Dvi dvasios ir velnio retorika (I gavėnios sekmadienis A)

Sakyta 2023 m. vasario 26 d., I gavėnios sekmadienis (A metai), 12 val. Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Pradedame gavėnios laiką, kiekvienais metais pasakodami Jėzaus gundymo istoriją. Štai girdime, kad Dvasia – kitaip sakant, Šventoji Dvasia – Jėzų išvedė į dykumą. Bet štai kita dvasia, demono dvasia, jį pastato ant šventyklos šelmens. Viena mus skatina siekti išminties, gėrio, tiesos, artėti prie Dievo; kita, priešingai, siekia mus nuo Dievo atitraukti, sukomplikuoti, apgauti. Girdime taigi keturis gundymus, kuriais buvo gundomas Jėzus. O dar prieš tai skaitėme ištrauką iš Senojo Testamento – apie tai, ką šėtonas siūlo žmogui. Tai nuostabu: jis gi, pripažinkime, humanistas iš didžiosios raidės! Pirmiesiems tėvams siūlė pažinimą – gėrio ir blogio pažinimą; kaip vilioja – nemirtingumą. Štai Jėzui siūlė duonos – kam gi jos nereikia? Kiek pasaulyje žmonių badauja! Ir kokia nuostabi technologija – iš akmens gaminti duoną. Vėliau girdime, kad Jėzų žada apginti, apsaugoti: štai pulk nuo šventyklos šelmens, angelai tave sugaus, Dievas tau padės. Sakytume: kokia užuojauta, koks supratimas – siūlo pagalbą. Bet iš tikrųjų už viso to matome gražbylystę, matome klastą, ir žmogui reikia atsirinkti, kas yra kas.

Ir čia mes neišvengiamai turime grįžti prie filosofijos klasikų raštų, kad bandytume suprasti, kaip žmonija bandė aiškintis, kas gi yra tiesa, kaip gyventi, kaip pažinti, kas yra kas. Turbūt girdėjote apie Platoną: jis tarsi idealistinės filosofijos pradininkas, teigiantis, jog žmogus ateina iš idėjų pasaulio ir turi prisiminti tą idėjų pasaulį, turi prisiminti tiesą, tam tikrus dalykus – tarsi jis visa tai jau turi savyje, atsinešęs, ir jam tereikia prisiminti. Žinome ir Aristotelį, Platono mokinį, kuris sakė: ne, žmogus ateina į pasaulį kaip tabula rasa, tuščia lenta, nieko jis neprisimena, visko išmoksta šiame pasaulyje. Todėl svarbiausia yra ne prisiminimas, o supratimas, kas yra esmė. O tai, kas yra būtis ir kokie yra santykiai tarp būčių, – čia jau Tomo Akviniečio indėlis: jis kalbėjo ne tiek apie esmę, kiek apie būtį. O buvo toks Sokratas, kuris sakė: koks skirtumas, ar prisiminsi, ar ką nors suprasi, ar nesuprasi – svarbu stipri kalba, stiprus įspūdis, svarbu, taip sakant, retorika. Žinome, kad Sokratas gyveno laikais, kai jo šalis patyrė karą, didelius puldinėjimus, ir reikėjo kažkaip įkvėpti savo žmones, todėl jis ieškojo stiprių argumentų, stiprios kalbos.

Taigi, kaip matome, šiuo atveju šėtonas nekalba apie tiesos prisiminimą, apie tiesos ieškojimą: jis yra oratorius, jis sugeba stipriai, įtaigiai kalbėti. Ir tokių oratorių su stipriomis kalbomis šiandien sutinkame kiekvienoje vietoje. Štai vyksta karas Ukrainoje. Putinui reikia kažkaip pasiaiškinti – ką jis gali pasakyti? Tik stipria, įtaiginga kalba; nelabai jam pasiseka, bet padeda visi kiti, kas tik įmano. Naudoti stiprią kalbą ir kažkaip įkvėpti žmones – o ar ten yra tiesa, čia jau kitas klausimas, tuo nelabai ir domimasi.

