Sakyta 2014 m. gegužės 11 d. (IV Velykų sekmadienis, A metai)
Mes krikščionys šiame pasaulyje esame tarsi baltos… manėte, jog pasakysiu – varnos? Oj ne, mes esame tarsi baltos gulbės tarp juodų ir baltų varnų. Tik pas mus galima išgirsti, kad yra gerasis ganytojas – Jėzus, ir kad mums reikia būti panašiais į jį, kad reikia mylėti Dievą, artimą ir save.
Gerasis ganytojas už savo avis atiduoda gyvybę. Mūsų tarpe išskirtinis ir vienintelis yra Dievas. Tai jis ant savo meilės sparnų neša kūriniją, palaiko ją, rūpinasi, duoda augimą ir gelbėja ją. Kur kas mažesniu mastu ganytoju yra kiekvienas, kuris įgyvendindamas Dievo įsakymą mylėti, bando savo silpnais sparnais pakelti kitą žmogų virš gamtos, virš prigimties, virš primityvumo, nuodėmės, nevilties ir pan. Kas rūpinasi kito gerove, tas ir yra ganytojas: seneliai, tėvai, kunigai, vadovai, karininkai, valdininkai, mokytojai ir t.t. Išlieka gerais ir geraisiais tol, kol jiems rūpi ganyti taip, kad nepraganytų sau pavestųjų.
Kiekvienam ganytojui būdinga, jog jis rūpinasi sau pavestųjų augimu, branda, kompetencija, dvasine ir gyvenimiška sėkme, jo tikra laime. Jis žino, iš kur ateinama ir kur einama, sugeba suprasti padėtį, iškelti tikslus ir rasti tinkamų priemonių jiems siekti.
Kaip būti geruoju ganytoju? Patarimą galėtų duoti šv.Izaokas Sirietis. Reikia kelių esminių savybių: tyrumo, grožio ir dvasinės šilumos. Juk meilės šiluma, tyrumas, grožis, nuolankumas yra tarsi vertikalė, kuri mus jungia su Dievu.
Tyrumą apsprendžia žmogaus sąžinė ir tikėjimas. Iš tikėjimo ir doro gyvenimo kyla tyra širdis, kuri suteikia žmogui geros dvasios. Nuodėmingas žmogus yra nuodingas, sunkus. Iš savo širdies gausybės duoda tai, kas joje yra. Tyrumo neturinčiam žmogui sunku būti geruoju ganytoju. Mes neišvengiamai kažkur judame, kaip Brauno dalelės fizikoje. Geras žmogus vis gerėja, o blogas – vis labiau blogėja. Tik štangą keliantis stipruolis yra neutralus: kunigėli, palaukit, aš va tuoj iškelsiu štangą, tada apsispręsiu, kurioje pusėje esu.
Todėl mes kunigai ir esame tam, kad galėtume atlikti sąžinių dezinfekciją. Atrodo štai žmogaus eksterjeras gražus, o interjeras – nelabai. Todėl ir einame išpažinties, kad pagražintume interjerą. Nors jaučiamės turį karūnas, tačiau mūsų sąžinė gali tapti karališka arklide, kurią būtina išmėžti, nepaisant, kad yra karališka. Karūna tikrai nenukrenta tam, kuris atsiklaupia išpažinties.
Taigi, kalbėjau apie širdies tyrumą, kuriuo turi pasižymėti geras ganytojas, ir kuris tada traukia kitus. Dabar pamąstykime apie grožį. Visa turi būti gražu, žmogus turi gyventi, elgtis, kalbėti gražiai. Štai vaikšto paupe du įsimylėjeliai: Onutė ir Jonas. Jonas sustabdo Onutę prie beržo ir sako: Onute, turiu tau kai ką svarbaus pasakyti. „Klausau tavęs, sakyk, Jonuk“. (Jonas įkiša pirštą į nosį). „Onute, aš tave myliu, ar sutiktum tekėti už manęs?“. Nebijokite, Komuniją dalinu su šia ranka, be to, nosies net nepaliečiau. Jei nori būti geras ganytojas, turi stengtis viską daryti gražiai. Nuodėmė ir blogis šiais laikais naudojasi grožiu, kad patrauktų žmogaus sielą. Bet juk gėris yra gražus, jį reikia pateikti gražiai, geru grožiu patraukti sielas prie gėrio.
Gerajam ganytojui būtina dvasinė šiluma. Šiais laikais mes ėdamės kaip šunys. Vienas vyras pasakojo: mano žmona Janina – tikra buldogė. Tarp sutuoktinių turi būti švelnus ir nuolankus dialogas, o ne poltergeistas, kai skraido lėkštės ir kėdės. Sako, jog jie nesimuša, tik namuose apsigyveno dvasios, kurios mėto daiktus. Reikės pakviesti kunigą pašventinti.
Arba, antai. Motina šaukia kieme žaidžiantį sūnų: Andriau, eikš čia. Stato lėkštę su barščiais ir: ėsk. Mokytoja sakė, jog esi silpniausias klasėje. Arba. Ką čia dabar: iš penkių uždavinių išsprendei tik du. Tau ant pečių ne galva, bet kopūūūstas. Negalima rėkti, pravardžiuotis, nes viskas grįžta bumerangu.
Ypač vyrai tik iš pažiūros yra stiprioji lytis. Nors jie stengiasi būti stiprūs, siekia užsiauginti raumenis net ant galvos, bet šiaip jie yra didelė ir trapi konstrukcija, kaip supakuotas šaldytuvas, ant kurio užrašyta – atsargiai, dužtamas daiktas (fragile). Su jais reikia elgtis irgi švelniai.
Žmona turi būti išmintinga, aukštesnė už įvykius. Grįžta nusiminęs, veido netekęs vyras namo: mane šiandien atleido iš darbo… žmona neturėtų pilti benzino į ugnį, bet savo švelnumu padėti išsklaidyti tą nuotaiką. Mano mielas vyreli, rytas už vakarą šviesesnis, Dievas mūsų neapleis. Einam į virtuvę, užvalgysi, aš tau padariau šaltienos, uždėsiu daug krienų, turėtų būti skanu. Vyro liūdnos akys pasikeičia, sužiba džiaugsmo žiburėliai.
Arba štai. Kitas vyras. Irgi grįžta nusiminęs. Mamyte, šiandien mokėjo algą, nešiau namo ir neparnešiau. Važiuojant viešuoju taksi kažkas ją man nušvilpė. Gerai mums šiandien, kai turime sąskaitas ir korteles. Anksčiau buvo tikras iššūkis parvežti algą į namus. O mamyte sako, nepergyvenk, kaip nors išgyvensim, Dievas mūsų neapleis, teks pasispausti kažkiek.
Reikalinga išmintis. Šypsena, juokelis, gera nuotaika, džiaugsmingas nuolankumas – nuima viską. Ne negatyvas, bet pozityvas. Bet tai įmanoma tik tikinčioje šeimoje, kuri pripažįsta Dievo pagalbą ir jo malonę. Be tikėjimo šeima tampa mėsmale. Tuomet vyro ir moters susidūrimas yra panašus į avino ir ožkos susidūrimą.
Su Dievo pagalba įmanoma, kad žmogus taptų geruoju ganytoju, kuris gyvybę už savuosius atiduoda. Kaip sako šv.Izaokas Sirietis: širdies tyrumas, grožis ir dvasinė šiluma, meilė, nuolankumas, džiaugsmas. Ir štai vienas kito gerasis ganytojas: vienam šimtas šešiolika, kitas – metais vyresnis. Tarp jų yra meilė.
Parašykite komentarą