės to nemato, retai kada susiduria, bet tas elementas išlieka. Jeigu žmogus nepriklauso Dievui, jeigu garbina stabus, paslaptingas jėgas, užsiima burtais, kviečiasi dvasias ir visa kita, ką žinome buvus pagonybėje, tada, be abejo, yra atvirumas piktosios dvasios veikimui. Ir, kaip taisyklė, šeimoje piktoji dvasia trenkia į silpniausią – į jauniausią vaiką arba į tą asmenį, kuris šeimoje silpniausias moraliai, psichologiškai, dvasiškai. Tėvai daro burtus, tėvai garbina demonus, kviečiasi demonus, dvasias, o paskui vaikams kažkas darosi – dažniausiai patiems mažiausiems vaikams. Matyti, kad ta moteris, be abejo, ėjo prie savo stabų, šaukėsi jų pagalbos, nešė savo demonams kažkokias aukas – visai nieko nepadėjo. Tikėjimas Jėzumi, tik tikėjimas Jėzumi išvadavo jos dukrą iš apsėdimo. Todėl čia mus stebina ypatingas moters tikėjimas – užsispyręs tikėjimas, nors Jėzus ją ignoravo, nekreipė į ją dėmesio.
Biblijoje randame, kad Jėzus nebendravo ir nelankė tų, kurie jam buvo priešiški: tiesiog nebendravo ir nelankė, ignoravo, praėjo pro šalį. Ir netgi yra pasakęs, kaltindamas Betsaidą: jeigu Sodoma ir Gomora būtų mačiusios tiek stebuklų, jos seniai būtų atsivertusios, o tu neatsiverti; todėl teisme Sodomos ir Gomoros gyventojai tave kaltins. Taigi matome, kad yra toks priešiškumas Dievui ir Jėzui Kristui, ir tuomet tame žmoguje Dievo malonė neveikia. Ir štai Dievas tiesiog nusigręžia. Yra psalmėje toks maldavimas: Dieve, nenugręžk nuo manęs savo veido. Gyvenimas, kai Dievas nuo tavęs nusigręžė – nusigręžė todėl, kad tu paprasčiausiai jam priešiškas, arba ne priešiškas, bet garbini kažkokius stabus, demonus.
Be abejo, šiais laikais pabrėžiama, kad žmogaus nuomonė yra svarbi. Be abejo, tavo nuomonė svarbi, galbūt tavo artimiesiems, bet apskritai imant mūsų nuomonė nėra svarbi – niekam nėra svarbi. Turėk savo nuomonę – aišku, žmogui reikia gyventi, turėk nuomonę, – bet apskritai: ar mano nuomonė kam nors svarbi? Nėra svarbi. Kas svarbu? Svarbi tiesa: svarbi tiesa, Dievo malonė, tai, kas objektyvu, kas tikrai yra. O tu gali turėti savo nuomonę. Netgi mokslo pasaulyje sakoma, kad yra nuomonės ir yra žinios: žmonės turi įvairių nuomonių apie įvairius reiškinius, bet yra mokslinės žinios – tai visai kitas lygis. O dar aukščiau yra Dievo tiesa – to, kuris visa sukūrė ir mums apreiškė. Jeigu Dievo tiesa nesvarbi, tai ką gi – tada ginčykimės su Viešpačiu ir įsitikinkime, kas teisus.
Štai moters tikėjimas. […] kai mes esame jam priešiški, kai užsiimame velniškais darbais. Bet ne tai čia galbūt svarbiausia. Svarbiausia, kad ji parodė užsispyrusį tikėjimą, parodė viltį, pagarbą, nuolankumą Dievui. Ir štai tikėjimas Jėzumi jai išsprendžia reikalus. Čia yra modelis, kaip mes turime melstis. Kiti žmonės tarsi prašo, bet iš tikrųjų ir neprašo – pasako, ir viskas. O čia nepaliaujama malda. Tas pavyzdys šiandien Evangelijoje gražiai atsispindi.