Čia matome, kad šėtonas vis dėlto žaidžia žmogaus poreikiais, jo jausmais, jo troškimais: pasinaudoja tuo, kas yra, bet veda į tai, ko nėra. Antai girdime: Jėzui siūlo paversti akmenis duona. Iš tikrųjų pasaulis funkcionuoja kitokiu būdu: panašus gimdo panašų, iš gyvybės kyla gyvybė; yra procesas, yra laikas, yra darbas, pastangos, yra sąlygos, visas įvairių dalykų kontekstas, į kurį reikia atsižvelgti. Ir štai kartais matome tokį žmogaus nusiteikimą: darysiu beprotybę, o Dievas mane gelbės. Kaip ir tas gundymas ant šventyklos šelmens: pulsiu žemyn, o angelai mane gaudys. Kartais mes šitaip galvojame, ypač jaunas žmogus turi tokį pageidavimą, galbūt kartais net kaprizingą troškimą: štai čia ir dabar man viskas turi vykti, darysiu beprotybę, bet vis tiek baigsis gerai. Nesibaigs gerai. Taigi turime atsižvelgti į tai, kas yra būtis, kokie yra santykiai tarp būčių ir kaip viskas normaliai, pamažu vystosi sava vaga.

Taip pat matome Jėzaus gundymą valdžia. Šėtonas sako: pagarbink mane – atiduosiu visas pasaulio karalystes. Skaitydami originalų tekstą atrasime, kad ten, kur „parpuolęs pagarbink mane“, greičiau rašoma kita prasme: kaip šuo palaižyk man ranką, tada duosiu tau pasaulio karalystes ir turtus. Tai reiškia: nusižemink, išsižadėk savęs, paniekink save, laižyk mano kanopą – drastiškai kalbant, maždaug taip – ir gausi valdžią. Be abejo, jis siūlo tokią valdžią, kurioje nėra gailestingumo. O Dievas mums viešpatauja mums tarnaudamas, mus kurdamas, palaikydamas, globodamas, saugodamas. Velnias siūlo tokią valdžią, kurioje nėra tarnystės, nėra iš tikrųjų pagarbos, atsižvelgimo į kitą žmogų. Panašiai kaip totalitarinėse sistemose: jeigu nebučiuosi kanopos, esi niekas; jeigu tam despotui nepaklusi, besąlygiškai išsižadėdamas savo garbės, orumo, savo teisių, būsi sunaikintas, nieko nereikši.

Taigi matome, kad kiekvienas galbūt turime norą nuveikti kažką didingo, įsirašyti į istoriją, į savo visuomenę, bendruomenę, tačiau užmirštame, kam Dievas mus pašaukė. Jėzus sakė: kas iš jūsų nori būti didesnis, tebūna visų tarnas; kas nori kitiems vadovauti, tebūna visų vergas. Taigi valdžią mes priimame, gerbiame, bet suprantame valdžios pašaukimą, prigimtį ir tikslą: valdžia nėra savitikslė, ji skirta daugelio gerovei. Todėl Jėzus atmeta tokį valdžios turėjimo būdą, atmeta ir tokį turtingumą, kai esi turtingas savaime, kad tik kažką reikštum. O turtingumas turi būti toks kaip ąžuolas: jis yra namai daugybei paukščių, daugybei vabzdžių, mikroorganizmų, kerpių – visi naudojasi jo didingumu, jo pavėsiu. Ąžuolas yra geriausias simbolis to, ką reiškia turtingas, didingas žmogus: prie jo gyvena daugybė, jis kuria kažkokią ekosistemą, kurioje daug kas turi naudos. Todėl Jėzus atmeta tokią gyvenimo ir valdymo viziją, kurioje valdžia ir turtai yra savitiksliai, nenukreipti į meilę ir tarnavimą.

Iš tikrųjų mes blaškomės tarp dviejų dvasių: mus kabina šėtono pagundos, ir mes norėtume beprotybės, greitų rezultatų, norėtume užmiršti kitus, norėtume būti savitiksliai. Ir kartais žmonės, siekdami tam tikrų tikslų, gali tiesiogine to žodžio prasme dedikuoti save šėtonui, pasišvęsti šėtonui ir daryti jo darbus. Tad gavėnios metu bandome savo mintyse atskirti, kas yra kas, ir vėl pasirinkti Dievo mums nubrėžtą gyvenimo kelią, atmesti šėtono pagundas. Taip pat gavėnios metu atnaujinsime savo krikšto malonę, kad Velykų nakties Mišiose galėtume vėl atnaujinti krikšto pažadus ir kad mumyse įvyktų tas kasmetinis, vis naujai vykstantis atsivertimas ir atgimimas: kad vėl į kūrybą sugrįžtume, kad kiltume, keltumės ir kitus keltume, atmesdami piktosios dvasios retoriką, jos pagundas ir laikydamiesi Jėzaus mums parodyto kelio. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *