Sakyta 2012 m. lapkričio 2 d. (Vėlinės, B metai)
Vėlinių išvakarėse ir visą aštundienį milijonai katalikų melsis už mirusius, skaistyklos vėles, ištardami maldos žodžius „amžinoji šviesa jiems tešviečia“. Kaip šios maldos išraišką, simbolį paliks prie kapo uždegtas žvakes. Tą paslaptingą vakarą Lietuvos kapinės skendi žvakių liepsnų jūroje, bet kyla rimta abejonė, ar gyvieji beišgyvena šviesos slėpinį, kurį taip stipriai nori išreikšti savotiškoje kapinių liturgijoje?
Išties, susidaro įspūdis, jog randasi kažkoks naujas kapinių kultas, vis labiau tolstantis nuo katalikiškojo tikėjimo. Kai kurie žmonės sugeba vasaros metu tris kartus per savaitę atvažiuoti palaistyti gėles ant kapo, tačiau vos vieną kitą kartą metuose išsiruošia į sekmadienio Mišias į tų pačių kapinių centre stovinčią bažnyčią. Kapą išpuošia paminklais, marmuru, gėlėmis, plytelėmis ir akmenimis, tačiau prie jo nebesimeldžia, nepamini mirusiųjų bažnyčiose atliekamoje Vėlinių liturgijoje.
Sakoma, kad gyvename žmonių susvetimėjimo laikais. Tėvai vaikams duoda daiktų, pinigų, kad tik jie nekvaršintų galvos. Vietoj bendravimo – daiktų krūva. Panašus mentalitetas įsivyrauja kapinių tradicijose: apkraunam kapus gėlėmis, paminklais, žvakėmis, tačiau nebėra dvasinės vienybės, pasikalbėjimo su mirusiais apie buvusį ir esamą gyvenimą, nėra jiems skiriamos Mišių, asmeninės maldos, atlaidų ir dėkingumo dovanos. Laidotuvės ir kapinės primena pavėluotos meilės reiškinį: bandome nelabai vykusiu būdu atlyginti skolas ir kaltes savo mirusiems artimiesiems. Gerai, kad nors kažkiek čia pasireiškia sąžinė.
Tampa akivaizdu, jog sakydami tikėjimo išpažinimo žodžius „tikiu šventųjų bendravimą“, vis daugiau žmonių nebesuvokia ir nebemoka bendrauti su mirusiaisiais katalikišku būdu. Kai kurie eina pas ekstrasensus, naudoja būrimus dvasioms iškviesti, taip su didele žala sau įsipainiodami į piktųjų dvasių pinkles, ir įgyvendindami blogųjų bendravimą blogame.
Ir su žemės gyventojais, ir su iškeliavusiais anapus bendraujame Kristaus mistinio kūno – Bažnyčios ir gautosios Šventosios Dvasios vienybėje, nes Kristuje ir jo Dvasioje esame tapę viena. Šis mistinis ryšys ir vienybė akivaizdžiausiai pasireiškia ypač Mišių aukoje, kai priimame šv.Komuniją, nes tuomet Kristus yra mumyse ir jame mes – kovojanti Bažnyčia žemėje, triumfuojanti – Danguje ir kenčiančioji – skaistykloje. Čia vyksta malonės, nuopelnų ir maldos bendravimas, dvasinio gėrio pasidalijimas.
Visgi kaip gerai, kad yra skaistykla, kurios horizonte vis labiau nušvinta Dangaus šviesa! Sakoma, kad tai yra kančios vieta. Taip, tai kūrybingos, brendimo, augimo, gražiųjų pasikeitimų vieta ir būsena, kuri tolydžio darosi vis didesniu išsilaisvinančio, geresniu tampančio žmogaus džiaugsmu. Džiugina mintis, kad galėsiu užaugti iki tobulo, pilnutinio žmogaus, kad išsivaduosiu iš visų vidinių suvaržymų, apsimelavimų, sužeidimų, asmenybės iškraipymų, jog pasitaisysiu, atsiteisiu ir atsilyginsiu už visas neteisybes, jog galėsiu pamilti Dievą ir žmones gražiausia meile, susisaistyti giliais draugystės ryšiais, pastebėti, įvertinti ir brandžiai džiaugtis tikromis vertybėmis, išugdyti ir įgalinti visas gražiausias manyje slypėjusias ir per malonę gautąsias pajėgas.
Ne vienas šventasis yra sakęs, jog žemiškasis gyvenimas irgi gali pasitarnauti kaip skaistykla. Dažnas omenyje turi vien kančią. Pati kančia nėra vertybė ir prasminga, nes turi būti daugiau tikėjimo, gėrio, meilės ir tiesos pažinimo argumentų, kad būtų galima kančią įprasminti ir pakelti. Galima būtų pasvajoti apie skaistyklą žemėje, tačiau šis gyvenimas dažniau murkdo ir skandina, negu augina. Skaistyklos vėlių nebepuola šėtoniškos pagundos, jų nebevargina piktosios dvasios, tuo tarpu žemės keleivis yra apsuptas blogų asmenų.
Iš tikrųjų, Bažnyčios aplinka, vidinis gyvenimas turėtų būti panašus į skaistyklos tikrovę. Kaip būtų gerai, kad čia klestėtų maldingumo, šventumo, išminties ir pažinimo dvasia, kad čia sutiktume daug kilnių sielų, išmintingų dvasios tėvų, brandžių bendruomenių ir aukštosios katalikiškos kultūros pavyzdžių, kurie padėtų augti. Pavydžiu skaistyklos vėlėms, kurias lanko angelai ir šventieji, ir jas guodžia, pamoko, suteikia paaiškinimų ir rodo kilniausių dangiškojo gyvenimo pavyzdžių. Nors malonė apibūdina ir formuoja skaistyklos ir Bažnyčios tikroves, tačiau skaistyklos būsena yra kur kas tobulesnė negu žemiškosios Bažnyčios, kurioje kur kas dažniau tenka matyti ir juodo, ir violetinio marazmo, nuodėmingo kvailumo. Skaistykloje Kristus tikrai yra vienintelis Viešpats, ne taip kaip žemiškos Bažnyčios tikrovėje jo autoritetą savinasi ir užstoja nusidėjėliai.
Parašykite komentarą