Ir pabaigai dar toks pastebėjimas. Ką priima dainuoti ir groti į Metropoliteno operą? Ar kas nors iš mūsų galėtume būti Metropoliteno ar La Scalos operos atlikėjais? Pavyzdžiui, aš pasisiūlyčiau, sakyčiau: balsas jau šiaip sau, su trupučiu, gal galėčiau ten kokias arijas atlikti? Niekas nepriimtų: ten reikia talento, gero balso, patirties, išsilavinimo, turi būti pasižymėjęs, išskirtinis – tada tave priima. Arba, pavyzdžiui, sugalvotume, kas nors iš mūsų, įstoti žaidėju į Mančesterio futbolo klubą. Tarkime, kas nors iš jūsų – pretenduokite: moka po du milijonus per metus, neblogai būtų. Niekas tavęs nepriims. Kodėl? Todėl, kad ten reikia geros fizinės formos, reikia būti talentingam, turėti įgūdžių, reikalingų futbolui žaisti: ten priima tik išskirtinius, tik ypatingus. Na, gal kas nors norėtų, kad jus įdarbintų klinikoje gydytoju? Kodėl gi ne – švarus darbas, vaikštai su chalatu, alga gal ne tokia prasta, visi tave gerbia. Na, šį bei tą žinau, kaip gydyti: va, nuo peršalimo liepų arbatos reikia duoti žmogui. Su tokiomis žiniomis niekas tavęs į kliniką nepriims: turi baigti mokslus, turi turėti praktikos, turi pasižymėti, taip sakant, gydytojo diagnostinėmis savybėmis, nuojauta, turėti gerą ranką – sakoma, ypač chirurgui reikia geros rankos, o yra tokių, kurie turi tą Dievo dovaną. Bet reikia ir patirties, ir įgūdžių – tik ypač geri ten gali įsidarbinti.
Jeigu taip vyksta pasaulyje, o šiandien kalbame apie Dievo karalystę, – ko reikia Dievo karalystėje, kaip mes galime patekti į Dievo karalystę? Tik turėdami tikėjimą – ir viskas. Nėra tikėjimo – tai tuomet ir pretenzijų per daug nereikškime nei gyvenimui, nei Dievui, nei dėl savo paties reikalų. Be tikėjimo nepriartėsime prie Dievo, be tikėjimo nebus malonės, be tikėjimo nebus dangaus karalystės. Tavo tikėjimas – „ant sofkutės“: jis niekinis, nulinis. Iš tikrųjų – guli ant sofkutės, Dievą turi širdyje, mintyse – ne širdyje, kažkokį ten dievą turi. Kaip su tokiu požiūriu, su tokia pagarba tu gali pelnyti Dievo žvilgsnį? O ta moteris, kuri šiandien meldė Dievą padėti, – štai tikėjimo pavyzdys. Ne tik Biblija turi daugybę tikėjimo liudytojų – galbūt ir savo aplinkoje turime tikėjimo liudytojų, iš jų reikia mokytis. O su tokiu tikėjimu, kokį kartais mes turime, nežinau – gal belieka tik apsikabinti ąžuolą ir pastovėti, parymoti. Niekur tu nenusigausi su tokiu tikėjimu.
Todėl tikėjimas prasideda nuo maldos. Pirmasis tikėjimo darbas yra malda; jeigu nėra maldos, dvasinis gyvenimas – tokia bėdelė. Kasdienė malda – paprasta, bet nuo širdies, ryte ir vakare; sekmadienį, šventą dieną turime išsiprausti, pašvęsti dieną. O kaip dabar darome: kiekvieną sekmadienį – nuodėmė po nuodėmės, sunki nuodėmė, ir taip einame per gyvenimą. Tai neišreiškia nei tikėjimo, nei pagarbos Dievui, kaip mes kartais tvarkome savo gyvenimą. Todėl taip viskas ir yra, todėl viskas taip ir darosi. Ir dar turime lūkesčių. Na, skųskis premjerei, skųskis seniūnui, skųskis, kam nori, – nieko iš to nesigaus. Dievo malonės nėra tavo gyvenime. Kokia dvasia tave veda?
Kaip matome, čia, Evangelijoje, atsiskleidžia ir toks dalykas: moteris atėjo su apsėsta dukra. Ji galvojo, kad tai dukros problema, bet staiga paaiškėjo, kad tai jos, motinos, problema – jos dievų problema, kad vaikai apsėsti. Išsprendus Dievo klausimą, išsisprendžia ir vaikų klausimas: Dievo Dvasia ateina ant vaikų. Pagonė moteris, demonų garbintoja, sako: oi, vargšė dukrelė, kokia jai nelaimė. Tai tu vargšė – tu neturi ką duoti savo dukrai. Tik išsprendus Dievo klausimus, sprendžiasi ir vaikų klausimas. Tad neverskime klausimų aukštyn kojom. Galvojame, kad mūsų vaikai blogi, o pasirodo – jų tėvai, tėvų klaidos. Kaip sako Šventasis Raštas: tėvai valgė rūgščias vynuoges, o vaikams dantys atšipo. Taip ir darosi. Todėl kananietė moteris su Jėzumi nesiginčijo nei filosofiniais, nei kitais klausimais – ji tiesiog prašo Jėzaus padėti. Ir jos tikėjimas atnešė išeitį. Galbūt tai įkvėps ir mus – iš tikrųjų įsijausti į jos mintis, jos jausmus. Ką daryti, kai visas gyvenimas griūva, kai jis apvaldytas blogio, kai tavo vaikai apsėsti? Štai: Jėzus turi galią keisti mūsų širdis, mūsų gyvenimus, mūsų likimus per tikėjimą. Amen.
Parašykite komentarą