Gyvenimo egzaminas. Vėlinės

Vėlinės, 2026 m. lapkričio 2 d.

Prisimenu iš seminarijos laikų tokį juokingą pasakojimą. Vienam klierikui labai sunkiai sekėsi, dėstytojas sako jam po egzamino: „Broleli, parašyčiau tau penketą, bet kad nelabai gaunasi.“ Tas sako: „Tai nieko, tėveli, gerai bus ir ketvertas.“ – „Žinai, parašyčiau ketvertą, bet kad ir ketvertas nesigauna.“ – „Tai man užteks ir trejeto.“ – „Žinai, broleli, norėčiau trejetą parašyti, bet ir jis neišeina. Turiu tau parašyti dvejetą.“

Kai pažvelgiame į įvairias gyvenimo istorijas, suprantame, kad gyvenimas yra tarsi egzaminas, ir jis mums sekasi įvairiai. Norėtųsi penketo, bet kartais gaunasi trejetas – duok Dieve. Vakar minėjome tuos, kurie gavo penketą, – šventuosius, kurie aukštai iškėlė krikščioniško gyvenimo kartelę. Bet būna visaip, būna ir trejetas. Šiandien prisimename visus mirusiuosius, mūsų artimuosius. Atmintyje prabėga daugybė veidų, įvairių žmonių, kuriuos sutikome gyvenime. Ne visi jie buvo aukščiausios prabos. Kaip bebūtų, Dievo teisme, Dievo egzamine, jeigu gautume ir vienetą, jau gerai. Svarbu – ne nulis, svarbu – ne minusas, bet nors koks gėris, tikėjimas, žmogaus atsakomybės ir pastangų žymės gyvenime.

Šiandien, melsdamiesi už visus mirusiuosius, prisimename šventojo Tomo Akviniečio mokymą. Jis sako, kad mes, gyvieji, dabar esame in statu viae – kas mokate lotyniškai, suprantate – kelio būsenoje. Kelionei būdinga, kad keičiasi ir padėtis, ir laikas, ir mūsų būsenos. Mes dar keliaujame, dar bręstame, augame. Bet štai mirtis atneša kitą būseną – status termini, galutinę būseną. Kitaip sakant, viskas sustoja. Medikai irgi žino terminalinę žmogaus būseną, kai jau kažkas atsitiko ir nebesikeičia.

Ką tai mums primena? Vyrai žino, ką reiškia betonuoti. Kol skiedinys šviežias, gali jį formuoti, turi greitai darbuotis, kol jis nesukietėjo. Bet ilgainiui jis sustingsta – ir ką gi su tuo betonu bepadarysi? Arba geležis: kol įkaitusi, kol minkšta, gali ją formuoti, o kai atšąla, gali ją tik nušlifuoti.

Ką dar primena mūsų gyvenimas? Ogi tą patį egzaminą. Turėjai laiko, rašei, atsakinėjai. Laikas pasibaigė, turi atiduoti lapą – nieko nebegali pakeisti. Atsakei ar neatsakei, ką parašei, tą parašei, lapas paimtas, viskas.

Ir dar mūsų gyvenimas primena nuotrauką. Mirtis tarsi spragtelėja fotoaparatu – status termini. Ji užfiksuoja tą situaciją, kurioje buvome mirties akimirką. Jeigu mirėme su tikėjimu, viltimi ir meile Dievui, tai, nors ir yra netobulumų, mirtis tą akimirką sukaustė: mano meilė Dievui amžiams pasiliks. Duok Dieve, kad tas gyvenimo egzaminas būtų išlaikytas bent vienetu. Niekas nesako, kad visiems išeina penketas, bet nors vienetas, nors kažkas pozityvaus: meilė Dievui ir artimui, kokie nors jos ženklai. Per bet kokį autentišką gėrį, esantį žmogaus gyvenime, Viešpats Dievas bandys gelbėti. Tada tereikia retušuoti tai, kas tame paveiksle yra netobula.

Esminio dalyko mirtis jau nebepakeičia – esminio žmogaus apsisprendimo: „Priimu tave, Dieve, myliu tave, į tavo rankas pasiduodu, tikiu tavimi, išpažįstu, esu nusidėjėlis.“ Bet jeigu žmogus amžiams nusigręžia nuo Dievo, užkietina savo širdį, atsiranda status termini – nebepakeičiamas širdies betonas. Deja, trečdalis angelų nuo Viešpaties nusigręžė. Ir mums, gyviesiems, gresia tokia baisi tikrovė netekti Dievo – poena damni.

Neleiskime užkietėti bloguose dalykuose – neapykantoje, skepticizme, neteisybėje, kokioje nors ydoje. Turime atminti: mes esame in statu viae, pokyčių būsenoje. Ir gerai, kad pokyčiai vyksta. Reikia save šiek tiek palaužyti. Va, pripratau prie kažko nederamo – išdrįsk save išjudinti, keisti. Suprask, kad su kai kuriais dalykais negalima taikytis, su jais reikia kovoti. Jeigu kovojome ir pralaimėjome nelygioje kovoje, tai bent jau būsime kovoję.

Šiandien meldžiamės už tuos, kurie eina į išganymą, tik dar turi būti išgydyti. Skaistykla liudija ne apie pasmerktuosius. Ji kalba apie tuos, kurie eina į dangų, bet dar nėra išgydyti nuo savo žaizdų, kurie dar nešasi atsakomybę, kaltės naštą iš šio gyvenimo. Galbūt gyvenimo egzaminą išlaikė trejetu, bet vis tiek išlaikė. Skaistyklos būsena, viena vertus, yra laikina bausmė, bet, kita vertus, yra gydymas. Skaistykla – ne tiek ugnis, kiek Dievo ligoninė, kurioje sielos gydomos.

Įsivaizduokime eilutę prie stomatologo kabineto. Visi susirenka su skaudančiais dantukais. Procedūra ne pati maloniausia, ar ne? Tai ką dabar pasirinkti: gyventi su skaudančiu dantimi ar patirti skausmingą gydymą? Tad renkamės vis dėlto gydymą, nors ir skausmingą. Taip ir skaistykla – skausmingas, bet gydantis laikas. Kai kurios mūsų dvasinės žaizdos yra gilios: mūsų prisirišimai, nuomonės, puikybė, įsivaizdavimai, lūkesčiai, netobulumai. Daugybė dalykų, kuriuos reikia gydyti, pakoreguoti. Tai viltingas laikas: skaistyklos vėlės nėra pražuvusios, ilgainiui jos pasieks dangaus šviesą.

Klausiame: kodėl mirusieji patys sau nebegali padėti? Todėl, kad jie in statu termini. Baigėsi jų pokyčių laikas, nuopelnų laikas, galimybė atsiteisti. Jie nebegali nieko pakeisti šiame pasaulyje, nebegali pakeisti gyvenimo, kurį nugyveno. Ką padarė, tą padarė, išėjo ir paliko. Jie gali tik pažvelgti atgal, apgailestauti, galvoti, kad galėjo būti geriau. Ir viskas.

Iš kur mums pažįstama tokia padėtis, kai žmogus pats sau nebegali padėti? Mes gyvenime ne kartą tai išgyvename. Visi buvome kūdikėliai. Ką mes patys sau galėjome padėti? Nieko. Tik tėvelių, mamyčių dėka: jos ant rankų supo, maitino, rūpinosi, gydė, ugdė, mylėjo – ir užaugome. Kartais vartojame neteisingą gramatiką: „Gimiau tais ir tais metais, užaugau Kėdainiuose.“ Va, ėmei ir gimei, ėmei ir užaugai. Tėveliai tave pagimdė, tėveliai tave užaugino, nei pats gimei, nei pats užaugai. Visi buvome tokioje būsenoje, kai patys sau nieko negalėjome padėti. Arba ateina liga, ligoninės lova. Guli paliegęs, neturi nė pusės uodo jėgos, nieko sau negali padėti, kiti tau padeda. Ir kadangi padeda, yra kažkokia išeitis. Taip ir skaistyklos sielos yra tokioje būsenoje, jos laukia mūsų pagalbos, mūsų maldų.

Mes, gyvieji, galime joms padėti. Nuo seno Bažnyčia visą laiką meldėsi už mirusiuosius, aukodama maldą, šventųjų Mišių auką, gerus darbus, kančias, atlaidus. Kiek daug turime priemonių padėti mirusiesiems! Žinome, kad už gera mums bus gerumu atmokėta: kaip mes meldžiamės už savo mirusiuosius, taip ir už mus bus meldžiamasi.

Ši diena yra ne tik apie mirusiuosius, bet ir apie gyvuosius. Tam tikra prasme mūsų gyvenimas irgi primena skaistyklą. O pagrindinis skaistyklos tikslas – ištobulinti žmogų, kad jis atrastų tikrąjį save Dievo šviesoje, ir išlavintų savyje geriausias savybes, kiek tai įmanoma.

Tas pats garsus teologas Tomas Akvinietis yra sakęs, kad žmonių dangaus laimė nėra vienoda. Ji priklauso ir nuo jų pastangų, nuo jų nuopelnų. Paimkime mažą taurelę ir ąsotį. Ir vienas, ir kitas gali būti pripildyti kupini. Tik štai čia mažas pilnumas, o čia didelis pilnumas. Taip ir ne visų amžinoji laimė bus vienoda. Daug kas priklauso nuo to, kas vyko in statu viae – kelionėje, kai turėjome galimybę keistis, – kiek mes galėjome ir norėjome iš savęs pareikalauti, keistis ir keistis.

Biblijoje, Senajame Testamente, randame išrinktosios tautos istoriją, kelionę iš vergijos į pažadėtąją žemę – keturiasdešimt metų. Tai nebuvo vien kažkoks blaškymasis, bet tautos dvasios ugdymas, žmonių pasikeitimo laikas. Tokia ir mūsų dalia būti kelyje – į savo tikrąją tapatybę, link Viešpaties, link amžinojo gyvenimo.

Stovime akivaizdoje nuostabios tikrovės, kur susitinka Dievo meilė bei gailestingumas, bet taip pat ir teisingumas. Kad ir koks begalinis būtų Dievo gerumas, teisingumas taip pat neišvengiamas, ir turime jį atitikti. Nepamirškime savo gyvenimo egzamino, galvokime apie tą penketą mūsų mirties akimirką, kad Viešpats neturėtų mums pasakyti: „Broleli, norėčiau parašyti penketą, bet nesigauna.“ Amen.